Ąžuoliuko sodinimas. Kęstučio Taraškevičiaus nuotr.

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, Aukštadvaris, www.voruta.lt

Per Šventą Oną, 2020 m. liepos 26-ąją, aukštadvariečiai, Aukštadvario parapijiečiai iškilmingai atsisveikino su ilgamečiu Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapijos klebonu, monsinjoru Vytautu Kaziu Sudavičiumi, išlydėdami jį į kitą – Pivašiūnų – parapiją.

Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas dėl kanoninio amžiaus atleido monsinjorą Vytautą Kazį Sudavičių iš Aukštadvario parapijos klebono (ir rektoriaus) pareigų ir naujuoju Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapijos klebonu (ir rektoriumi) paskyrė kunigą Juozą Bakšį, kuris taip pat aptarnaus klebono teisėmis Vytautavos Šv. Antano Paduviečio parapiją. Naujasis klebonas pradės pareigas iki šių metų liepos 31 dienos.

Oninių sekmadienį atsisveikinimo Šv. Mišiose dalyvavo Trakų rajono savivaldybės vadovai, Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė, Aukštadvario seniūnijos įstaigų vadovai, Aukštadvario seniūnijos gyventojai, parapijiečiai, kraštiečiai, svečiai.

Per Šv. Mišių pamokslą monsinjoras V. Sudavičius teigė, kad svarbiausia yra artimo meilė, svarbiausia yra mylėti vienas kitą, padėti vienas kitam.

Po atsisveikinimo Šv. Mišių bažnyčioje vyko nedidelis padėkos koncertas: dainavo gydytoja Jurga Dūdienė su dukromis, Miglė Daugirdaitė ir vargonininkas, profesionalus chorvedys Egidijus Kaveckas, vadovaujantis ir bažnyčios chorui.

Trakų r. savivaldybės merė E. Rudelienė, atsidėkodama Monsinjorui, padovanojo Trakų Dievo Motinos paveikslą, palinkėjo, kad jį ir toliau globotų Trakų Dievo Motina.

Aukštadvario klebonas su senjorėmis.

Aukštadvario senjorų, taip pat senjorų asociacijos „Aukštadvario žiburiai“ vardu kalbėjo Veronika Pilipavičienė, teigdama, kad monsinjoras buvo žmonių žveju, žmonių sielų žveju. Metaforiškais V. Pilipavičienės žodžiais, žvejo tinklai buvo geri, sėkmingai sekėsi žmonių sielų žvejyba. V. Pilipavičienė nuo senjorų padėkojo monsinjorui už Aukštadvario gražinimą.

Aukštadvario senjorė poetė Liongina Šovienė taip pat dėkojo monsinjorui už draugystę, bendradarbiavimą, linkėjo jam sveikatos.

Su monsinjoru atsisveikino Aukštadvario regioninio parko darbuotojai, padovanodami ąžuoliuką. Ąžuolą sodino Aukštadvario regioninio parko vyr. ekologas Talvydas Špiliauskas. Kaip teigė Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė, „mes visi esame žemės vaikai, einami gyvenimo keliu, nevienodas pėdas įmenam, vieni išauga ąžuolais. Monsinjoras – didelis ąžuolas, kurio paunksmėje slėpėsi visi silpnesnieji, vieniems jis tėvas, vyresniesiems – brolis ar mokytojas, patarėjas. Tokią Lietuvos ąžuolui tinka tik simbolinis ąžuolas, pasodintas tegul prigyja. Šis monsinjoro Vytauto ąžuolo tegul ateinančioms kartoms teikia prieglobstį, paunksmę.“

Buvusi ilgametė Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė monsinjorui dėkojo už nuveiktus darbus. Monsinjoro Vytauto Kazio Sudavičiaus pastangomis Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija pirmoji Trakų rajone pateikė projektą „Žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-0930-1399) sutvarkymas irpritaikymas visuomenės poreikiams“ pagal „Vietos plėtros 2009–2014m. strategiją“ II prioriteto „Viešosios infrastruktūros sutvarkymas, sukūrimas, kultūrinio kraštovaizdžio komponentų išsaugojimas ir atnaujinimas“. Įgyvendinus šį projektą, atsirado sutvarkyta ir kiekvienam prieinama viešoji erdvė aktyviam poilsiui parapijai priklausančiame žemės sklype prie Navos ežero.

Atsisveikinimo ir padėkos žodžius parapiją paliekančiam monsinjorui Aukštadvario bendruomenės vardu tarė Laura Žilionytė, šios bendruomenės tarybos pirmininkė.

Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorių koordinatorė Irena Beržinskienė monsinjorui dėkoju už bendradarbiavimą linkėjo daug sveikatos.

Aukštadvario gimnazijos vardu atsisveikinimo žodį tarė mokytoja Audronė Varankevičienė, o mokyklos-darželio „Gandriukas“ vardu – jo direktorė Vilė Lauruševičienė.

Aukštadvario bažnyčios klebonas, monsinjoras Vytautas Kazimieras Sudavičius Aukštadvario parapijoje praleido aštuoniolika turiningų, prasmingųtarnystės metų . Nuo 2002 m. balandžio 5 dienos nueita ilga ir prasminga gyvenimo kelio atkarpa. Čia, Aukštadvaryje,  jis pakrikštijo ne vieną kūdikį, suteikė sakramentus, palaimino santuokas,  palydėjo ne vieną parapijietį Anapilin.

Monsinjoro Vytauto Kazio Sudavičiaus kelias – nepaprasto žmogaus, o žmogaus – kunigo. Vieniems ištiesta dosnumo ranka, kitiems nubraukta skausmo ašara, suteiktas krikštas ar palaiminta santuoka.

Monsinjoras laimina ąžuoliuką.

Monsinjoras Vytautas Kazys Sudavičius gimė 1943 m. sausio 25 d., užaugo Telšių rajone Žarėnų parapijoje. Jis, dar būdamas vaikas, 10 metų kentė Sibiro tremtį. Grįžęs į Lietuvą 1958 m., dirbo Ežerėlio (Kauno r.) durpyne. Baigęs Ežerėlio vakarinės mokyklos 7 klases, 1961–1965 m. mokėsi Vilniaus politechnikume, iki 1969 m. dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. 1969–1974 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1974 m. balandžio 9 d. 1974–1980 m. – Kaišiadorių vikaras, nuo 1979 m. aptarnavo ir Palomenės parapiją. 1980–1981 m. – Kruonio, 1981–1983 m. – Merkinės klebonas, iš ten paskirtas į Pivašiūnus (Alytaus r.). 1992–2002 m. – Kaišiadorių klebonas ir Žaslių dekanas. 1998 m. už Pivašiūnų bažnyčios Dievo Motinos vainikavimą gavo monsinjoro titulą. Nuo 2002 m. balandžio 5 d. – Aukštadvario (Trakų r.) parapijos klebonas ir ten esančios Šv. Dominyko bažnyčios rektorius[1].

Monsinjoras Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapijoje tarnystę atliko aštuoniolika metų. Per šį laikotarpį jis įnešė svarų indėlį į Aukštadvario seniūnijos kultūros lobyną, etnokultūrinių tradicijų puoselėjimą bei iniciatyvų įgyvendinimą. Jis – tikras etnokultūrinio paveldo saugotojas ir puoselėtojas. Monsinjoro dėka Aukštadvario bažnyčioje nuolat vyksta remonto darbai, gražiai sutvarkytas bažnyčios šventorius, suremontuoti vargonai, įrengtas elektrinis apšildymas, sumontuotas bažnyčios  įgarsinimas. Kunigo tarnystės Aukštadvaryje metu Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia tapo seniūnijos kultūriniu – švietėjišku centru.

 Kunigo atlikti darbai yra pastebimi ir gražiai įvertinti. Jau 2006 m. monsinjoras Vytautas Kazys Sudavičius yra apdovanotas Trakų rajono savivaldybės Vytauto Didžiojo II laipsnio nominacija, o šiemet jam įteikta Kunigaikščio Gedimino nominacijų suteikimo trišalės komisijos padėka už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje.

V.K. Sudavičiaus atsiminimai apie tremtį pateikiami leidinyje „Atmintis: tremtinių atsiminimų rinkinys“(Kaišiadorys, 2003). Čia trumpai rašoma ir apie atsiminimų autorių. Apie monsinjorą V. K. Sudavičių rašoma leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje“, minima leidiniuose „Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija 1913–2013“, „Pivašiūnai. Gyvenvietė, bažnyčia, Dievo Motinos paveikslas“, yra straipsnių periodikoje.

Beje, Aukštadvario Kristaus atsimainymo parapijos 100 metų jubiliejaus proga Monsinjoro, seniūnijos  ir Aukštadvario bendruomenės dėka išleista knyga  „Aukštadvario bažnyčiai – 100“. Aukštadvario miestelio privilegijos 430-ies metų jubiliejaus proga Aukštadvario miestelio centre pastatytas paminklinis akmuo, o šv. Domininko namų skverelyje paminklinis kryžius  „Praeičiai atminti“,  kryžius tremties aukoms atminti bažnyčios šventoriuje, Čižiūnų kapinėse, Zabarauskų kaime. Lietuvos tūkstantmečio proga monsinjoras kartu su seniūnija Aukštadvario centriniame parke inicijavo koplytstulpio – taikos angelo, nešančio gerąsias žinias  pastatymą ir įšventinimą. Kunigo ir parapijiečių pastangomis Aukštadvario Kristaus Atsimainymo parapija pirmoji Trakų  rajone pateikė projektą „Žemės sklypo sutvarkymas ir pritaikymas visuomenės poreikiams“. Įgyvendinus šį projektą, atsirado sutvarkyta ir kiekvienam prieinama viešoji erdvė aktyviam poilsiui parapijai priklausančiame žemės sklype prie Navos ežero.
Žmogus – kunigas, tačiau jis vienijo seniūnijos bendruomenę, seniūnijos įstaigas ir jų kolektyvus į vieną bendrą junginį. Tai psichologas, pagydęs daugelio parapijiečių sielas, dažnai aplankantis vienišus žmones bei daugiavaikes šeimas. Tai žmogus, kurio darbai, idėjos ir pasiaukojimas įkvepia ir padrąsina esančius šalia. Dėl to, 2006 m. Monsinjorui Vytautui Kazimierui Sudavičiui buvo įteikta Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo I laipsnio nominacija „Už bendrosios gyventojų kultūros vystymą bei kultūrinių iniciatyvų įgyvendinimą“, o  2012 m. jis buvo apdovanotas Vilniaus apskrities Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino vardo nominacija už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje[2].

