www.voruta.lt
Ten, kur beskubėdami į Nemuną susilieja Baltosios Ančios ir Niedos upelio vandenys, visiškai netoli Gudijos ir Lenkijos sienų, supamas didžiulių miškų plotų, yra įsikūręs Kapčiamiesčio miestelis. Jo istorija siekia bemaž penkis šimtus metų.
Seni padavimai pasakoja, jog ten, kur dabar stovi Kapčiamiesčio bažnyčia, buvęs kalnelis, kapčium vadinamas. Vėliau, kai buvo statoma bažnyčia, kalnelio viršūnė buvo nukasta ir sulyginta su žemės paviršiumi. O tas „kapčius“ buvęs ne kas kita – piliakalnis. Žinoma, tai tik gražus, jokiais dokumentais nepatvirtintas, kitaip nepaliudytas, Kapčiamiesčio praeities bylojimas. Ir ne tuo miestelis garsus.
Kapčiamiestį ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų išgarsino parapijos kapinėse palaidota 1831 metų sukilimo karžygė, sukilėlių kariuomenės kapitonė Emilija Pliaterytė. Jis pagarsėjo ir kaip žymaus mūsų kompozitoriaus, populiarių dainų „Kur bėga Šešupė“, „Jau slavai sukilo“, „Užmigo žemė“, „Siuntė mane motinėlė“, „Karvelėli“, daugelio kitų muzikinių kūrinių autoriaus, Česlovo Sasnausko gimtinė. Pastaraisiais dešimtmečiais Kapčiamiestį ypač garsina dainininkė Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, minias klausytojų žavinti senosiomis liaudies dainomis, moderniomis jų aranžuotėmis.
Šįkart plačiau papasakoti apie Kapčiamiestį, prisiminti jo istoriją, žmones paskatino neseniai pasirodžiusi buvusio ilgamečio jo klebono kun. Igno Plioraičio knyga „Kapčiamiesčio parapija“ (Kazlų Rūda, 2008, 259 psl., 220 egz.).
Šį nuošalų Dzūkijos miestelį plačiu sparnu gobia pagal Nemuną nusidriekusi Kapčiamiesčio-Leipalingio giria. Miškininkai teigia, jog ją sudaro 27,4 tūkst. ha miško masyvas. Savo dydžiu – septintoji Lietuvoje. O grožiu, ežerais ir ežerėliais, kalvomis ir kalneliais, ypač bioįvairove – pirmaujanti. Tad neatsitiktinai autorius savo pasakojimą pradeda nuo krašto gamtos, primindamas apie čia vešančias, girininko Antano Olšausko išpuoselėtas, maumedžių giraites, didžiausią šalyje paprastosios pušies sėklinę plantaciją, raudonojo ąžuolo medyną, Veimuto pušies želdynus, balinių vėžlių radimvietes – Kučiuliškės ir Baltosios Ančios herpetologinius, Vilko botaninį, Pertako ornitologinį, Kazupiškės ir Krakinio telmologinius draustinius bei kitas įdomybes. Matyt, apie čionykštį pirmapradį gamtos grožį mūsų protėviai nutuokė ne prasčiau už mus, tad ir kūrėsi šiose apylinkėse labai seniai. Tai liudija išlikę Mečiūnų ir Paveisininkų piliakalnai, akmens amžiaus senovės gyvenvietė, šiose vietose rasti archeologiniai radiniai. Tai buvę jotvingių gyventos vietos. Kai kryžiuočiai jotvingius išnaikino, kitus privertė pasitraukti už Nemuno, šis kraštas ilgainiui tapo dykra, tik su vienu kitu giriose užsilikusiu gyventoju. Kraštas vėl pradėtas apgyvendinti tik Žalgirio mūšyje sutriuškinus kryžiuočius ir 1422 m. pasirašius Melno taikos sutartį, kai kryžiuočiai galutinai atsisakė bet kokių pretenzijų į visą Užnemunę. Giriose ėmė kurtis eiguliai, žuvininkai, bitininkai, pagaliau ir žemdirbiai, kurie iškirstuose, išdegintuose plotuose pradėjo auginti javus. Buvo steigiami dvarai, kaimai. Atsirado pirmieji miesteliai.
Dabartinis miestelio pavadinimas ir atsiradęs iš buvusio šeimininko kiek pakitusios pavardės šaknies
Kapčiamiestis įkurtas XVI a. pradžioje. 1516 m. karalius Žygimantas Senasis girios plotą su sodyba Baltosios Ančios ir Niedos santakoje bei Veisiejų dvarą, buvusį Veisiejo ežero saloje, padovanojo savo raštininkui, Pervalko dvaro valdytojui V. Kapočiui (istorikas dr. Jonas Totoraitis „Sūduvos Suvalkijos istorijoje“ (Kaunas, 1938) rašo „Kopotis, Kopočiui“). Dabartinis miestelio pavadinimas ir atsiradęs iš buvusio šeimininko kiek pakitusios pavardės šaknies ir pridėto žodžio „miestas“. Laikui bėgant, Kapočius (Kopotis) ar jo žmona, ilgiau už jį gyvenusi, įkūrė dvarą, prie kurio palengva išdygo miestelis, pramintas gudišku savininkų vardu Kopcivsk, vėliau – lenkišku Kopciovo. Ir tik XX a. pradžioje, kaip teigiama knygoje, jis pradėtas vadinti Kapčiamiesčiu.
Kapočiai Kapčiamiestyje išsilaikė iki 1724 m. Po to Kapčiamiesčio, Justinavo ir kiti Kapočių dvarai vedybų keliu atiteko Mikalojui Oginskiui iš Kozielsko, Trakų kašelionui (vyriausiajam pilininkui). Naujasis šių valdų savininkas 1724 m. čia pastatydino nedidelę bažnytėlę, vadinamą ir koplyčia, kurią aptarnaudavo Gardino pranciškonai arba dabar Lenkijos teritorijoje esančio Beržininko (Bereznyko) kunigai. Ši bažnytėlė neturėjo parapijos teisių ir buvo Beržininko parapijos filija.
Neilgai trukus Kapčiamiestis ir kitos valdos perėjo į Masalskių priklausomybę. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1744 m. bažnyčiai suteikė parapijos teises, pasirūpino, kad Veisiejų dvaras Kapčiamiesčio klebonui kasmet mokėtų nuošimtį nuo 4 000 lenkiškų auksinų. Iš Masalskių dvarus nupirko Beržininko seniūnas prancūzas Matas Zynevas, iš jo – Tiškevičiai. Pasak I. Plioraičio, 1800 m. Pijaus Tiškevičiaus rūpesčiu bažnyčia buvo iš pagrindų perstatyta, padidinta ir išpuošta. Šiai bažnyčiai buvo lemta tikintiesiems tarnauti bemaž pusantro šimto metų. Tačiau knygos autorius 23 puslapyje nurodo ir kitą bažnyčios pastatymo datą – 1824-uosius metus. Kad bažnyčia pastatyta 1824 m. rašoma ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (Algimantas Miškinis; IX t., Vilnius, 2006, p. 350), kituose leidiniuose. O, sakysime, Bronius Kviklys leidinyje „Lietuvos bažnyčios. Vilkaviškio vyskupija“ (Čikaga, 1982, p. 166) teigia, jog „naują gražią medinę bažnyčią“ čia 1824 m. pastatydino kunigaikštis Antanas Oginskis.