[1] Prieiga per internetą: http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/vytautas-kazimieras-sudavicius/.

[2][2] Prieiga per internetą: https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aukstadvario-kunigas-vytautas–kazimieras-sudavicius?fbclid=IwAR08y-eO-wADpf_UolZ2tWNn6CFWNkUactnvCAjLsN-juhdOOdv1lvvZveA#.Xxl0X6cQKOU.facebook

The post Aukštadvario parapijiečiai atsisveikino su ilgamečiu klebonu, monsinjoru Vytautu appeared first on Voruta.

Kun. Domingo Avellaneda IVE 

www.vaticannews.va

„Kai tarnavau diakonu Čilėje, vienuolyno vyresnysis papasakojo apie planuojamą misiją Lietuvoje ir paklausė, ar sutikčiau važiuoti. Aš visada buvau pasirengęs važiuoti tiesiog bet kur. Todėl sutikau“, – pasakoja Įsikūnijusio Žodžio kongregacijai priklausantis argentinietis kun. Domingo Avellaneda Cabanillas. Jau daugiau nei šešiolika metų Lietuvoje gyvenantis Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebonas Panevėžio vyskupijoje atlieka kunigo egzorcisto tarnystę, o taip pat yra ir aktyvus ateitininkas.

Kodėl Lietuva? Anot kun. Domingo, Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos prioritetas yra dirbti ten, kur yra didžiausias poreikis. Todėl vienuolijos įkūrėjas kun. Carlos Miguel Buela didelį dėmesį skyrė šalims, nukentėjusioms nuo okupacijos. Jis buvo įsitikinęs, kad šiose šalyse ypatingai svarbu atgaivinti persekiojimų ir sunkumų užgožtą žmonių tikėjimą. Be to, kongregacijos įkūrėjui buvo svarbu lietuviams grąžinti savotišką duoklę už jų tarnystę Argentinoje. Antrojo pasaulinio karo metu daug lietuvių keliavo per Vokietiją į Ameriką. Kadangi laivai į Ameriką buvo sausakimši ir, nepavykus gauti bilieto į vieną laivą, kito galėjo tekti laukti mėnesį ir ilgiau, žmonės keliaudavo ir į Braziliją ir Argentiną. Anot kun. Domingo, jiems tiesiog rūpėjo kuo greičiau iškeliauti ten, kur saugu. Taip Argentiną pasiekė virš trijų šimtų tūkstančių lietuvių, tarp kurių buvo ir kunigų. Argentinoje jie įkūrė lietuviškas parapijas, kuriose aptarnaudavo ne tik lietuvius, bet ir vietinius gyventojus.

Kunigas Domingo Avellaneda pasakoja, kad kongregacija misijai Lietuvoje nutarė apsistoti Panevėžio vyskupijoje. Paklausę tuometinio Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, kurioje parapijoje jų tarnystė būtų reikalingiausia, kongregacijos nariai atsidūrė Pumpėnuose, čia skaičiuoja jau septynioliktus savo tarnystės Lietuvoje metus. Šiuo metu Pumpėnuose darbuojasi trys Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos kunigai argentiniečiai, o jiems talkina trys Panevėžyje įsikūrusios šios kongregacijos seserys vienuolės (lietuvė, amerikietė ir ukrainietė).

Pašnekovas pasakoja, kad pirmą kartą atvykus į Lietuvą pasitiko dvidešimt penkių laipsnių šaltis. Dėl vykusių remonto darbų nebuvo galimybės iš karto apsigyventi Pumpėnuose, todėl atvykę kunigai dar kurį laiką gyveno pas seseris vienuoles Panevėžyje. Kun. Domingo pasakoja, kad vienas iš labiausiai atmintin įstrigusių dalykų, – tai pirmieji Lietuvoje valgyti pusryčiai: „Žiūriu į lėkštes ir nežinau, ką valgyti. Klausiu lietuvio kunigo: „Ar žinai, kas čia yra?“. Jis man sako: „Ne. Įsidėk ir valgyk“. Gerai, įsidėjau vieno ir kito, kas buvo arčiausia. Sumaišiau, valgau, pradėjo pykinti – neskanu. Visi nustojo valgyti, žiūri į mane, sako: „Kad niekas jogurto su grybais nemaišo, nelabai tinka“. Kunigas Domingo sako, kad, nors pažintis su lietuvišku maistu buvo sudėtinga, tačiau ilgainiui jis ėmė patikti.

Apsigyvenus Pumpėnuose nemažą galvosūkį kėlė ir žiemos išdaigos. Besibaimindami, kad plikledis gali tapti į šv. Mišias atvykstančių parapijiečių nepageidaujamų traumų priežastimi, kunigai bandė ledą įveikti pagaliais. Anot kun. Domingo, daužomi pagaliai sulūžo, o ledas – kaip niekur nieko: „Galiausiai vienas kunigas sako, juk čia labai paprasta. Pagalvokit, kas čia yra? Ledas. O kas yra ledas? Šaltas vanduo. Kas jį tirpdo? Tai kibirais pylėm šilto vandens, o po penkių minučių viskas sušalo, padarėm čiuožyklą. Nesupratom, kaip elgtis žiemą“, –  juokėsi pašnekovas.

Galiausiai, kaip dar vieną rimtą iššūkį kun. Domingo įvardijo kalbos barjerą. Pasak jo, anuomet viena iš parapijiečių, pamačiusi, kad virtuvėje kunigai teturi vos keletą puodelių ir lėkščių, atnešė jiems indų: „Mes, argentiniečiai, kitokio būdo, mes ne tik „ačiū“ norim pasakyti, bet ir apkabinti, pabučiuoti, pasakyti „labai ačiū“. Nekalbėjau lietuviškai, tai sakau „ačiū“ ir viskas, pasibaigė mano žodynas. Sakau, man reikia išmokti ilgesnį sakinį, kad pasakyčiau, kai ji ateis į Mišias. Aš mokėjau, pavyzdžiui, aukštas–žemas, baltas–juodas, daug–mažai, patiko–nepatiko. Mokiausi antonimus ir sinonimus, kad būtų paprasčiau prisiminti. Sutikau močiutę, sakau: „Močiute, labai ačiū, kad tiek mažai mums indų atnešėt“. Ji sustingo, žiūri į mane: „Supratau, viskas gerai, kunigėli“, – apsisuko ir išėjo. Po penkių minučių ateina su puodais, sako: „Gal dabar, kunigėli, užteks?“ Oi, kokia gėda! Nežinojau, ką daryti, kaip paaiškinti!“, – dalijasi jis. Pasak dvasininko, parapijiečių pagalba buvo ypač reikalinga pradėjus gyventi Lietuvoje, jie labai prisidėjo sukuriant tokią aplinką, kuri leidžia jaustis kun. Domingo jaustis savu ir vadinti Lietuvą namais.

Luchano Švč. M. Marija, Argentinos globėja

Kunigas sako, kad dažnai tenka susitikti žmonių, kurie apie Įsikūnijusio Žodžio kongregaciją Lietuvoje girdi pirmą kartą. Kun. Domingo sako, kad ir Argentinoje ši vienuolija nėra labai populiari, jos nariai vyksta į misijas, todėl pašvęstojo gyvenimo narių, dirbančių už šios šalies ribų, yra daugiau, nei besidarbuojančių jos viduje. Trumpai supažindindamas su kongregacijos charizma kunigas sako, kad ji panaši į kokteilį: čia buvo pritaikyta tai, kas įkūrėjui labiausiai patiko kituose vienuolynuose. Pavyzdžiui, iš dominikonų permtas prioritetas mokslui, iš jėzuitų – ignaciškojo dvasingumo rekolekcijos, iš pranciškonų – neturto įžadas, o liturgija – iš benediktinų. Kaip šios Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos išskirtinumą kun. Domingo įvardijo ypatingą ryšį su Eucharistija: pagal regulą vienuoliai kasdien turi valandą laiko skirti adoracijai. Be to, šiai kongregacijai priklausantys vienuoliai vietoje abito pasirinko nešioti sutaną: „Kodėl? Dėl to, kad įkūrėjas sakė – taip, mes galim sugalvoti kokį nors gražų abitą, su kapišonu, su herbu, bet labai reikia, kad pasaulis matytų gerų kunigų. Mes turime būti pavyzdys“. Anot Pumpėnų parapijos klebono, gatvėje retai pamatysi kunigą,nešiojantį sutaną, o tai juk liudijimas, kurio šiuo metu ypatingai reikia.

1984 m. įkurta kongregacija yra gana jauna, tačiau sparčiai auganti. Pasak kun. Domingo, įkūrėjas kun. Carlos Miguel Buela buvo paklaustas, kodėl Įsikūnijusio Žodžio kongregacijoje atsiranda tiek daug pašaukimų, kai tuo tarpu kiti vienuolynai dėl pašaukimų stokos nyksta? Jis atsakė, kad veikiausiai dėl to, kad parodo, kokia iš tiesų yra kunigystė, kad ji yra kryžius ir sunkumai. Kun. Domingo teigia: „Jeigu tu pasakysi, kad būti kunigu yra labai faina, lengva, nieko nereikia daryti, būsi aprūpintas nuo A iki Z, ką gali uždegti tokia perspektyva? Juk gali daryti tą patį ir būdamas pasaulietis, tik dar blogiau – turi atsisakyti šeimos. Jaunimas neužsidegs, sakys, kad gal ir įdomu, bet ne man“. Pašnekovas pakartoja savo kongregacijos įkūrėjo žodžius, sakydamas, kad kunigystė, tai – kryžius, tačiau dėl jo verta visa paaukoti, o už tai džiaugsmu atlyginama šimteriopai.

Kunigas Domingo sako sutinkantis Lietuvoje nemažai žmonių, turinčių pašaukimą, tačiau bijančių į jį atsiliepti. Jis prisipažįsta, kad vykdamas į Lietuvą taip pat galėjo užduoti sau gausybę klausimų, prasidedančių: „O kas, jeigu..?“. Tačiau pašaukimas ir yra gyvenimas tikėjimu, kad viskas vyksta Dievo valia: „Dievas tave šaukia į dangų, o tu turi atrasti kelią, kaip ir kokiu būdu ten eiti“, – teigia kun. Domingo. (AČ / Vatican News)

The post Kun. Domingo Avellaneda IVE: Lietuvą vadinu savo namais appeared first on Voruta.