Iš Tiškevičių Kapčiamiestį, kitus dvarus įsigijo pulkininkas Šlentynas. Neilgai valdęs, juos apie 1820 metus perleido Ablamavičiams. 1851 m. jie bažnyčiai įtaisė varpą, kuris išliko iki mūsų dienų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šių turtų valdytojas buvo Moravskis iš Kauno gubernijos.
Kapčiamiestis yra kelių kryžkelėje. Jame sueina keliai iš Lazdijų, Veisiejų, Leipalingio, Gardino ir Seinų. Čia visada buvo gyvas judėjimas. Pirkliai į Gardiną veždavo žemės ūkio gėrybes, o iš ten – druską, geležį, kitas prekes. Kapčiamiestyje buvo smuklė su užeiga keleiviams ir pastoge arkliams bei vežimams. Gardine, kaip mename iš istorijos, dažnai posėdžiaudavo valstybės seimai, ir pro Kapčiamiestį pravažiuodavo seimo nariai su gausia palyda. 1702 m. į Lietuvą įsiveržusi švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Karolio XII, balandžio 25 d. prie Merkinės persikėlė per Nemuną ir per Leipalingį, Kapčiamiestį žygiavo Gardino link. 1812 m. nepasisekus Napoleono žygiui į Rusiją, prancūzų kariai, bėgdami iš Vilniaus ir norėdami pasiekti Prūsiją, taip pat rinkosi kelią pro Merkinę, Leipalingį, Suvalkus. Jiems iš paskos žygiavo šimtatūkstantinė rusų armija, vadovaujama feldmaršalo Kutuzovo. Šis jos žygis tapo Rusijos carų priespaudos, kuri tęsėsi daugiau kaip šimtą metų, šiam kraštui pradžia.
Tenka prisiminti, kad po trečiojo, galutinio, Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, kurį 1795 m. spalio 25 d. Peterburge įvykdė Rusija, Prūsija ir Austrija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, išskyrus lietuviškąją Užnemunę, atiteko Rusijai. Užnemunę prisijungė Prūsija, sudarydama Naujųjų Rytprūsių provinciją. Prūsijos valdžioje ji išbuvo iki 1807 m. Tais metais Prūsiją užkariavo Napoleonas ir Užnemunę įjungė į jo įkurtą Varšuvos kunigaikštystę. Napoleonui pralaimėjus, Varšuvos kunigaikštystė 1815 m. buvo prijungta prie Rusijos, sudaryta autonominė Lenkijos karalystė. Rusai šias žemės sujungė į Augustavo, vėliau – Suvalkų guberniją. Taip atsirado ir Seinų apskritis su centru Seinuose, kuriai priklausė ir mūsų aptariamas Kapčiamiestis.
Emilija Pliaterytė ir Kapčiamiestis
Kapčiamiesčio apylinkės mena rūsčius 1830–1831 m. sukilimo laikus. Kaip rašoma knygoje, aplinkiniuose miestuose – Gardine, Seinuose, Suvalkuose – stovėjo rusų kariuomenės daliniai, o miškuose telkėsi sukilėlių būriai. 1831-ųjų gegužės 23 d. Kapčiamiesčio apylinkes pasiekė jungtinis M. Prozoro, A. Pušetos ir J. Senkonto sukilėlių dalinys ir nakvynei apsistojo netolimame Paliepio kaime. Atsirado išdavikas iš Pušetos būrio, kuris apie sukilėlius pranešė rusams. Iš Gardino atvykęs rusų kariuomenės dalinys apsupo stovyklą ir puolė 300 miegančių sukilėlių. Daug sukilėlių žuvo, kiti buvo išblaškyti, išsislapstė miškuose, pasitraukdami iš šių vietų.
Aplankantiems Kapčiamiestį, 1830-1831 m. sukilimą primena ir čia esantis vienos iš jo organizatorių, aktyvios dalyvės, sukilėlių kariuomenės kapitonės Emilijos Pliaterytės kapas bei 1999 m. jai atminti pastatytas paminklas. Po daugelio žygių, sukilimui Lietuvoje pralaimėjus, Emilija su Chlapovskio būriu tarp Gargždų ir Švėkšnos perėjo sieną, pasitraukdama į Prūsiją, rašo I. Plioraitis. Tačiau Algimantas Daugirdas, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vedėjas, pranešime, skaitytame Lazdijų krašto muziejaus rengtoje konferencijoje „Kapčiamiestis. Laiko ir žmonių ženklai“ („Dzūkų žinios“, 2006 12 06, p. 5) šį E. Pliaterytės gyvenimo ir kovų epizodą apibūdino visiškai kitaip, kartu paneigdamas, jog ji buvo pasitraukusi į Prūsiją. E. Pliaterytė 1831 m. birželio 28 d. dalyvavo Kauno gynyboje, liepos 8 d. – nepaprastai atkakliame mūšyje, sukilėliams bandant užimti Šiaulius. „Liepos 9 d. karo tarybos posėdyje buvo nuspręsta sukilėlių daliniams trauktis link Prūsijos sienos ir ten pradėti internavimą, – rašo A. Daugirdas. – E. Pliaterytė griežtai atsisakė, pareiškusi, kad kol gyva, kovos už Tėvynę“. Ji kartu su adjutante Marija Rašanavičiūte ir pusbroliu Cezariu pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Keliavo dažniausiai naktį, slapstydamiesi, kentėdami badą, troškulį. Emilija labai išvargo, kojose atsivėrė žaizdos, galų gale krito apalpusi. Tai atsitiko Kapčiamiesčio apylinkėse. Cezaris ir Marija nunešė ją į eigulio Margelio sodybą. Vėliau ją, sergančią, priglaudė dvarininkas Ignotas Ablamavičius netoli buvusiame Justinavo dvare Ščevinskaitės pavarde. Bendražygiai, pailsėję, tęsė savo žygį, o Emilija pasiliko. Šeimininkų globojama buvo beatsigaunanti, tačiau, kai pasiekė žinia apie galutinį sukilimo pralaimėjimą, – palūžo, liga atsinaujino. Gruodžio 23-ąją mirė. Palaidota slapta.
1863 m. sukilimas šiose apylinkėse susilaukė dar didesnio atgarsio. Kaip rašoma knygoje, netolimo Beržininko dvaro valdytojas Cyriakas Akordas buvo vienas iš sukilimo rengimo komiteto narių. Jo paliepimu mūsų jau minėtame Paliepio kaime buvo įkurtas sukilėlių rinkimosi punktas-stovykla. Veikė kalvė, kurioje buvo gaminami, remontuojami ginklai. Daugiau jų bei karo amunicijos buvo gauta iš Prūsijos. Sukilėlių būrio vadu buvo paskirtas patyręs karys Vladislovas Cibulskas. Prie jo prisijungė Žukovskio būrio likučiai. Stovyklą caro satrapai susekė. Sutelkta kariuomenės dalinių iš Gardino, Seinų, Suvalkų ir Marijampolės. 1863 m. kovo 8 d. (vasario 24 d.) prie Paliepio eiguvos įvyko susirėmimas. Sukilėliai apsupimo ir sutriuškinimo išvengė tik vado sumanumo dėka: jie buvo išvesti prie Nemuno ir išskirstyti mažomis grupelėmis, vėliau susijungė su kitais sukilėlių būriais. O mes norėtume priminti, jog 1863–1864 m. sukilėliai turėjo net savo uniformą. Suvalkų krašto sukilėliai dėvėję naminio milo austais rūbais, kurių rankogaliai ir apykaklės buvo apsiūti žalios spalvos medžiaga. Vyresnieji nešioję kepuraites, panašias į prieškarines studentiškas („Trimitas“, 1938, nr. 38).
Kapčiamiesčio krašto lietuviams, kaip ir visai Užnemunei, bet ypač jos dzūkams, teko kęsti dvigubą priespaudos naštą. Numalšinus 1863-1864 m. sukilimą, buvo uždrausta lietuviška spauda. Tilžėje leidžiamos lietuviškos knygos sunkiai pasiekdavo nuošalų Kapčiamiestį. Per dvarus, bažnyčias, pagaliau – mokyklas nuo kur kas senesnių laikų su visu nuožmumu brovėsi lenkų kalba. Tereikia prisiminti, kad ir Seinuose bei aplink juos įkurtas vienuolių dominikonų mokyklas, kuriose lenkų įtaka buvo ypač ryški.
Mokyklos ir kunigai
Kaip rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, 1777 m. Kapčiamiestyje veikė parapinė mokykla. 1819-1844 m. mokyklėlių sąrašuose (Bronius Kašelionis, „Dainava. Seinų kraštas“. Vilnius, 2002, p. 109) jos nemini, arčiausiai veikusios – Macevičiuose, Paliepyje, Beržininke. „1865 m. buvo įkurta pradžios mokykla rusų kalba, o 1909 m. jau veikė ir lietuviška mokykla“, – rašo I. Plioraitis. Dėl 1865 m. mokyklos įkūrimo datos tektų paabejoti, matyt, tai įvykę 1870 m. (žiūr. Bronius Kašelionis, „Dainava…“, p. 111). Galėtume pridurti, jog 1877 m. į Kapčiamiesčio pradžios mokyklą buvo paskirtas Vincas Palukaitis, tais metais baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Kapčiamiestiškė tuo metu buvo laikoma viena iš geresniųjų mokyklų. Būdamas didelis lietuvybės šalininkas, V. Palukaitis ėmėsi skleisti ją ir čia, kalbinti kunigus leisti naudotis lietuvių kalba maldaknygėmis, tačiau kunigai su tuo nesutiko. 1879 m. vasarą, parvažiavęs į tėviškę (kilęs nuo Marijampolės), su kontrabandininkais nuvyko į Prūsus ir norėjo, pirklio Šlomos padedamas, surasti lietuviškų knygų, jų atgabenti į Dzūkiją. Širvintos miestelyje knygų rasti nepasisekė ir grįžo tuščiomis. 1881 m. iškeltas į Vilkaviškio pradžios mokyklą, kur tęsė lietuvišką veiklą. 1895 m. statistika liudija, jog tais metais Kapčiamiestyje veikė mišri vienklasė bendruomenės pradžios mokykla, kurioje mokėsi 30 lietuvių, 5 lenkų, 7 vokiečių tautybės valstiečių vaikai. 35 jų buvo katalikai, 7 – evangelikai. Galima paabejoti ir dėl mokyklos 1909-aisiais „lietuviškumo“ (p. 165). Vincas Kelmelis, vėliau žinomas kaip aktyvus šio krašto veikėjas, „Lietuvos ūkininko“ 1908 m. sausio 9(22) d. numeryje rašė: „Gyventojai mūsų parapijos kuone visi lietuviai, vienok tautiškas susipratimas ir apšvietimas labai žemai stovi. Iki šiolei nė vienam laikraštyje nebuvo nė mažiausios žinelės iš mūsų apylinkės. Apie įvedimą lietuvių kalbos į mokyklas nieks ir neprasitaria. Kam, sako, reikia mokytis lietuviškai, bene su lietuvių kalba toli nueisi. Bažnyčioje pamaldos atsibūna vieną nedėldienį lietuviškai, kitą gi lenkiškai, nors nesuprantančių lietuviškai čia beveik nėra. Prie laikraščių skaitymo sunku žmones ir prikalbinti, mūsiškiai dar prie to nepripratę“ (p. 24). Nelabai pasikeitė padėtis švietimo baruose ir po ketverių metų. Bežemiu pasirašęs autorius korespondencijoje „Apsileidęs kampelis“ („Šaltinis“, 1912 12 31 (18), p. 830) priekaištavo: „O kaip vaikų mokinimas yra apverktinas! Vaikai mokinami, bet vien „ubagėlių“ („daraktorių“ – taip vadinama), ir kitaip nėr kaip: vienų viena mokykla visame valsčiuje, pačiam Kapčiamiesty. Mokyklos namas ankštas, neerdvus, telpa 50-60 vaikų: tai kaip tik teužtenka pačiam Kapčiamiesty, kuriame kas metai yra tiek mokinių, kiek rodo pirma išpažintis, pirmoji Komunija. Ir ta pati mokykla kaip apleista: lubos paramstytos, kad neužgriūtų; sienos supuvusios, tai kas metai „moliu ramstomos“. Pasak autoriaus, reikia pastatydinti naują mokyklą. Ir valdžia naujų mokyklų statybai teikianti didelę paramą. Deja! „Buvo vyrijose (schoduose) ne sykį kalbama apie mokyklas, bet neišmanėliai, tamsuoliai-rėksniai rėkė, kad nereikią naujų mokesčių“.
1895-1916 m. Kapčiamiestyje klebonavo kun. Motiejus Guogas. Jo rūpesčiu prie bažnyčios dešiniojo šono buvo pristatyta koplyčia, pastatyta erdvi klebonija, šventorius aptvertas akmenų tvora. Ir svarbiausia – būtent klebono M. Guogo pastangomis – čia pradėjo reikštis lietuvių kultūrinė veikla. (Bronius Kviklys leidinyje „Lietuvos bažnyčios. Vilkaviškio vyskupija“ klaidingai teigia, jog Kapčiamiesčio lietuvybės apaštalu laikomas klebonas prel. Matas Dabrila: knygnešių laikais (1885–1890) jis dirbo ne Kapčiamiestyje, bet Leipalingyje ir čia paliko ryškius savo lietuviškos veiklos pėdsakus). Tačiau I. Plioraitis apsirinka rašydamas, jog M. Guogas, „atsižvelgdamas į tai, kad dauguma parapijos gyventojų yra lietuviai, panaikino lenkiškas pamaldas ir įvedė lietuviškas“. Kaip matome aukščiau mūsų cituotoje korespondencijoje, jos vyko ir toliau, bet buvo įvestos ir lietuviškos. Dar daugiau. Netgi 1934 m. „Jaunojoje kartoje“ išspausdintoje korespondencijoje „Pademarklinijis sąmonėja“ (04 08, p. 227) apgailestaujama: „Labai gaila, kad dar klebonas kas mėnuo sakykloje pasirodo su lenkišku pamokslu, kas piktina žmones“, kartu pažymint, jog „Kapčiamiesčio valsč. yra keli kaimai, kuriuose nelietuviškai kalba“.