Kunigas Nikodemas Švogžlys

Kazys Misius, Vilnius, www.voruta.lt

Pernai balandžio 10 d. sukako 100 metų, kai gimė Vilniaus krašto patriotas, publicistas, literatas, eseistas, kraštotyrininkas kun. Nikodemas Švogžlys. Jubiliejus jau paminėtas, tačiau jo gyvenimas ir darbai dar laukia tyrinėtojo plunksnos, o rankraščiai – leidėjų. Šis rašinys – tai kuklus bandymas dar kartą paminėti Milžiną ir jo darbus.

Keletas biografijos bruožų

1899 m. kovo 29 d.(04.10) Trebučių kaime, Švenčionių valsčiuje, Mateušo ir Julijos Švogžlių šeimoje gimė sūnus, kuriam duotas Nikodemo vardas. Be Nikodemo, šioje šeimoje užaugo 3 sūnus ir 2 dukterys. XX a. pr. Švogžlių šeima persikėlė į Rygą, kur jaunasis Nikodemas mokėsi vienoje iš miesto mokyklų. Per Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje pradėjo trūkti maisto produktų. Todėl 1915 m. Švogžlių šeima grižo į gimtuosius Trebučius. 1916-1918 m. Nikodemas jau mokytojauja Švenčionyse ir Strūnaityje, o 1918 m. rudenį stoja į Vilniaus kunigų seminariją.

    Dar 1917 m. Nikodemas pradėjo kurti eiles. Pirmasis jo eilėraštis „ Gyvuok, Tėvyne !“ išspausdintas 1918 metų „Vilniaus kalendoriuje“. Stodamas į seminariją su lenkų dėstoma kalba, N. Švogžlys tos kalbos veik nemokėjo, o trečiame kurse jau buvo pirmūnas, giriamas seminarijos profesorių už gerai atliktas namų užduotis, referatus.

     Kai 1919 04 19 lenkų kariuomenė įsiveržė į bolševikų valdomą Vilnių, klierikai lenkai ant sutanų užsikabino baltus erelius. Kai kurie iš jų apsirengė net lenkų legionierių mundurais. Romantiškos sielos lietuvį N. Švogžlį tai žeidė ir skaudino. Jau ne kartą pasitaikė susikirsti su prolenkiškos orientacijos bendramoksliais.

     1920 10 09 sulaužiusi Suvalkų sutartį L. Želigovskio vadovaujama kariuomenė užėmę Vilnių. Lenkai džiūgavo, o seminarijos profesorius kun. Petras Kraujalis Rasų kapinėse laidojo per šį puolimą žuvusius lietuvių karius. Laidotuvėse taip pat dalyvavo bei giedojo ir klierikas N. Švogžlys.

     Mokydamasis Vilniaus kunigų seminarijoje Nikodemas aktyviai bendradarbiavo Vilniaus lietuvių spaudoje, siųsdamas laikraščiams žinutes, vaizdelius iš Švenčionių krašto, rašė eiles, dramos kūrinėlius, o 1920 m. pradėjo pasirašinėti Milžino slapyvardžiu.

    Už lietuviškų jausmų reiškimą prie N. Švogžlio ėmė kibti prolenkiški seminarijos profesoriai bei bendramoksliai, su lenkais klierikais pasitaikydavo ginčų. Pagaliau 1921 06 15 klierikas N. Švogžlys iš seminarijos išvaromas. Išmetamo klieriko pasigailėjo rektorius Jonas Ušyla (Uszyllo) – N. Švogžliui išdavė brandos atestatą bei pažymą apie išeitą seminarijos kursą.

    Profesoriai Mečislovas Reinys ir Jonas Skruodys pašalintąjį iš seminarijos Nikodemą atvežė į Kauną. Jausmingas buvo N. Švogžlio pirmasis susitikimas su Kauno seminarijos rektoriumi Maironiu. Sužinoję kokiu reikalu atvyko vilniečiai rektorius Maironis ir inspektorius Kazimieras Paltarokas atėjo į laukiamąjį. Jaunuolis  N. Švogžlys atsiklaupė, pabučiavo rektoriui kojas, iškėlė į viršų ranką ir ėmė deklamuoti:

           Antai, pažvelk- tai Vilnius rūmais

           Dunkso tarp kalnų plačiai…

    Tada Maironis paglostė jaunuoliui galvą, liepė keltis ir pasakė jog pats irgi yra nemažai nukentėjęs nuo lenkų. N. Švogžlys priimamas į Kauno kunigų seminariją.

    Mokydamasis Kaune N. Švogždys bendradarbiavo „ Sargyboje“, taip pat Amerikos lietuvių laikraščiams siuntinėdavo korespondencijas, eilėraščius, noveles bei kitus kūrinius.

    1925 10 12 įšventintas kunigu. Pirmąsias mišias (primicijas) laikė Žasliuose ir paskiriamas vikarų į Molėtus. Čia jis buvo ir mokyklos kapelionu. 1927 m. paskiriamas Kaišiadorių vikaru ir kurijos notaru bei vietos vidurinės mokyklos kapelionu. 1930 – 1934 m. buvo Kernavės, o 1935 – 1938 m. Gegužinės klebonu. 1937 m. Milžinas su ekskursija lankėsi Prancūzijoje.

    1939 m. kun. N. Švogžlys perkeliamas į Onuškį klebonu. Čia jis buvo lemtingųjų įvykių liudininkas ir dalyvis. 1939 m. kyla Vokietijos- Lenkijos karas. Neseniai grasinę pulti Lietuvą ir privertę užmegzti diplomatinius santykius, bet neprivertę įsižadėti Vilniaus, pro Onuškį plūstelėjo Lenkijos pabėgėliai. Vienas jų – buvęs Antano Smetonos bendramokslis Mintaujos gimnazijoje. Onuškio klebonas paskambino į prezidentūrą ir išrūpino jam leidimą per Lietuvą išvykti į Švediją.

    Netrukus Lietuvai grąžinamas Vilnius. Milžinas nuvyksta prie buvusios demarkacinės linijos ir išrauna kelis lenkų pastatytus pasienio stulpus. Deja, tikro džiaugsmo nedaug. Neaiškus pačios Lietuvos likimas, o Milžino gimtieji Švenčionys priskiriami Baltarusijai.

    Į Lietuvą įvesti Raudonosios armijos daliniai pradeda čia šeimininkauti, prarandama nepriklausomybė. Pirmojo bolševikmečio trėmimus bei kitas represijas Milžinas pavadina raudonuoju maru. O 1941 m. atėjus vokiečiams Onuškio klebonas gelbsti nuo sušaudymo sovietinius aktyvistus ir žydus.

    1944 m. artėjant iš rytų frontui, kun. N. Švogžlys liko tėvynėje, nors suprato, kad už tautinę veiklą, rašinius spaudoje, ypač nacmečio periodikoje, gali nukentėti. Iš tiesų 1944 m. pabaigoje Milžinas suimamas, tačiau jį išvaduoja tie, kuriuos jis gelbėjo nuo mirties nacių metais. Kun. N. Švogžlys vėl grįžo į Onuškį.

     1953 m. lapkritį kun. N. Švogžlys paskiriamas Kauno įgulos bažnyčios klebonu, bet mieste nepritapo. 1954 m. pradžioje Milžinas jau Bijutiškio klebonas. 1959 m. toms pačioms pareigoms perkeliamas į Kruonį, o 1961 m. – į Kazokiškį. 1967 m. Milžinas jau Paparčių klebonas, o kitais metais antrąkart paskiriamas į Kernavę, kurią ypač buvo pamėgęs dėl jos garbingos praeities.

    Į Kernavę atvykdavo daug ekskursantų, keliautojų. Jie dažniausia kreipdavosi į kleboną, prašydavo aprodyti muziejėlį, supažindinti su Kernave. Nepaisant gausių lankytojų, šis Kernavės laikotarpis Milžinui buvo vienas kūrybingiausių.

    1975 m. Milžinas iškilmingai atšventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį. 1979 m. prašomas kun. N. Švogžlys pažadėjo užleisti Kernavę kitam kunigui. Vėliau dalykai susiklostė ne taip, kaip buvo tikėtasi, todėl Milžinas patyrė skausmingų išgyvenimų, o 1979 m. gegužę sunkiai susirgo. Gydėsi Vilniaus infekcinėje ligoninėje. Grįžęs iš ligoninės paskiriamas altarista į Vievį. Kurį laiką dar dirbo Kaišiadorių vyskupijoje, kurios būstinė tebebuvo Vievyje. Vėl įnyko rašyti. Temų jam netruko.

    1984 m. rudenį Milžinas vėl susirgo. Gydėsi Vilniaus geležinkelininkų ligoninėje, tačiau sveikata nėjo geryn. Iš ligoninės grįžo dar labiau pablogėjus sveikatai ir buvo slaugomas Vievyje, kur 1985 m. sausio 25 d. mirė.

    Sausio 23 d. laidotuvių kolona iš Vievio pasuko Kernavės link. Milžino palaikus priglaudė jo mylimos Kernavės bažnyčios šventorius.

     Kun. N. Švogžlys – Milžinas į aplinką bei įvykius žvelgdavo savitai. Savo mintis reikšdavo paprastai, buvo paprastas ir nuoširdus. Kilnus ir didelis humanistas Milžinas kiekviename žmoguje stengėsi matyti gėrį. Savo darbais, meile Lietuvai ir jos žmonėms, didele pagarba senajai Lietuvos praeičiai, lietuviškam žodžiui Milžinas nusipelno daug didesnės pagarbos, negu iki šiol yra įvertintas.

Dėl kun. Jono Kaušylos atsiminimų  

    1994 m. pasirodė kun. Jono Kaušylos atsiminimų knygelė „Žalias miškas gyvas“, kur ypač neigiamai atsiliepiama apie kun. N. Švogžlį.

    Žinodamas, kad kun. N. Švogžlys 1944 m. buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas, kun. J. Kaušyla tvojo iš peties ir tiesiogiai kaltina Milžiną buvus sovietinio saugumo agentu.Visas šis sunkus kaltinimas paremtas neva tardytojo, kvotusio kun. J. Kaušylą, pranešimu. Neva tardytojas Galicinas duodavęs kaltinamajam pasižiūrėti agentūrinius pranešimus, tarp kurių atseit buvęs ir Milžino raštiškas įskundimas. Tai panašu į naivią pasaką.

    Sovietinis saugumas savo agentams laikėsi griežtos ir privalomos konspiracijos. Į sekimo arba formuliaro bylas būdavo dedami agentūrinių pranešimų nuorašai, kuriuose būdavo tik slapyvardis. Tardytojai, turėdami agentūrinius pranešimus, dažniausiai patys nežinodavo tikrųjų agentų pavardžių. Jiems nebuvo duodamos agentų asmens bei darbo bylos.