1907 m. vasario 4 d. Kapčiamiestyje kun. Jono Bridžiaus iniciatyva (I. Plioraitis rašo: Juozapas Bridžius) buvo įsteigtas seiniškės švietimo ir kultūros draugijos „Žiburys“ skyrius. Tų pačių metų spalio 20 d. atidaryta bibliotekėlė, kuri tuomet vadinta knygynų skaitykla. Bibliotekininkais dirbo: 1907 m. – vargonininkas Leonas Savickis, 1909 m. – kaimietis Feliksas Volskis, 1910 m. – kunigas Jonas Bridžius, 1911 m. – ūkininkas Ignas Baiketa (gal Bankieta?), 1912, 1913 m. – Augustinas Stravinskas. 1909 m. bibliotekėlė turėjo 298 knygas ir 87 skaitytojus, 1910 m. – 300 knygų ir 140 skaitytojų, 1912 m. – 325 knygas, skaitytojų skaičius nenurodytas. Tokius faktus pateikė Genovaitė Raguotienė studijoje „Spaudą atgavus: Knyga ir skaitytojas 1904–1918 m. Lietuvoje“ (Vilnius, 1996, p. 304). Nežiūrint to, kapčiamiestiečiams „sklaidyti nuo savęs tamsybės rūkus“ sekėsi tik žingsnis po žingsnio. „Šaltinio“ 1913 m. balandžio 29 (16) d. korespondencijoje iš Kapčiamiesčio pažymima, jog 1912-aisiais į valsčių ateidavo tik 28 egz. įvairių laikraščių. Tačiau 1913 m. jų skaičius jau gerokai šoktelėjęs: gauta 57 egz. „Šaltinio“, 7 egz. „Pavasario“, 6 egz. „Spindulio“, 2 egz. „Vilties“, 2 egz. „Garnio“, 2 egz. „Vadovo“, 7 egz. „Šv. Kazimiero Draugijos“ leidinių, po 1 egz. „Aušros“, „Vienybės“ ir „Draugijos“. Spaudos leidiniai lankydavo visus kaimus, išskyrus Šapurus. 1914 m. buvo įsteigtas kauniškės „Blaivybės“ draugijos skyrius, suorganizuotas choras.
Vokiečiai šeimininkauja
Rašiniuose apie Kapčiamiestį daug kur pažymima, jog čia 1914 m. gegužės 4 (17) d. surengtas pirmas viešas vakaras, vaidinta „Ant bedugnės krašto“. Taip, tai buvo. Tačiau šį veikalą vaidino ne kapčiamiestiečiai, bet vietos „Žiburio“ skyriaus pakviesti Kučiūnų artistai mėgėjai. „Iš oro salė buvo papuošta iškaba iš žolynų, ant kurios iš vainikų buvo aiškus parašas didelėmis raidėmis: „Lietuvių vakaras“. Svečių buvo pilnutėlė „Ž.“ salė. Vis tai Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Seinų, Seirijų, Beržininkų, Miroslavo, Tavalinos ir Leipalingio lietuviai. Svečiai laike vaidinimo laikėsi ramiai. Tik iš Kapčiamiesčio buvo tokių, kurie per visą vakarą nežmoniškais balsais rėkavo už lango. Paskui, įsigrūdę salėn, pakėlė dar didesnį triukšmą. Per didelį vargą pasisekė juos išvaryti“, – rašo slapyvardžiu Jaunas Klevelis prisidengęs žinios apie šį renginį autorius „Lietuvos ūkininko“ 1914 m. birželio 5 (18) d. numeryje. Kartu pabrėžiama, jog rengiant vakarą daugiausia prisidėjo Kapčiamiesčio komendorius (vikaras) B. Ciplijauskas ir mokytojas K. Janavičius. Taigi ne visiems patiko lietuvybės sklaida šiame Lietuvos miestelyje, buvo ir įžūlių jos priešininkų, kenkėjų. Ypač tai išryškėjo kuriant lietuvišką valdžią 1918-aisiais.
Nepriklausomos Lietuvos kūrimasis Kapčiamiesčio valsčiuje buvo labai sunkus dar ir dėl to, kad buvo mažai tikrai susipratusių lietuvių patriotų, pažymi I. Plioraitis. Pasak jo, dauguma gyventojų buvo įkalbinėjami lenkų agentų, visaip bauginami, įtaigojant, jog čia amžinai liksianti Lenkija, tad ne vienas svyravo „po kieno valdžia būtų geriau“. Miestelyje, Aleksandro Mockevičiaus namuose, netgi buvo įkurta lenkų pašto agentūra, kurios vedėjas buvo Aleksandras Kiaulevičius iš Rūdos kaimo, Veisiejų valsčiaus. Jam sumanius Gardine buvo atspausdinti pašto ženklai pavadinimu „40 Groszy“. Tačiau, kad ir negausus, lietuvių patriotų būrelis ėmėsi darbo. 1918 m. lapkričio 17 d. vokiečiams lyg ir pasitraukus iš Kapčiamiesčio, klebonas kun. Pranas Urbonavičius sušaukė pirmąjį parapijos susirinkimą, kad išsirinktų šiokią tokią valdžią. Tačiau, skaitant tą pačią dieną gautą Valstybės Tarybos atsišaukimą į tautą, pasirodė vokiečių raitelių būrys. Vokiečiai puolė mušti ir vaikyti susirinkusius lietuvius. Kai kurie susirinkimo dalyviai, jau iš anksčiau žiauraus vokiečių elgesio įbauginti, pasileido bėgti. Tuo tarpu Valentų kaimo gyventojas Lisauskas, nors ir beginklis, drąsiai stojo prieš vokiečių raitelius, kviesdamas ir kitus nepasiduoti, mušamas ėmė gintis. Vokiečiai jį nušovė.
Vokiečiai sugrįžo į Kapčiamiestį ir „ėmė valdyti“, kaip ir anksčiau. „Žmonės baisiai nepatenkinti jų elgesiu. Apsigyveno pas žmones, kaimuose ir miestely, ir pradėjo šeimininkauti. Dėl trūkumų butų, sunku jiems buvo surasti. Bet jie nepaisė: kas neužleido jiems gerumu, privertė varu. Išmesdavo moteris su mažais vaikais į gatvę ir paimdavo. Taip 4-tą gegužės mėn. Kapčiamiesčio miestelio gyventoją Rašauskienę išmetė į gatvę su mažais vaikais ir susikraulino į josios butą. Kas priešinasi, gauna mušti…“, – rašoma 1919 metų gegužės 16 d. laikraštyje „Lietuva“. Užėmė ir valsčiaus raštinės patalpas, jos daiktus išmesdami į lauką. Produktus, pašarus iš žmonių pirko „nustatytomis kainomis“, bet mokėjo kiek jiems patikdavo. Pavyzdžiui, vienam Puodžių kaimo ūkininkui už šiaudų vežimą sumokėjo vieną markę. Vokiečių žandarai Kapčiamiestyje laikėsi net iki 1919 m. birželio mėnesio.