    Keista, kun. J. Kaušyla rašo suėmimo metu nemokėjęs rusiškai, o iš tardytojo sužinojęs ir supratęs visus savo skundikus, tarp kurių buvę net trys kunigai.

    Kun. J. Kaušyla teigia, kad tardytojas Galicinas „perskaitęs kun. N. Švogžlio skundžiamąjį raštą“. Be to, jis rašo: „Paprastai tardytojas Galicinas paklausia, ar pažįstų tą ar aną, kuris apie manę kalba skundžiamai, ar nesipykstate, ar nėra kivirčių? Pasakius, kad viskas normaliuose santykiuose, paduoda pasižiūrėti raštą, kas parašyta“. ( „ Žalias miškas gyvas“. P.61).

    Jeigu buvo taip, kaip rašoma kun. J. Kaušylos atsiminimuose, tai pastarajam tardytojas parodydavo klastotes. Tai primityvoka čekistinė kombinacija siekiant užmaskuoti tikruosius agentus. Kaip matysime vėliau, iš operatyvinių pranešimų apie kun. J. Kaušylos formuliaro bylą nuo 1950 m. vidurio galima įsitikinti, kad nė vienas iš minimų trijų kunigų pastarojo nešnipinėjo ir neskundė. Tardytojas Galicinas tarp šnipų negalėjo minėti kun. Povilo Bakšio. Kaip žinia, jis buvo lojalus sovietų valdžiai ir vėliau tapo Kaišiadorių vyskupijos valdytoju. Taigi teiginys, kad tardytojas kaltinamajam pranešė jo skundikus (agentus), nors ir maskuodamas tikruosius šnipus, labai abejotinas.

     Šia proga norisi nurodyti ir kun. N. Švogžlio suėmimo aplinkybes. 1944 09 30 sovietinio valstybės saugumo komisariato Trakų aps. skyriaus ataskaitoje rašoma ir apie Onuškio kleboną kun. N. Švogžlį. Jis kaltinamas bendradarbiavęs su vokiečiais, nes Onuškio klebonijoje buvo apsistoję vokiečių karininkai. Klebono iniciatyva 1942 m. rudenį prie Onuškio bažnyčios atvežtas ąžuolas iš kurio buvęs sovietines žemės reformos komisijos pirmininkas padaręs kryžių. Pranešama, kad atidengiant šį kryžių, kun. N. Švogžlys savo kalboje paminėjo 1941 m. Onuškio parapijos tremtinius, buvęs patvirtintas ir jų sąrašas. Grįžtant raudonarmiečiams, lentelės su tremtinių pavardėmis neliko. Lietuvos vietinės rinktinės  P. Plechavičiaus vadovaujamus karius kun. N. Švogžlys sutikęs su duona ir druska, jiems organizuodavęs lietuviškus vakarus su vaidinimais. Bažnyčioje klebonas raginęs melstis, kad neliktų bolševikų.

    Kun. N. Švogžlį šnipinėti užverbuojamas agentas slapyvarde Žėrutis ir slaptas informatorius Polukartas (sl.). Milžinui pradedama formuliaro byla. ( Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA). F. K-1. Ap. 3. B. 1553. L. 22).

    Analogiškoje spalio mėn. ataskaitoje rašoma, kad agentas paėmė Milžino rankraštį su jo įspūdžiais aplankius raudonojo teroro parodą Vilniuje. Byloje yra to rankraščio bei vieno Milžino laiško vertimas į rusų kalbą. Atpasakotas ag. Žėručio 1944 10 16 pranešimas, kad Onuškio klebonas rašęs dienoraštį, kuriame nurodyti aktyviausi bolševikų talkininkai. Šį dienorašti turįs Trakuose gyvenantis agronomas Jaroslavas Koreiva. Jį agentas atsitiktinai aptikęs agronomo aplanke ir iš rašysenos nustatęs autorių. Agentui nurodyta paimti tą dienoraštį, išsiaiškinti su kuo Onuškio klebonas daugiausia bendrauja, jį uoliai sekti. ( Ten pat. L. 52).

    Netrukus kun. N. Švogžlys suimamas. Dėl kun. N. Švogžlio arešto į valdžią kreipėsi Kaišiadorių vyskupas. Jau minėta ir rašyta kitų, kad per Milžiną išlikę gyvi savo geradarį ir gebėjo. Gindamasis kun. N. Švogžlys irgi pareiškė nacių valdymo metais nuo mirties išgelbėjo Onuškio sovietinius aktyvistus ir keturis žydus. Kun. N. Švogžlys paleidžiamas, grįžo į Onuškį. Jokių tiesioginių ar netiesioginių žinių, kad buvo užverbuotas agentu, sovietinio saugumo dokumentuose nerasta. Galima priminti, kad konspiracijos sumetimais kandidatus į agentus čekistai stengdavosi sulaikyti neviešai, o garsas apie Milžino suėmimą buvo plačiai pasklidęs.

     Kun. Kaušylos yra tik baudžiamoji byla, formuliaro byla neišliko. Tačiau iš Daugų rajono sovietinio saugumo operatyvinių bylų galima paliginti išsamiai sužinoti apie kun. J. Kaušylos formuliaro bylą. Šią sekimo bylą  pradėjo Alytaus aps. sovietinio  saugumo (MGB) skyrius 1949 m.  Ją perėmė 1950 m. viduryje įsteigto Daugų rajono MGB skyrius.

    Iš pastarosios institucijos dokumentų galima įsitikinti, kad tuo metu t.y. 1950 – 1951 m. Daugų rajone buvo tik vienas kunigas MGB agentas – Alovės klebonas, slapyvardžiu Jokūbas. Pastarasis gaudavo nemažai MGB užduočių. Pavyzdžiui, 1950 m. per Vėlines jis siunčiamas ar nebus antisovietinių apraiškų Onuškyje. Jokūbą dubliavo dar du MGB informatoriai. Visi jie pranešė nieko nusikalstamo per Vėlines Onuškyje nepastebėję. Jokūbas turėjo šnipinėti ir Daugų kleboną Antaną Sadauską. Jis dažniausiai pranešdavo, kad objektas politinėmis ir antisovietinėmis temomis nekalbėjo.

    1950 m. pabaigoje ag. Jokūbui duota užduotis šnipinėti ir Pivašiūnų kleboną kun. J. Kaušylą. Deja, kun. J. Kaušylos atsiminimuose tas kunigas tarp jį skundusių asmenų neminimas. Visa Pivašiūnų klebono korespondencija buvo čekistų tikrinama per vadinamąją pašto kontrolę.

    Sekė kun. J. Kaušylą ir agentas Smilga (sl.). Šis agentas žinias rinko per klebono pažįstamus. Nieko reikšmingo čekistiniu požiūriu Smilga irgi nepranešė. Jis buvo mokytojas. Netrukus Smilgą suėmė Jiezno r. MGB.

    Matyt, kun. J. Kaušylos formuliaro bylą būtų tekę nutraukti, jeigu ne vienas įvykis. 1951 01 22 per susidūrimą su kariuomene į nelaisvę pakliuvo sužeistos partizanės Petrė Belickaitė – Lietuvaitė ir Monika Plitnikaitė – Birutė. Pastaroji sunkiai sužeista į galvą, gulėjo be sąmonės, o P. Belickaitė galėjo kalbėti ir čekistai ją ištardė. Kvotos protokole, be kitko, užrašyta, kad 1949 06 26 Pivašiūnų kapinėse kun. J. Kaušyla sutuokė šias partizanų poras: Joną Radžiūną – Buroką ir Petrę Belickaitę; Gabrį Turską – Biliūną ir Moniką Plitnikaitę; Petrą Savicką – Kregždę ir Bronę Diksatę.

    Šių parodymų išrašas atsidūrė kun. J. Kaušylos formuliaro byloje kaip svarus Pivašiūnų klebono kaltės įrodymas. Užrašoma dar keletas liudijimų apie kun. J. Kaušylos neva antisovietines kalbas ir veiklą ir jo formuliaro byla išsiunčiama į Vilnių. 1951 08 11 įsakoma kun. J. Kaušylą suimti. ( 1950 – 1951 m. Daug raj. MGB operatyvinė byla apie kunigus. // LYA. F. K-I. Ap. 3. B. 116. L. 2 – 72).

    Jau būdama lageryje ir vėl apklausiama, P. Belickaitė, tikriausiai suprasdama, kam reikalingi tokie parodymai, jų nepatvirtino. Kiti P. Belickaitės paminėti susituokę asmenys buvo arba žuvę, arba nerandami. Kaltinimo dėl partizanų sutuokimo teko atsisakyti. Žinoma, čekistai buvo įsitikinę, kad sužeistos P. Belickaitės parodymai buvo teisingi.

    Apskritai kun. J. Kaušyla savo atsiminimuose nėra nuoširdus. Pavyzdžiui, rašoma, kad Pivašiūnų klebono buto viename kambaryje gyveno kun. Antanas Baltrušaitis. Per kratą, čekistai paklausę vikaro vardo ir pavardės, atsakius „vėl klausė, kaip tavo tikroji pavardė? Jis pakartojo: Antanas Baltrušaitis. Jam nieko daugiau nepasakė“. ( „Žalias miškas gyvas“. P. 239 ).

    Kun. J. Kaušyla skaitytojams nenori paaiškinti, kad nuo 1945 m. Pivašiūnuose gyveno iš Kauno arkivyskupijos atvykęs kun. Antanas Jakas svetima A. Baltrušaičio pavarde. Čekistai tai žinojo ir per kvotą kun. J. Kaušylai priminė. Vėliau kun. A. Jakas buvo suimtas ir nuteistas.

    Susidaro įspūdis, kad svarbiausias kun. J. Kaušylos atsiminimų tikslas – suniekinti ir apšmeižti Milžiną. Rašoma – „Kaušyla į kalėjimą, o Švogžlys į Kauną“. („Žalias miškas gyvas“. P.129). Tai netikslus teiginys. Kun. J. Kaušyla suimamas 1951 m. rugpjūtį, o kun. N. Švogžlys į Kauną paskiriamas 1953 m. lapkričio mėn. Beje, 1952 – 1953 m. vietos valdžia prie Onuškio klebono labai kabinėjosi, jį puolantis pranešimai gulė net ant A. Sniečkaus stalo.

    Netikslus ir kitas kun. J. Kaušylos teiginys. Iš Kauno Milžinas paskiriamas į Bijutiškį, ne į Kazokiškį.

    Kun. J. Kaušyla kaltina Milžiną lojalumu sovietų valdžiai, tačiau ir jis ne visada liko principingas kunigas. 1949 m. kun J. Kaušyla [pasirašė raštą, kuriame smerkiamas popiežius, kaip karo kurstytojas.( Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. R-181. Ap. 3. B. 21. L.34). Šį raštą dvasinė vyresnybė pasirašyti draudė.

    Nedaug ko vertas ir kun. J. Kaušylos kaltinimas, kad Milžinas per rekolekcijas padėkojo valdžiai. Kunigai ne mokinukai ir jų sąmonės tokia padėka nesužalos. o Milžinas siekė turėti gynybą. Jis jautė, kad yra ir gerai dirbančių agentų ir apie rekolekcijas bus  išsamus agentūrinis pranešimas arba visų kalbų slaptas įrašas.

    Kun. N. Švogžlys buvo sekamas gana ilgai. Jam būnant Bijutiškyje vienas asmuo ėmė domėtis, ką klebonas rašo. Netrukus prisistatė pareigūnai, apžiūrėjo kambarį ir paėmė du Milžino rankraščius – monografijas apie Dubingius ir Bijutiškį. Nors minėtuose darbuose nieko antisovietinio nebuvo, jų nebegrąžino.

    Maža to, netrukus pas Milžiną atvyko vienas spaudoje istorinėmis temomis rašęs asmuo. Svečias pasisakė girdėjęs, kad atėmę Milžino rankraščius, ir piktinosi tokiais valdžios veiksmais. Milžinas šią čekistinę kombinaciją iškart suprato. Jis lankytojui neparodė jokio apgailestavimo dėl savo rankraščių. Priešingai, jis pasakė rašąs liaudžiai ir džiaugiasi, kad rankraščiai galės atsidurti solidžioje Vilniaus bibliotekoje ir juos galės skaityti visi besidomintys. Vėliau sovietiniai pareigūnai Milžino rankraščiais beveik nesidomėjo, jų neatiminėjo.

    Jeigu Milžinas būtų dirbęs sovietinio saugumo agentu, aš, rašantis šias eilutes, būčiau nemažai nukentėjęs. Aš Milžinui ne kartą esu nuvežęs išeivijos lietuvių  periodikos ( Aidų, Akiračių, Metmenų ), pogrindžio spaudos. Mano kalbos su Milžinu dažnai būdavo antisovietinės. Milžinas apie mane žinojo ir daugiau dalykų, už ką tučtuojau galėjau būti suimtas. Bet to neįvyko, aš nenukentėjau.

    Epitetai, kuriais kun. J. Kaušyla siekia pažeminti Milžiną, vargu ar dera krikščioniui, tuo labiau dvasininkui. Kun. N. Švogžlys vadinamas „pabalintu karstu“, „siūbuojančia nendre“, „donkichotišku artistu“, „veidmainiu“, „laukiniu žmogumi, „netašytu mužiku“. ( „Žalias miškas gyvas“. P.127, 129).

    Minėtų atsiminimų autorius rašo „skaudžiai pergyvenęs“, kai grįžęs iš lagerio Vievyje pamatęs kun. N. Švogžlį. Deja, vėliau jis yra prašęs ir Milžino pagalbos. Kartą Milžinas man parodė kun. J. Kaušylos laišką, kuriame prašoma parūpinti „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje išleistų M. Valančiaus raštų dvitomį. Prašomą leidinį man šiaip taip pavyko gauti. Atvežtą dvitomį Milžinas tuoj išsiuntė kun. J. Kaušylai.

    Kodėl kun. J. Kaušyla apšmeižė ir paniekino Milžiną, galima tik spėlioti. Vienas iš motyvų galėjo būti kun. N. Švogžlio liaudiškumas, jo visa veikla, raštai. Gal tai kirtosi su uolaus kunigo principais. Dar bolševikmečių (1987) išleistame “ Lietuvos rašytojų sąvade“ yra ir kun. N. Švogžlio – Milžino pavardė, o kun. J. Kaušyla visuomet buvo mažai žinomas.

    Keletą metų tyrinėjęs sovietinio saugumo archyvus padariau išvadą, kad Milžinas nebuvo sovietinio saugumo agentas ir nieko nėra įskundęs. Nepadarė kun. N. Švogžlys ir tarnybinės karjeros.

Žiupsnelis prisiminimų apie Milžiną

    Kun. N. Švogžlį pirmąkart aplankiau Kernavėje 1971 metų rudenį. Tada atvykome dviese. Milžinas mus priėmė maloniai, aprodė muziejėlį, kuris tuomet buvo įdomesnis negu oficialus Kernavės kraštotyros muziejus. Milžinas man pasirodė optimistas, gyvo būdo, perdėm paprastas. Mažutėje klebonijoje gyveno kukliai. Knygų daug neturėjo ir jų nekaupė. Dagumą lankytojų atvežtų knygų dovanodavo kitiems. Nuo tol Milžiną lankiau iki pat jo mirties.

    Milžinas buvo paprastas ir savotiškas. Kartą per šventadienio pamaldas Kernavėje Milžinas pradėjo lietuviškai sakyti pamokslą. Jo nė neįpusėjęs pasakė, kad dūkštiečiams netrukus bus autobusas, todėl jiems klebono žodis lenkiškai. Pasakęs trumpą pamokslą lenkiškai, vėl tęsė lietuviškai.

    Teko būti bažnyčioje, kai Kernavės klebonas egzaminavo pirmai komunijai ruošiamus vaikučius. Motinos su vaikais kalbėjosi lenkiškai. Milžinas juos klausinėjo lietuviškai ir buvo labai taktiškas. Faktiškai ne tiek klausinėjo, kiek mokė. Jautėsi, kad kunigas turi pedagogo talentą.

    Per pokalbius Milžinas sielodavosi dėl plintančios lietuvių tautai svetimos ideologijos, smunkančios doros, kitų ydų. Jį jaudino lietuvių tautos ateities perspektyva. Ne kartą yra sakęs bijąs, kad greit gali ateiti laikas, jog lietuviškai kalbantis žmogus faktiškai nebebus lietuvis, nes keičiama žmonių sąmonė ir psichologija.

   Ne kartą Milžinas manęs yra klausęs:

   – Tarkim, įvyksta stebuklas ir Lietuva tampa nepriklausoma. Ką daryti su Lietuvos žemės ūkių?

    Aiškaus atsakymo į šį klausymą nerasdavom. Svarstymai nukrypdavo į detales. Pagaliau priėjo išvados, kad Lietuvoje yra daug talentingų mokslo žmonių ir jie sugalvos ir pasiūlys, kaip tvarkyti nepriklausomos Lietuvos žemės ūkį.

    Per pokalbius Milžinas papasakodavo ir savo gyvenimo epizodų. Būdamas klierikas Kaune, karta į Amerikos lietuvių laikraštį parašė vaizdelį – fantaziją “ Kaip aš pamylėjau Onytę“.  Seminarijos vadovybė į išspausdintą rašinėlį atkreipė dėmesį, nes buvo paminėta Onuškio klebonija.  Nikodemą iškvietė pokalbiui, jam baigiantis klierikas rektoriaus tiesiai paklausė:

    – Tai man berašyti ar ne?

   Maironis atsakė:

    – Rašyk, vaikeli, rašyk. Tik neduok šliuptarniams medžiagos.

   Po šio pokalbio klierikas Nikodemas Amerikos lietuvių spaudoje kurį laiką pasirašinėjo slapyvardžiu Niekniekis.

     Apie 1973 m. ties Milžino lova kabojo dailiai surašytas “ Vaidilutės laiškas Milžinui“. Milžinas buvo prašomas “ imti į rankas plunksną, mirkyti ją kraujų“ ir surašyti lenkų skriaudas Vilniaus krašto lietuviams. Iš tikrųjų Milžinas “ Vaidilutės“ prašymo nevykdė, nors ši tema jį jaudino. Kas to jausmingo laiško autorius, nedrįsau klausti.

    Milžinas man yra smulkai ir jausmingai pasakojęs apie Vilniui vaduoti sąjungos likvidavimą, paskutinę eiseną su buvusių skyrių vėliavomis.

    Kartą vasarą atvykęs pas Milžiną radau jį bevaišinantį kelis kaimiečius. Šitaip klebonas atsilygino už pasiūlytą padovanoti etnografinę XIX a. antros pusės spintą. Iš tiesų, kai kitą kartą atvykau, spinta jau buvo muziejėlyje. Kun. N. Švogžlys į ją pridėjo senesnių, daugiausia religinių knygų ir tai pavadino kunigo biblioteka prieš 100 metų.

    Kartą Milžinui nuvežiau kelis „Aidų“ žurnalus, kuriuos man buvo padovanojęs  Lietuvoje lankęsis bostoniškis Stasys Goštautas. Pavartė, apžiūrėjo tuos žurnalus, parodęs į viršelį pasakė:

    “ Žurnalų apipavidalinimas mane nuvylė. Kodėl kažkokios modernistinės, o ne tautinės  patriotinės iliustracijos? Kiekviename viršelyje turi būti šūkis – Mes be Lietuvos nenurimsime. Be pakilių tautinių jausmų viešo reiškimo lietuviai ten greitai suamerikonės. Kaip jie to nesupranta!

    Kadangi “ Aiduose“ buvo Milžiną dominančių straipsnių, paprašė juos palikti ir nunešė į bažnyčią paslėpti.

    Milžino paprastumas, nuoširdumas, gerumas traukė įvairius žmones, prekeivius knygomis, kolekcininkus. Tarp jų pasitaikydavo ir nedorų žmonių, paprasčiausių sukčių. Kernavėje Milžinas turėjo ir ir vertingą keliolikos kamanų su žvangučiais rinkinį. Vieną dieną atvyko veikėjas su kino studijos raštu firminiame blanke. Rašte prašoma kino studijai paskolinti žvangučius ir įsipareigojama grąžinti nurodytu terminu. Milžinas nori padėti lietuviškai kino studijai, tegul kuria kuo geresnius kino filmus ir žvangučius paskolina. Seniai praėjo rašte nurodytas grąžinimo terminas, o žvangučių niekas neatveža. Milžinas kreipiasi į kino studiją. Jam paaiškino, kad raštas suklastotas, o neva įgaliotas žvangučius pasiskolinti asmuo tarp kino studijos darbuotojų nežinomas.

     Kai kurio retos knygos iš Kernavės klebonijos paprasčiausiai dingdavo. Tarp dingusių buvo ir 1848 m. spausdintas kun. Antano Kitkevičiaus parengtas leidinys “ Hymny litewskie“, kuriame buvo 16 giesmių lietuviški vertimai.