Kad ir esant vokiečiams, veiklesnieji lietuviai netrukus po minėtojo incidento sudarė 6 asmenų parapinį komitetą, į kurį buvo išrinkti: klebonas kun. Pranas Urbonavičius, Vincas Kelmelis, Juozas Lisauskas, Domas Sakavičius, Jonas Rudzika, Vincas Juškevičius. Knygos autorius I. Plioraitis rašo, jog vokiečiai „sušaukė visų parapijų klebonus ir kitus valsčių įgaliotinius į Seinus ir įsakė susitvėrusiam tuomet Seinų Apskrities komitetui išsirinkti parapijinius komitetus“ (p. 31). Tačiau čia jis klysta: parapijų komitetai buvo kuriami ne vokiečių valdžios įsakymu, o lietuviškosios valdžios raginimu. 1918 m. lapkričio 11 d. Valstybės Taryba sudarė pirmąjį Lietuvos ministrų kabinetą. Tos pačios dienos – lapkričio 11-osios – atsišaukimu ji paragino Lietuvos gyventojus pradėti organizuoti civilinę valdžią, milicijos būrius, kurie galėtų gyventojus apsaugoti nuo įvairaus plauko plėšikų. „Negaišdami nei dienos, kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo, ir išrinkite parapijos komitetą iš penkių ar septynių žmonių. Išrinktasai komitetas tuojau turi paimti į savo rankas tvarkyti apylinkės gyvenimą. Tasai komitetas tuojau turi pasikviesti stiprius ištikimus vyrus ir sudaryti iš jų miliciją“, – sakoma atsišaukime, kuris buvo išspausdintas 1918 m. lapkričio 13 d. „Lietuvos aide“ ir paskleistas po visą Lietuvą.
Seinų apskrities parapijų komitetų atstovų suvažiavimas įvyko 1918 metų gruodžio 10 d. Jame dalyvavo Lazdijų, Šventežerio, Kučiūnų, Veisiejų, Kapčiamiesčio, Seinų, Seinų miesto ir Suvalkų apskrities lietuviškųjų parapijų – Smalėnų ir Punsko parapijų komitetų (Leipalingis tuo metu iki 1919 m. vasaros priklausė Alytaus apskričiai) atstovai. Buvo išrinktas apskrities komitetas ir apskrities valdyba. Pirmajame valdybos posėdyje, be valdybos narių, dar dalyvavo Vidaus reikalų ministerijos įgaliotinis inž. Stasys Čiurlionis su padėjėju Juozu Vaišnoru. Valdybos pirmininku tapo dr. K. Norkevičius iš Seinų. Buvo numatyti pirmieji apskrities valdybos darbai: „parapijų komitetų instruktavimas, lėšų suradimas, milicijos organizavimas, maisto reikalų organizavimas, buvęs tada gan opus; miškų ir ežerų apsauga ir globa“ (J. Kalk. „Seinų apskr. savivaldybių kūrimosi pradžia“, „Savivaldybė“, 1933, nr. 12, p. 10–13).
Lenkai šeimininkauja
1919 m. sausio 11 d. vidaus reikalų ministras išleido aplinkraštį, kuriuo įsakė vietoje parapijų komitetų sudaryti valsčių komitetus, išrenkant vieneriems metams valsčiaus viršaitį, jo padėjėją ir vykdomąjį komitetą. Pirmuoju Kapčiamiesčio viršaičiu buvo išrinktas Petras Jarašius iš Kareivonių kaimo. Tačiau vietos gudai ir sulenkėjusieji lietuviai jo nepripažino, sudarė kitą komitetą, o viršaičiu išsirinko Jančiulevičių iš Kapčiamiesčio. Šis vykdė visus lenkų valdžios, gaunamus iš Gardino, nurodymus. Buvo ir daugiau pasireiškusių antivalstybine veikla. 1919 m. pradžioje tvarkai palaikyti įkurtas 8 asmenų milicijos būrys. Jį Seinų apskrities komendantas patvirtino ir apginklavo.
Kilo Nepriklausomybės kovos, teko ginklu ginti ne tik Kapčiamiestį ir jo apylinkes, bet ir visą kraštą. Lietuvos kariuomenės kūrėjais savanoriais stojo Juozas Barauskas, Petras Olšauskas (savanorių sąrašuose – Ališauskas), Leizeris Ovčinskas, Pranas Vaikšnoras, Juozas Žilvys iš Kapčiamiesčio, Ignas Dumbliauskas iš Menciškės kaimo, Motiejus Dumbliauskas ir Balys Jurkonis iš Vainiūnų, Kazys Jurkonis iš Jančiulių, Pranas ir Stasys Kryžokai iš Paveisininkų, Juozas Čmukas iš Padumblių ir kiti.