     Mėginta Milžino gerumu pasinaudoti ir negerais tikslais. Kartą į Kernavę atvažiavo Lietuvos kino studijos atstovė, vieno sovietinio poeto duktė. Kutendama Milžinui tautinius jausmus, paprašė leisti bažnyčioje filmuoti. Milžinas sutiko, tačiau vėliau sužinojo, kad kuriamas tikinčiųjų jausmus užgaunantis filmas. Kernavės klebonas telegrama atšaukė leidimą filmuoti bažnyčioje. Prisistatydami kraštotyrininkais, Milžino rankraščių siekė gauti ir ateizmo muziejaus vadovai, mainais žadėdami padaryti kopijas. Milžinas, išsiaiškinęs šio muziejaus vadovo gudrybes, vėliau  į siuntinėjamus jau oficialius raštus neatsakydavo.

    Su Milžinu susirašinėjo ir bendravo ne tik inteligentai, kuriems pažintis su kunigu galėjo pakenkti. Pavyzdžiui, su juo beveik reguliariai susirašinėjo prof. Česlovas Kudaba. Pastarasis Milžinui buvo parūpinęs iš B. Kviklio “ Mūsų Lietuvos“ daugumos Kaišiadorių vyskupijos aprašomų vietovių kopijas. Žinant, kad išeivijos literatūra tais laikais buvo vos ne sprogusi bomba, Č. Kudaba dėl minėtų kopijų gerokai rizikavo.

    1979 m. pradžioje apsilankius pas kun. N. Švogžlį, jis, be kitko, užsiminė ir apie būsimas permainas. Neseniai lankęsis Vilniaus arkivyskupijos valdytojas atsisakąs pareigų, paprašęs Milžino užleisti Kernavę. Geraširdis klebonas sutikęs. Manyta, kad Milžinas persikelsiąs į Musninkus. Tai kaimyninė parapija, garsiosios Kernavės pašonėje, Milžiną toks persikėlimas tenkinęs.

    Vėliau, lankydamasis Kernavėje Milžiną rasdavau apimtą nevilties, prislėgtą susimąsčiusį, blogos nuotaikos. Apie tikrąsias to priežastis papasakojo jo globėja. Kartą į kleboniją atvyko vienas Musninkų parapijos komiteto narys ir tiesmukiškai, nemandagiai pareiškė, kad Milžinas Musninkuose nelaukiamas. Klebonas atsakė supratęs, tačiau pasakyti žodžiai buvo lyg dūris peiliu į širdį. Milžinas paskyrimo į Musninkus atsisakė.

    Milžiną apniko liūdnos ir nemalonios mintys. Kankino nežinia, kas laukia ateityje. Visa tai graužė jo sveikatą. Be to iškilo naujas rūpestis – kam palikti savo rankraščius. Milžinui buvo susidaręs įspūdis, jog kurija nelinkusi priimti saugoti jo rankraščių, kitų rinkinių. Jis svajojo apie savo memorialinį muziejėlį. Matyt, buvo sutarta memorialinį  Milžino kambarėlį įrengti jo globėjos dukterėčios ne be kunigo paramos įsigytame namelyje Švenčionėliuose. Ten išvežta dalis Milžino knygų, rankraščių, asmeninio archyvo. Deja, dar Milžinui tebesant gyvam daugumos jo išvežtų į Švenčionėlius knygų nebeliko.

    Tikriausiai įtampa ir graužatis palaužė iki tol mažai sirgusio Milžino sveikatą. 1979 m. gegužę jis sunkiai susirgo ir buvo paguldytas į Vilniaus infekcinę ligoninę. Pagerėjus sveikatai, Milžinas iš ligoninės parašė vyskupijos valdytojui laišką, kad jį tenkina bet koks paskirimas. Ligoninėje Milžiną aplankė vienos Vilniaus arkivyskupijos lenkiškos parapijos atstovai ir maldavo būti jų klebonu. Aišku, Milžinas mandagiai paaiškino negalįs būti jų ganytojų.

    Kai iš ligoninės palydėjau Milžiną į Kernavę, jis jau žinojo- vyks į Vievį. Vievyje Milžinas greitai apsiprato ir niekuo nesiskundė, džiaugėsi, kad pro langą matyti parapijos bažnyčia. Būdamas altarista, turėjo daug laiko rašyti. Nuvykęs aplankyti į Vievį dažniausiai kun. N. Švogžlį rasdavau prie stalo berašantį istorijas. Tačiau garbaus amžiaus kunigo jėgos vis silpo.

    1984 m. rudenį Milžino sveikata vėl pablogėjo. Medicina pasirodė bejėgė. Ne vieną inteligentą pakirtęs kepenų vėžys 1985 m. sausio 20 d. nutraukė ir Milžino gyvybę. Vykdant velionio valią, palaidotas Kernavėje.

   Milžinas puikiai žinojo, kad stiprybės reikia semtis iš praeities ir buvo kupinas meilės gimtajam žodžiui, senajai Lietuvos praeičiai. Gaila, kad vėl atsikuriančios valstybės žmonėms nebuvo lemta išgirsti gyvojo Milžino žodžio. Gal dėl jo įtaigos būtume aiškiau supratę, kad be romantiškos meilės gimtajai kalbai, Lietuvos istorijai sunku išlikti pačiai lietuvių tautai.

    Iš Milžino ir aš sėmiausi kraštotyrinio darbo patirties.

Milžino darbai ir raštai

    Jau minėta, kad N. Švogžlys ėmėsi literato plunksnos dar 1917 m. ir jos nepaleido beveik iki pat mirties. Įšventintas kunigu mėgo dirbti su jaunimu. Būdamas Molėtų vikaru būrė pavasarininkus, įsteigė skautų kuopą, rengdavo iškylas, ekskursijas, suorganizavo inteligentų klubą. Molėtuose buvo pavasarininkų muziejėlis. Jame 1927 m. lankėsi ir jauna poetė Salomėja Neris, su kuria susipažino ir Milžinas. Apskritai jis pažinojo nemažai žymių žmonių: Mykolą Biržišką, Praną Dovydaitį, Juozą Eretą, Adomą Jakštą, Antaną Jušką, Maironį, Kazimierą Paltaroką, Vincą Mykolaitį – Putiną, Stasį Raštikį, Adolfą Sabaliauską – Žalia Rūtą, Petrą Vaičiūną, Antaną Vienuolį – Žukauską, Zigmą Žemaitį ir kitus.

    Vikaraudamas Molėtuose, Milžinas bendradarbiavo satyriniame laikraštyje “ Garnyje“. Perkeltas į Kaišiadoris, kun. N. Švogžlys čia įkūrė senienų muziejų, amatų mokykloje suorganizavo orkestrą, aktyviai dalyvavo Vilniui vaduoti sąjungos vietos skyriaus veikloje. Tuo

laikotarpiu Milžinas paskelbė daug korespondencijų iš Kaišiadorių vyskupijos bei miesto kronikos, o žurnalas „Žvaigždė“ spausdino jo religines noveles. „Ryto“ dienraštis išspausdino Milžino apybraižą „Lietuvos gražinimas – kultūrinė programa“.

    Atkeltas į Kernave, kun. N. Švogžlys kartu su mokytoju Juozu Šiaučiūnu įsteigė kraštotyros muziejėlį. Kernavėje Milžinas pastatydino parapijos namus, Geležinio Vilko paminklą. Iš Kernavės jis siuntinėjo į „Mūsų Vilnių“ laiškus iš Vilniaus pafrontės, kurie tokia rubrika ir buvo spausdinami.

    1931 m. Milžinas kviečiamas lydėti vysk. Juozapą Kuktą jam vizituojant vyskupiją ir apie kiekvieną aplankytą bažnyčią parašydavo reportažus, kuriuos spausdino dienraštis „Rytas“. Tai truko penkias vasaras. Kernavėje kun. N. Švogžlys  ėmė rinkti medžiagą Kaišiadorių vyskupijos istorijai, kaupė žinias apie kiekvieną bažnyčia, kunigus, ieškojo nuotraukų, kitų iliustracijų. Spaudoje skelbė mirusių kunigų nekrologus. 1932 m. išspausdinta pirmoji Milžino knyga, tragedija “ Vilniaus sūnūs“.

   Paskirtas Gegužinės klebonu, Milžinas baigė įrengti ir išpuošė ilgai statytą Gegužinės bažnyčią, įsteigė pavasarininkų kraštotyros muziejėlį. 1934 m. “ Mūsų Vilniuje“ dalimis spausdinama Milžino monografija „Mūsų Švenčionys“. 1937 m. „Ūkininkas“ irgi spausdino Milžino reportažus iš Kaišiadorių vyskupijos.

    1937 m. kun. N. Švogžlys su ekskursija lankėsi Prancūzijoje. Apie kelionės įspūdžius rašė spaudoje. Grįžęs parengė dviejų dalių rankraštį “ Prancūziškoji pasaka“.

    Jau būdamas Onuškyje, 1940 m. Milžinas baigė rašyti Kernavės istoriją. Taip metais išėjo dvi jo knygos „O, šventasis Vilniau“ ir „Vilniaus Aušros vartai“. Žlugus Lenkijai, Milžinas, kaip jis pats pavadino, dvi karo filmas: „Lenkijos žlugimas“ ir „Lietuva atgavo Vilnių“.

    Pirmoji bolševikų okupacija atnešė Lietuvai didelį skausmą, paliko negyjančių žaizdų. 1942 m. Milžino plunksna rašo monografiją „Raudonasis maras Lietuvoje“. Koks šio rankraščio likimas, nežinau, nes apie tai Milžino niekada nedrįsau klausti.

    Net valdant Lietuvą naciams kun. N. Švogžlys Onuškyje organizuodavo lietuviškus vakarus. Čia lankėsi ir Vaidilos teatras, kuriam vadovavo vilniškis aktorius Juozas Kanopka. Po kviestinių svečių vaidinimų vykdavo jų aptarimai. Monologus deklamuodavo ir Milžinas. Tokių vakarų progomis būdavo ir tautinių patriotinių renginių, eisenų.

    Nacių valymo metais Milžinas toliau bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Vienas jo straipsnis „Varėna I kryžkelėje: gyventi ar mirti?“(Ateitis. 1943. Nr.34) sukėlė dzūkų nepasitenkinimą, net protestus. O buvo taip. Tuo metu Varėnoje darbavosi ir vienuoliai marijonai, tačiau į jų visuomeninius religiniu renginius rinkdavosi ne per daugiausia žmonių. Varėniškių pagraudenti kviečiamas kun. N. Švogžlys. Deja, žmonių susirinko visai mažai. Negalėdamas įtaigoti žodžiu, Milžinas imasi plunksnos, gimė minėtas straipsnis. Jame, be kitko, teigiama, varėniškius sugadinęs dar caro valdymo metais netoliese įkurdintas poligonas.

    Dėl šio ir kitų minėto straipsnio teiginių protestavo net buvęs „Mūsų Vilniaus“ redaktorius Vincas Uždavinys. Tiesa, tai nepakenkė jų tolesniam artimam bendravimui.

    Išvengęs lagerio, Milžinas Onuškyje parašė populiarius skaitinius liaudžiai „Jėzaus Kristaus motina“ ir „Jėzaus Kristaus gyvenimas“. Taip pat ėmėsi autobiografinio darbo „Mano gyvenimo pasaka““ ir dviejose dalyse aprašė savo veiklą iki 1939 m. Onuškyje gimė „Karališkoji Vilniaus pasaka“ ir kiti kūriniai.

    Bijutiškyje rašoma „Lietuviškojo Švenčionių pasaka“, monografija apie Dubingių ir Bijutiškio bažnyčias. Kaip minėta, 1959 m. Milžinas parašė biografinę – psichologinę apybraižą apie vysk. Kazimierą Paltaroką, studiją „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios istorija“ ir kt.

    Kruonyje ir Kazokiškyje į Milžino rankraščių lentyną gula istorijos apie Punios ir Videniškio bažnyčias, tęsiamos „Karališkoji Vilniaus pasaka“ ir „Mano gyvenimo pasaka“.

    Paparčiuose kun. N. Švogžlys rašo biografinį darbą apie Kernavės mokytoją, Sibiro kankinį Juozą Šiaučiūną. Jį baigė 1969 m. jau Kernavėje.

    Dar Kruonyje Milžinas pradėjo rašyti Kaišiadorių vyskupijos istoriją. Domėtis bažnyčių, parapijų istorijomis jį dar klieriką skatino kun. Adomas Jakštas – Dambrauskas, todėl medžiagą šiam darbui rinko jau seniai. Nacmečiu Kaišiadorių vyskupijos kurija Milžiną įpareigojo rinkti medžiagą ir rašyti vyskupijos bažnyčių istorijas.

    Antrąkart paskirtas į Kernavę, Milžinas zakristijoje įrengė kraštotyros muziejėlį. Jame buvo įvairių liaudies buities, bažnytinio meno bei istorinių eksponatų, XVII a. Kernavės bažnyčios metrikų knygų ir kt. Į priekaištus , kad zakristija ne vieta muziejėliui, nebuvo atsižvelgta.

    1970 m. Milžinas baigė antrą Kaišiadorių vyskupijos istorijos tomą ir dar tais pačias metais ėmėsi analogiškai aprašyti Vilniaus arkivyskupiją. Jis aplankė kiekvieną tos diecezijos bažnyčią. Baigtas darbas sudarė 8 dalis ir buvo įteiktas Vilniaus arkivyskupijos valdytojui.

     1973 m. kun. N. Švogžlys parašė platesnę Musninkų bažnyčios istoriją. Tais pat metais vysk. J. Kuktos šimtmečio proga Milžinas pradėjo rašyti monografiją apie minėtą ganytoją, ją baigė 1974 m.

    1975 m. atšventęs savo kunigystės penkiasdešimtmetį, Milžinas pradėjo rašyti mirusių Kaišiadorių vyskupijos kunigų biografijas, o jų susidarė storokos 9 dalys.

    Jau Vievyje kun. N. Švogžlys parašė žymaus istoriko dr. kun. Juozo Stakausko biografiją, kurios mašinraščio nuorašų nemažai iš[platinta. 1980 m. kun. N. Švogžlys parašė Kirdeikių parapijos istoriją, kurioje daug vietos skirta kun. Juozui Breivai. Vievyje baigiama monografiją apie vysk. Juozapą Labuką. 1984 metų „Katalikų kalendoriuje žinyne“ paskelbiamas Milžino rašinys „Vyskupas darbininkas“( apie vysk. J. Matulaitį – Labuką).

    Vienas paskutinių Milžino darbų – trilogija „Lietuvių šventųjų istorijos“, į kurią įeina palaimintasis Mykolas Giedraitis, šventasis Kazimieras ir arkivyskupas Jurgis Matulaitis – Matulevičius. Šį trilogija velionio valia perduota Kauno arkivyskupijos kurija. Be to, Milžinas surinko ir paliko savo poezijos „Posmai ir poemos dvi dalis.

    Milžino gulbės giesmė turėjo būti „Lietuvos šventasis raštas“, kurios skyriai: 1) Lietuvos pradžios knyga; 2) Lietuvos karaliaus knyga; 3) Lietuvos pranašų knyga; 4) Lietuvos išminties knyga. Kiek įsivaizduoju, tai turėjo būti pačių gražiausių rašinių ir poezijos apie Lietuvą ištraukos. Deja, to darbo nebuvo lemta nė pradėti.

    Paminėti toli gražu ne visi Milžino raštai. Pat sakėsi parašęs apie 100 storų rankraščių. Pirmiausia literatas, eseistas, romantikas, karštas Vilniaus krašto lietuvis. Savo kūrybą skyrė paprastiems Lietuvos žmonėms ir siekė į juos prabilti savitai, įtaigiai, jausmingai. Kun. N. Švogžlys ne istorikas profesionalas, todėl ne visada moksliškai tikslus. Jo biografijose, bažnyčių istorijose pasitaiko literatūrinių pagražinimų, pasikartojimų.

    Milžinas neturėjo laiko ir nelabai mėgo raustis XVI – XVIII a. nelengvai įskaitomuose dokumentuose, kurių pasitaiko ne tik valstybiniame, bet ir kai kurių bažnyčių archyvuose. Jis istorijos populiarintojas. Gerai pažinojęs Kaišiadorių vyskupiją ir Vilniaus arkivyskupiją, jų kunigus, Milžinas surinko daug autentiškos medžiagos, kurią panaudojo savo darbuose. Daug reikšmingos informacijos yra jau minėtose Kaišiadorių vyskupijos kunigų biografijose.

    Didesnę dalį Milžino rankraštinio palikimo perėmė Kaišiadorių vyskupijos kurija, tačiau jo rankraščių liko ir pas įvairius asmenis.

    Jau prieš kelis metus privačia iniciatyva buvo parengtas spaudai Milžino darbas apie istoriką dr. J. Stakauską, tačiau, rodos nebuvo išleistas. Norisi tikėti, kad Milžino rankraštinio palikimo saugotojai pasirūpins išleisti jo raštus. Tai būtų geriausias Milžino atminimo įamžinimas, jis to nusipelno. Reikėtų išleisti monografiją ir apie patį Milžiną. Tai nebūtų labai sudėtinga. Nors kun. N. Švogžlio „Mano gyvenimo pasaka“ baigiasi 1961 metais, tačiau jis paliko ir dienoraštį, kurį rašė kol turėjo jėgų.

Šaltinis – Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, 2000 m., Nr. 3 (429)–4 (430), Nr. 9 (435)–10 (436).

The post Rašytojas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas appeared first on Voruta.

Arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius 

www.vaticannews.va

Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijos generalinis vikaras vyskupas Jurijus Kasabutskis pranešė, kad Baltarusijos pasieniečiai neįsileido Minsko ir Mogiliovo arkivyskupo Tadeuszo Kondrusiewicziaus į šalį. Pasieniečiai rugpjūčio 31 d. į Baltarusiją iš Lenkijos grįžtančiam arkivyskupui neleido kirsti sienos. Arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius yra Baltarusijos Respublikos pilietis.

The post Arkivysk. T. Kondrusiewicziui neleidžiama grįžti į Baltarusiją appeared first on Voruta.

Božena BOBINIENĖ, punskas.pl

Prabėgo vieneri metai po to, kai iš Punsko į Žiežmarius išėjo šešerius metus Punsko parapijoje vikaravęs kunigas Marius Talutis. Neseniai sužinojome, kad Kaišiadorių vyskupo dekretu kunigas Marius tapo dviejų parapijų – Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Musninkų Švč. Trejybės – administratoriumi. Klebono pareigas pradėjo eiti nuo š. m. rugpjūčio pradžios. Labai džiaugiamės tokia žinia ir linkime kunigui Mariui kuo geriausios kloties priimant naujus iššūkius.

– Lygiai prieš metus išlydėjome Jus iš Punsko parapijos. Kas per tą laiką pasikeitė Jūsų gyvenime?

Sunkus klausimas, atrodo, lyg ir daug visko, o iš kitos pusės – lyg viskas ir po senovei. Žiežmarių parapijoje pagyvenau tik vienerius metus, nemaža laiko teko pabūti karantine, pradėjome su klebonu daryti šv. Mišių transliacijas, kurias stebėjo ir nemažai Lenkijos lietuvių. Gyvendamas Žiežmariuose turėjau progų paskleisti žinią apie kunigo Igno Dzermeikos tėvo istoriją. Juk jis tikras kankinys ir šventasis, atidavė gyvybę už paaukotą duonos riekę alkanam žydų vaikui, palaidotas Žiežmarių kapinėse.

Džiaugiuosi, kad būnant Žiežmariuose mane aplankė ir punskiečiai, net du Žiežmarių klebonijos katinukus paėmė auginti į Punsko kraštą. Keletą kartų buvo labai malonių siurprizų. Vienoje šventėje Ukmergės rajone netikėtai susitikome su Irena Gasperavičiūte, viename mieste gatvėje eidamas su klebonu susitikau Punsko viršaitį Vitą Liškauską su šeima, o kelyje Vilnius–Kaunas važiuodamas pamačiau ir susistabdžiau Antaną ir Zitą Venslauskus. Neseniai, visiškai netikėtai, gavau iš vyskupo siuntimą keliauti iš Žiežmarių parapijos į Musninkus ir Kernavę klebono pareigoms.

– Dirbsite dviejose parapijose. Kuri bus pagrindinė? Kaip žadate derinti darbą abiejose vietose?

Kadangi abi parapijos labai mielos, labai sunku išsirinkti. Seniau kunigas gyvendavo Musninkuose, bet aš kol kas gyvenu Kernavėje, nes per dieną Kernavę aplanko šimtai lankytojų, o man patinka pabendrauti su žmonėmis, pakviesti aplankyti ir nuostabią Kernavės šventovę. Kaip bus toliau, dar nežinau…

– Kaip Kernavėje atrodo rytas?