Kapčiamiestis visą Nepriklausomybės kovų laikotarpį buvo pafrontės miestas, ne kartą patyręs lietuvių-lenkų kovų įkarštį. 1920 m. miestelis labai nukentėjo nuo reguliariosios lenkų kariuomenės, kuri per jį traukė iš Seinų į Druskininkus, vydamasi bolševikų armijos likučius. Pasak I. Plioraičio, lenkai grobė iš gyventojų viską, kas tik pakliuvo po ranka, nepalikdami nei šapo gyvulių pašaro, nei paskutinio duonos kąsnio, išplėšė valsčiaus raštinę. Galėtume pridurti, kad nuo jų ypač nukentėjo pradžios mokykla: sudegino suolus, išplėšė langus, suniokojo kitus mokyklinius baldus. Lenkų priktadarybės tęsėsi, kai jie neutraliojoje zonoje buvusiame Varviškės kaime įkūrė savo forpostą, į kurį susitelkė daug pačių įvairiausių svieto perėjūnų bei civiliniais drabužiais perrengtų lenkų kareivių. Jiems vadovavo lenkų kariuomenės poručikas Pilewskis, pasivadinęs Chmūra ir skelbęsis „nepriklausomos Varviškės komendantu“. Šios gaujos siautėjo plačiose apylinkėse, nuolat puldinėdamos ne tik Kapčiamiesčio ir Leipalingio valsčių kaimus, bet pasiekdamos net Veisiejus, Kučiūnus, kitoje pusėje – Liškiavą. Visi šio krašto gyventojai buvo verčiami duoti lenkų „partizanams“, žmonių vadintiems tiesiog banditais, duoklę, vadinamąją „daniną“. Buvo reikalaujama pinigų, maisto, drabužių, degtinės. Kas nevykdydavo reikalavimų, į tuos kaimus buvo siunčiamas baudžiamasis būrys. Turtą atimdavo prievarta, žmones sumušdavo, suluošindavo, kartais net nužudydavo. Ne kartą bandyta šį banditų lizdą likviduoti, tačiau vis nesėkmingai, nes juos ugnimi paremdavo kitapus Nemuno stovėję reguliariosios lenkų kariuomenės daliniai. I. Plioraitis aprašo kovų epizodą, kaip lietuviai 1922 m. vasario 13 d. prieš lenkų „partizanus“ pasiuntė 18 milicininkų. „Lenkai juos apsupo ir suėmė“, – pažymi autorius. Tačiau buvę šiek tiek kitaip. Kaip rašoma 1922 m. kovo 18 d. „Trimite“ (p. 30), Varviškės „respublika“ kontroliavo didžiąją dalį aplinkinių miškų. Jų gyventojai varė smarkią „prekybą“ su Lenkija, veždami medžius į Sapackinę ir Gardiną. Net lenkų valdžiai įkyrėjo ir ji paragino, kad lietuviai likviduotų „respubliką“, išgaudytų banditus. Tad milicijos (ne policijos, nes tokios dar nebuvo) vadas į Varviškę pasiuntė tą atlikti 18 milicininkų. Lenkai išsigando ir pabėgo už demarkacijos linijos. Vasario 19-ąją lietuvių milicininkus aplankė lenkų žandarmerijos seržantas, kuris užtikrino, kad lenkai į šią žemę daugiau nepretenduosią. Tačiau tos pačios dienos vakarą 45 tariamųjų „partizanų“ ir žandarų būrys, vadovaujamas minėtojo seržanto, užpuolė mūsų milicininkus, kurie buvo persiskyrę į dvi grupes, stovėjusias per tris kilometrus viena nuo kitos. „Sugautuosius milicininkus begėdiškai kankino ir mušė šautuvų buožėmis. Sumuštus nurengė ir suklupdę prieš paveikslą davė prisiegą, kad daugiau Lietuvos Valdžiai netarnautų ir į jų „respubliką“ neitų“, – rašoma „Trimite“. Pasak šio pranešimo autoriaus, tarp kankintojų ypač pasižymėjo Geda iš Sventijansko, kurį dar 1919 m. Lietuvos valdžia buvo areštavusi ir pasodinusi į Kauno kalėjimą. Tik jo tėvui sumokėjus 2000 auksinų, buvo paleistas. Antras „karžygis“ – pirmojo brolis, kuris „yra pasižymėjęs, šaudydamas girininką Žukauską“, taip pat buvo areštuotas ir sėdėjo Lazdijų kalėjime. Sugavęs milicininką Varnelę, jis brauningu sudaužė galvą, būtų ir nužudęs, bet šiam pasisekė pabėgti. Varviškės banditų lizdas buvo likviduotas tik 1923 m. kovo 23 d. (ne vasario 24, kaip rašo I. Plioraitis) vadinamosios „Varviškės ekspedicijos“ metu Alytuje stovėjusio 11-ojo pėstininkų pulko 1-ojo bataliono ir vietos šaulių bei milicininkų jėgomis.
1923 m. Kapčiamiestyje buvo 835 gyventojai, valsčiuje – daugiau kaip 5000, vyrų 350 mažiau negu moterų. Nurimus kovoms su lenkais, prasidėjo normalesnis gyvenimas. 1925–1926 m. buvo pastatyta nauja pradžios mokykla, ir ne bet kokia – mūrinė, dviaukštė. Jaunimas veržėsi prie mokslo. 1932 m. sausio 1 d. žiniomis, Kapčiamiesčio valsčiaus pradžios mokykloje mokėsi 455 mokiniai: Bugiedos – 65, Kalvių – 45, Kapčiamiesčio – 152, Kazubiškės – 68, Padumblių – 76, Pertako – 60. Atsirado daugiau mokytojų – pagyvėjo kultūrinis, visuomeninis gyvenimas. Nuo 1919 m. pabaigos aktyviai veikė šaulių būrys. 1925 m. balandžio 13 d. kun. Prano Urbonavičiaus iniciatyva įkurta Kapčiamiesčio pavasarininkų kuopa, tais metais turėjusi net 200 narių. Vėliau buvo suburtas ir pavasarininkų orkestras, kuriam vienu metu vadovavo kun. Danielius Baužys. Aktyviai veikė angelaičių pulkas. Įkurtas Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius. Savo veikla ypač pasižymėjo jaunalietuviai, skyrių turėjo tautininkai. Jaunalietuviai, vadovaujant mokytojui Jokūbui Aržuolaičiui, dar 1933 m. įkūrė savo knygyną. 1934 m. jame buvo 111, 1935 m. – 306 knygos. Už „Jaunosios kartos“ platinimą skyrius buvo apdovanotas 50-čia knygų, o 1938 m. jam skirtas knygų vajaus 190 knygų knygynas. Bolševikams užėmus Lietuvą ir 1940 m. biržely likviduojant jaunalietuvių skyrių, iš jų knygyno buvo paimta apie 620 knygų. Nemažą knygynėlį taip pat turėjo jaunieji ūkininkai: 1938 m. jame būta 394 knygų. Dar 1934 m. savo knygynėlį įsteigė šauliai. O 1939 m. sausio 1 d. Kapčiamiestyje atidaryta valstybinė viešoji biblioteka. Bibliotekos vedėju buvo paskirtas Albertas Pilipavičius. Nuo 1940 m. spalio 5 iki 1941 m. sausio 5 d. jai vadovavo Česlovas Radvilavičius, po jo – Janė Černiauskaitė. Nuo 1941 m. lapkričio 1 d. bibliotekai vadovauti paskirtas pradžios mokyklos vedėjas Jurgis Jurkūnas. Manau, nereikėtų apeiti ir įdomaus fakto, kad 1924 m. čia buvo leidžiamas „Lietuvos visuomenės, kultūros ir ekonomijos savaitraštis „Bakužė“. Jo redaktorius leidėjas – S. Kuliešis.
Dar 1925 m. birželio 15 d. buvo įsteigtas Kapčiamiesčio paštas, atlikdavęs visas reikalingas operacijas. Pirmasis pašto viršininkas, atrodo, buvęs S. Ambrulevičius. Nuo to laiko nereikėjo kapčiamiestiečiams vykti į už 11 kilometrų esančius Veisiejus, kad galėtų atsiimti apdraustą korespondenciją. 1938 m. atidarytas sveikatos punktas. Jo gydytojas buvo Vulfas Pilvinskis. 1937 m. čia gydytoju dirbo B. Blatas, 1940 m. – H. Glombekas. Be jau minėtojo Petro Jarašiaus, Kapčiamiesčio valsčiaus viršaičiais Nepriklausomybės metais buvo renkami: Leonas Kočiūnas, Jonas Rudzika, Jonas Lisauskas ir kiti. Valsčiaus tarybos pirmininku nevienąkart išrinktas Vincas Kelmelis. 1926 m. jis – apskrities valdybos narys.
Rusai šeimininkauja
1940 m. biržely užgriuvo bolševikinė okupacija. Visos visuomeninės organizacijos buvo uždarytos, jų turtas nusavintas, iš bibliotekos pašalintos bent kiek „sovietinei liaudžiai kenksmingos“ knygos, vietoje jų lentynos užpildytos marksizmo-leninizmo veikalais. Prasidėjo represijos, suiminėti žmonės. Ypač daug Kapčiamiesčio valsčiaus žmonių nukentėjo per 1941 m. birželio trėmimą. Į šaltojo Sibiro platybes, pasmerkiant nežmoniškoms kančioms, dažnai ir mirčiai, tąkart buvo išvežta Onos ir Boleslovo Alkinavičių iš Ivoškų 4 asmenų šeima, Magdė Audzevičienė su 2 sūnumis iš Varviškės, 8 asmenų Juškevičių šeima iš Pertako, Juozas ir Antanina Kelmeliai, Kazė Levulienė iš Paliepio, viršaičio Jono Lisausko iš Valentų šeima, kiti.
Kapčiamiestis labai nukentėjo per 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusį Rusijos-Vokietijos karą. Degė miestelis, sudegė ir bažnyčia. Vos bolševikai buvo išvyti, birželio 23 d. buvo sudarytas Kapčiamiesčio valsčiaus laikinasis komitetas. Valsčiaus viršaičio pareigas pradėjo eiti Jonas Rudzika, policijos nuovados viršininko – buvęs vyr. policininkas Jonas Pigaga, šaulių būrio vado – Vaitiekus Soraka. „Prie jų įstojo į policijos eiles visi gyvenantieji valsčiaus ribose buv. vidaus ir pasienio policininkai bei tarnautojai ir į šaulių eiles visi ištikimi šauliai, kurie uoliai dirba ir pildo visus policijos ir laikinojo Komiteto įsakymus“, – pranešama valsčiaus laikinojo komiteto 1941 m. liepos 4 d. rašte Seinų apskrities viršininkui (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-409, ap. 1, b. 1, l. 13). Pasak šio dokumento, nuo laikinojo komiteto įsikūrimo dienos, per šį trumpą laikotarpį, komiteto, policijos ir šaulių rūpesčiu valsčiaus ribose suremontuoti per karo įvykius nukentėję 3 dideli tiltai, nuo degėsių išvalytas miestelis, palaidoti žuvę žmonės ir galvijai, įkurtas padegėliams šelpti komitetas, į kurį „aukos plaukia neblogai“, „padegėliai sulig galimybės aprūpinami maistu“. Iš „buv. parazito (saugumo) Jakubausko“ perimta policijos nuovados būstinė. Policija yra sulaikiusi „penkis pavojingus komunistus, bačkininkus“. Pateikiamas ir valsčiaus savivaldybės tarnautojų bei seniūnų sąrašas. Valsčiaus sekretoriumi dirbo Jonas Birgelis, raštvedžiu – Jonas Žalkauskas, raštininku – Kazys Radzevičius, sargas buvo Damas Miciulevičius. Seniūnijų seniūnai: Kapčiamiesčio seniūnijos – Jonas Kelmelis, Kalvių – Juozas Milčius, Paelenavo – Vincas Bankietas, Padumblių – Kazys Valašinas, Mečiūnų – Motiejus Soraka, Pertako – Alfonsas Pileckas, Šapurų – Stasys Bubnelis, Valentų – Petras Lazauskas, Menciškės – Juozas Margelis, Bugiedos – Juozas Augustinavičius.
Knygoje, kaip ir ankstesniame tekste, dažnai sekant jau spausdintais šaltiniais, išsamiai apžvelgiama Kapčiamiesčio parapijos istorija, supažindinama su čia dirbusiais kunigais, jų nuveiktais darbais, rašoma apie ištuštėjusius arba baigiančius nykti parapijos kaimus. Ypač daug vietos skirta sovietmečiu patirtoms žmonių kančioms, parapijos kunigų, parapijiečių kovai už tikinčiųjų teises, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ talkininkams, kurių šiame nuošaliame Lietuvos kampelyje buvo ne tiek mažai. Čia keletą metų darbavosi žymusis tikinčiųjų teisių gynėjas kun. Juozas Zdebskis. Būtent jo iniciatyva prie Kapčiamiesčio esančioje Monikos Žalkauskaitės sodyboje įkurta slapta spaustuvė, kurioje Povilas Petronis padaugino visą glėbį tuo metu taip trūkstamos religinės literatūros knygelių. J. Zdebskio pradėtą aktyvią religinę ir tautiškąją veiklą tęsė knygos autorius kun. Ignas Plioraitis, Kapčiamiestyje darbavęsis 1968–1990 m.
Kunigo Igno Plioraičio knyga
„Su šeimomis stengiausi bendrauti per jaunimą. Ieškojau parapijoje religingų ir patriotiškai nusiteikusių šeimų“, – rašo jis. Ir tokių surado gana daug. „LKB Kroniką“ daugino Onutė Lukoševičiūtė bei jos brolis Juozas iš Mikališkės kaimo, Žibūdų ir Valentų iš Menciškės vaikai, Onutė Danilevičiūtė iš Pertako, Danguolė Stravinskaitė iš Juškonių, Genutė Aleksandravičiūtė iš Mečiūnų, kiti. Pasak I. Plioraičio, daug bendradarbiauta ir draugauta su Viktoro Sakavičiaus iš Jančiulių šeima. Ypač uoliai pogrindžio spaudoje bendradarbiavo jų dukra Danutė ir sūnūs dvyniai Vitas ir Gintas, vėliau tapę kunigais. Surėmus pečius su jaunimu bei jų tėvais, parapijoje slapta buvo pastatyta daug kryžių. Sovietinės valdžios nurodymu jie buvo nupjaunami, nugriaunami, sudaužomi, bet netrukus jų vietoje iškildavo nauji. Buvo rengiami Vasario 16-osios, Kalėdų ir Velykų švenčių minėjimai, įspūdingai švenčiamos Joninės. Negalima nepaminėti labai svarbaus fakto: 1983 m. vasario 16-ąją virš Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos pastato suplėvesavo Lietuvos Trispalvė. Ją iškėlė moksleiviai Jonas Romas Žibūda, Gintas ir Vitas Sakavičiai, o pasiuvo – Ona Žibūdienė. Kapčiamiesčio parapijoje buvo surinkti 754 tikinčiųjų parašai, įkalintiems kunigams Alfonsui Svarinskui ir Sigitui Tamkevičiui ginti. Nuostabu tai, kad klebono kun. I. Plioraičio, parapijos tikinčiųjų darbai, iniciatyvos, ginant savo teises, sovietinės valdžios tarnų vykdomi brutalūs jų persekiojimai, tardymai, kitos vadinamosios „prevencinės priemonės“ labai operatyviai patekdavo į „LKB Kronikos“ puslapius (iš jos knygoje ir cituojama).
Pateikta nemažai žinių apie krašto partizanus, politinius kalinius, tremtinius. Kapčiamiesčio-Leipalingio girioje glaudėsi Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos partizanai. 1947 m. viduryje Pūščios partizanų (Leipalingio) 1-oji kuopa buvo pavadinta DLK Vytenio grupe (vėliau tėvūnija), išplėstos jos veikimo ribos, apimant ne tik Leipalingio, bet ir Kapčiamiesčio bei dalį Veisiejų valsčių. Gaila, kad neišvengta netikslumų, jų būtų buvę kur kas mažiau, jeigu tai būtų patikslinta su jau skelbtais šaltiniais, o ne vadovautasi kartais labai netiksliais pasakojimais. Pavyzdžiui, kad ir apie tėvūnijos vadą Petrą Vilkelį-Barzduką, Labutį. Autorius rašo (p. 193), jog jis kilęs iš Ilgininkų kaimo, buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas. Deja, P. Vilkelis gimė Leipalingio valsčiaus Kmieliavos kaime, gyveno Dulgininkuose. Atlikdamas karinę prievolę, tarnavo ulonų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės pulke eiliniu. Nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos metų partizanas. 1947 m. gruodžio mėn. žuvus grupės vadui Jurgiui Ptakauskui-Liepai, paskirtas tėvūnijos vadu. 1948 m. rugpjūčio 15 d. jam buvo suteiktas partizanų jaun. puskarininkio laipsnis. Keltų abejonių ir žinios apie partizaną Antaną Voverušką iš Kalvių kaimo (p. 188–189), nors ir papasakotos jo pusseserės: „žuvęs per išdykumą“. Nebent tai būtų kitas asmuo. Mums žinomas Antanas Voveruška-Banga (nurodoma, jog g. 1929 m. Stalų k.) kartu su Vytautu Kalėda-Dobilu iš Šutronių (g. 1930) žuvo 1952 m. sausio pradžioje Leipalingio valsčiuje, Mikalinos kaime, prie Zigmo Kuckailio namų įrengtoje slėptuvėje. Juos išdavė agentė Žmona (Žena). Į enkavėdistų ultimatumą pasiduoti partizanai atsakė šūviais (Bronius Kašelionis, „Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė“. Vilnius, 1999, p. 227).
Papasakota apie nuo 1945 m. čia veikusią progimnaziją, vėliau – vidurinę mokyklą, jai vadovavusius direktorius, mokytojus, Emilijos Pliaterytės kraštotyros-etnografijos muziejų, parapijos kaimų mokyklas. Pristatomi žymesnieji kraštiečiai, pateikiant vienų išsamesnes, kitų trumpesnes biografijas: be jau mūsų paminėtų, rašoma apie iš Kapčiamiesčio apylinkių kilusį Lietuvos mokslų akademijos prezidentą habil. dr. Zenoną Rokų Rudziką, kun. Boleslovą Ražuką, Lietuvos nusipelniusį miškininką Antaną Olšauską, poetą, publicistą Vincą Kazoką ir jo žmoną Genovaitę Budreikaitę-Kazokienę, Kapčiamiesčio progimnazijos įkūrėją ir pirmą direktorių mokytoją Motiejų Bingelį, dailininką Mečislovą Bulaką ir daugelį kitų iš šio krašto kilusių arba čia gyvenusių šviesuolių.
Beje, dėl M. Bulakos. Taip, 1907 m. rugsėjo 12 d. jis gimė Kapčiamiestyje, siuvėjo šeimoje. Tačiau būdamas trejų metų su tėvais jį paliko ir tolesnis gyvenimas jo su šia vietove niekaip nesiejo. Gyveno Beržininke (Bereznyke), kitur, pagaliau po klajonių (tėvas mirė 1913 m.) apsistojo Leipalingyje, visiškai šalia motinos gimtinės. Čia baigė pradžios mokyklą, keturklasę vidurinę, į čia nuolat sugrįždavo pas savo artimuosius: motiną, brolį, seserį, parvykdavo paviešėti su bičiuliais dailininkais, tapė Leipalingio apylinkes. Klaidingai, matyt, sekant bostoniške „Lietuvių enciklopedija“, rašoma, jog iš Kapčiamiesčio yra kilęs pedagogas, filosofijos daktaras Antanas Šerkšnas. Šio žymaus pedagogo, studijos „Mokyklinė bendruomenė“ (1939 m.) autoriaus, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusio į Vakarus, gimtinė yra Bertašiūnų kaimas, esantis Veisiejų valsčiuje. Jo ryšiai su Kapčiamiesčiu nebent tokie, kad jame gal nevienąkart lankėsi, – juk ne tokia tolima vietovė. Tuo tarpu kai kas neapdairiai pamiršta. Tai – iš Varviškės kilęs Lietuvos mokslo premijos laureatas prof., habil. dr. Antanas Feliksas Orliukas, Menciškės kaime gimęs profesorius, socialinių mokslų habil. dr. Petras Vytautas Vengrauskas, iš Pertako kilęs inžinierius, sportinio turizmo entuziastas, sovietinio genocido tyrėjas, ekspedicijų į lietuvių tremties ir žūties vietas organizatorius ir knygų apie tai autorius Antanas Sadeckas. Sąrašą būtų galima tęsti. Pasigestume ir platesnio knygoje tik paminėtų Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos auklėtinio Šiaulių dramos teatro aktoriaus Juozo Žibūdos, žinomo JAV lietuvių veikėjo kunigo, prelato Ignoto Juozo Kelmelio pristatymo.
Būtų labai pravertęs ir atidesnis autoriaus bei „koreguotojos“ (tokia pažymėta knygos metrikoje) žvilgsnis į tekstą. Sakysime, Gudijoje, netoli Druskininkų, dabar esanti istorinė vietovė Goža, kurios parapijai anuo metu priklausė ir Kapčiamiesčio pusėje esantys Juškonių, Bugiedos, Macevičių, Varviškės kaimai, paminima net trejopai: Hooža, Ažūra, Oža, rašoma Kadišius ir Kadišiai, Beržininko seniūnas prancūzas Matas Zynevas ar Zinievas. Nevartotinas terminas „dvasiškija“, reikia rašyti – dvasininkija, ne „virš 30 km“, o daugiau kaip 30, per 30 km. Visiškas nesusipratimas, kai po kilometras, metras santrumpų km ir m rašomi taškai, kaip žymint, sakysime, metus. Tokių dalykėlių būtų galima prilesioti daugiau. Ir vis dėlto, ne taip rūsčiai pažvelgus į šiuos ir kitus neapdairumus, galime pasidžiaugti, jog tai pirmasis solidesnis ir išsamesnis leidinys apie Kapčiamiestį, nors ir esąs, pasak autoriaus, „tik menka dalelė šio krašto istorijos, tik mažas dzūko sielos paveikslėlis“. Betgi žavus ir prasmingas.
Voruta. – 2009, liep. 18, nr. 14 (680), p. 13.
Voruta. – 2009, rugpj. 8, nr. 15 (681), p. 13.
Voruta. – 2009, rugpj. 22, nr. 16 (682), p. 13.
Voruta. – 2009, rug. 5, nr. 17 (683), p. 13.
The post Pačiame Pietų Lietuvos pakraštėly Igno Plioraičio „Kapčiamiesčio parapijos“ lapus besklaidant appeared first on Voruta.