Gyvendamas Kernavėje kiekvieną rytą einu pas Kristaus Karaliaus tarnaičių seseris melstis liturgines valandas, tad anksti ryte akį lepina patys gražiausi piliakalnių ir Neries upės vaizdai. Dažnai būna, kad nuo Neries kyla rūkas ir tada piliakalniai lyg nuotaka apsidengia baltu paslapties nuometu. Beje, ir Punske gyvenant akį lepindavo nuostabusis Punios ežeriukas, ypač rudens rytais.

– O kaip palaimintojo Teofiliaus Matulionio postuliatoriaus pareigos? Toliau jas eisite?

Taip, toliau šias pareigas atliksiu.

– Kokie planai, susiję su naujomis pareigomis? Kokią įtaką jos turės Jūsų gyvenimui?

Kažkokių ypatingų planų neturiu, gyvenimas parodys. Per abi parapijas turiu apie 1800 parapijiečių ir net 12 pastatų, kurie, norėtųsi, kad stovėtų ir po mano išvažiavimo. Įtaka gyvenimui bus didelė, nes tenka prisiimti dideles atsakomybes. Kai buvau vikaru, nereikėjo spręsti ūkinių klausimų, nereikėjo pildyti dokumentų, dabar prasidės atsakingi uždaviniai.

– Labai dėkoju už pokalbį. Linkiu daug kantrybės ir ištvermės pastoraciniame darbe.

Nuotraukose – kunigas Marius Kernavėje (iš kunigo asmeninio archyvo)

Šaltinis – https://punskas.pl/akiratis/kun-marius-talutis-dvieju-parapiju-klebonas/

The post Kunigas Marius Talutis – dviejų parapijų klebonas appeared first on Voruta.

Kun. Andrius Končius 

vaticannews.va 

The post Kun. Andrius Končius: „Stereotipų Bažnyčioje buvo, yra ir bus“ appeared first on Voruta.

Kun. Rankelė į Kamajus. Kitoje pusėje – fotografo spaudas: <Foto “Mėgėjas” L. Dainys>.

Aleksandras Sakas, Klaipėda, resfamiliaris.blogspot.com

Šeimos fotografijų albume yra tokia nuotrauka: Tėvo ranka nuotraukos apačioje parašyta: Kun. Rankelė į Kamajus. Kitoje pusėje – fotografo spaudas: <Foto “Mėgėjas” L. Dainys>. Kada ir kokia proga ši fotografija daryta ir kas tas kunigas Rankelė?

Trumpą jo biografiją radau Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos tinklalapyje:

Kunigas Kazimieras Rankelė gimė 1900 Raukštoniuose, Ramygalos vlsč. Mokėsi Ramygalos pradžios mokykloje ir Panevėžio progimnazijoje. 1920 įstojo į Kauno kunigų seminariją, vėliau mokslus tęsė Vokietijoje. Grįžęs į Lietuvą vadovavo Kauno ateitininkams, kunigavo Rokiškyje, Kamajuose, Palėvenėlėje. Mirė 1937. Palaidotas Ramygalos kapinėse.

Kunigas Kazimieras Rankelė nuotraukoje yra antros eilės centre, skaičiuojant iš kairės – penktas, lengvai atpažįstamas iš vešlių garbanų. Greta jo, toje pačioje eilėje ketvirtas iš kairės – profesorius Pranas Dovydaitis, Nepriklausomybės akto signataras ir ateitininkų sąjūdžio kūrėjas, antras iš kairės – Aleksandras Sakas, tuo metu vienas iš Kauno moksleivių ateitininkų vadovų.

Žemėliau, tiesiog ant grindų sėdinčiųjų eilėje iš kairės – būsimieji aviatoriai Viktoras Ašmenskas ir Eduardas Buinevičius, trečias – Jonas Mockūnas, pirmas iš dešinės – Jonas Bastakys.

Nuotraukoje įamžinto įvykio aplinkybės paaiškėjo, skaitant istoriko Artūro Svarausko straipsnį “Lietuvos Darbo federacijos nesutarimai su katalikų politine srove po 1926 m. perversmo“. Kazimieras Rankelė už radikalių socialinių ir tautinių idėjų propagavimą bažnytinės vadovybės buvo nubaustas, išsiunčiant jį iš Kauno į provinciją – Kamajus – pastoracinio darbo dirbti. Nuotraukoje matome 1934 metų sausio 13 dieną Karmelitų parapijos salėje įvykusį Kauno moksleivių ateitininkų atsisveikinimą su savo dvasiniu vadovu.

Kitą – 1934 metų sausio 14 – dieną kunigo Kazimiero Rankelės išleistuvės pratęstos mišiomis Karmelitų bažnyčioje, susirinkimu Tilmanso salėje ir vakariene “Lietuvaitės” valgykloje. Per vakarienę sakytos kalbos ir įteikta Lietuvos darbo jaunimo sąjungos dovana – lazda su užrašu „Idėjos šunims mušti“.

Pirmoje eilėje iš kairės: trečias – Lietuvos darbo jaunimo sąjungos vadas dr. Kazimieras Ambrozaitis, ketvirtas – kun. Kazimieras Rankelė, šeštas – Lietuvos darbo jaunimo sąjungos pirmininkas Vacius Baniulis. Nuotrauka iš Jono Mockūno jaunesniojo archyvo.

Tą patį vakarą kunigas Kazimieras Rankelė buvo išlydėtas Kauno geležinkelio stotyje.

Kaune liko kunigo Kazimiero paslaptys, žinomos tiktai nuodėmklausiui ir artimiausiems draugams. Gediminas Lipnickas viename savo straipsnių įdėjo ištrauką iš 1934 metų vasario 2 d. kunigo Rankelės laiško, rašyto idėjos draugui kunigui Alfonsui Lipniūnui, būsimam nacių Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniui. Ištrauka išties intriguojanti:

Jums galbūt nežinoma, kad aš į darbininkų sielą buvau visiškai įėjęs. (…) Dėl to aš anksčiau kaip policija žinodavau daugelį nusikaltimų. Kur galėdavau, sulaikydavau. Tokių atsitikimų buvo daug. Bet kur negalėdavau sulaikyti, pats dalyvaudavau, kad bent juos sumažinčiau. Taip yra buvę, kad aš su darbininkais ėjau vogti. Žmonės buvo nevalgę, išbadėję. Mano visi daiktai taip pat buvo ištuštinti. Aš negalėjau nuo noro pasiieškoti ko nors svetimame bute sulaikyti. Dėl to ėjau kartu, bet saugojau, kad galimai mažiau žalos padarytų. Vėliau, kai daugiau užsidirbo, privedžiau prie to, kad nebevogtų ir pavogtas dešras bei kumpius atpirktų.

Kamajuose, kaip regis, kunigas Rankelė neužsibuvo. Tais pačiais 1934 metais jis – jau Rokiškyje. Čia pradėjo konfliktuoti su klebonu, kuriam, kaip rašė to meto spauda, labiau nei sielovada rūpėjo pinigai ir kortos. Kunigas Rankelė iš Rokiškio greitai buvo iškeltas, tačiau parapijiečiai dėl to pakėlė triukšmą. Įvykius aprašiusias “Lietuvos žinias” klebonas padavė į teismą, taigi, buvo įsiplieskęs Bažnyčiai nemalonus skandalas. Galų gale klebonas taip pat turėjo palikti Rokiškį, o parapija buvo nubausta interdiktu – laikinai uždraustos visos iškilmės.

Kunigas Kazimieras Rankelė neliko užmirštas iki šių dienų. Viename iš anoniminių interneto komentarų radau tokią legendą (rašytą 2011 metų gruodį):

Buvo kunigas Rankelė seniai jau, tai jis nieko nieko neimdavo iš žmonių. Kiti kunigai jį į sklepą uždarė, nes jis, matot, kainą muša.

https://resfamiliaris.blogspot.com/2017/08/kunigas-rankele-isvyksta-i-kamajus.html

The post Ateitininkų metai. Kunigas Rankelė išvyksta į Kamajus appeared first on Voruta.

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Tai buvo didelio idealizmo kunigas   Mykolas Krupavičius, vėliau gavęs prelato titulą.  Šių metų gruodžio mėnesio 4 dieną sueina 50 metų nuo šio įžymaus mūsų Valstybės veikėjo prelato Mykolo Krupavičiaus mirties.

        Prelatas gimė prieš 135-erius metus Prienų rajono Balbieriškio miestelyje. Miestelis prisimena savo kraštietį, įrengęs jame M. Krupavičiaus alėją.

      Prelato Mykolo Krupavičiaus visas gyvenimas buvo susietas su dvasinių vertybių plėtote, Tėvynės atgimimo ir jos stiprinimo siekiu, vadovaujantis krikščioniška patriotine nuostata, Lietuvos meile. Toks idealas jį vedė per visus gyvenimo verpetus, pasitaikiusias negandas. Jau lankydamas mokyklą jaunasis Mykolas įsijungė į lietuvybės palaikymo ir jos saugojimo darbą – bendravo su knygnešiais, aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Norėdamas turėti didesnį poveikį jaunimui, pasirinko mokytojo kelią – penkerius metus mokėsi patriotinių idėjų kupinoje Veiverių mokytojų seminarijoje, kuriai vadovavo vėliau pavadintas Lietuvos mokytojų patriarchu – Tomas Ferdinandas Žilinskas. Baigęs ją, mokytojavo Lomžos  gubernijoje, vėliau Papilėje. Papilėje Mykolas Krupavičius susidraugavo su savo bendraminčiu – bažnyčios vikaru kunigu Petru Gudauskiu.  Jie sudarė sau artimų žmonių būrelį, su kuriuo sekmadieniais važinėdavo po apylinkę susirinkusiems žmonėms aiškindami jiems rūpimus klausimus.    Juozas Meškauskas  savo internete pateiktame rašinyje  „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“ cituoja Mykolo Krupavičiaus mintis: „ … pagrindas mūsų kalbų buvo toks: Lietuva – lietuviams, lietuvio dvasinė ir medžiaginė gerovė, lietuvių tautinė ambicija“ (175 psl.). Jų gebėjimų dėka apylinkėje žymiai pagyvėjo visuomeninis gyvenimas. Mokytojaudamas neišvengė caristinės biurokratijos išskėstų čiuptuvų – du kartus už lietuvišką veiklą buvo suimtas.

       Jaunasis mokytojas pradėjo vis labiau jausti savo tikrąjį pašaukimą, kurį realizavus labiausiai galėsiąs būti naudingas savo visuomenei, savam kraštui, dvasinių vertybių plėtotei. Apie tai jis pasakė savo mamai. Ši atsakiusi: „Vaikeli, apsigalvok gerai. Daromas   žingsnis bus svarbus. Velyg būti geru mokytoju negu blogu kunigu. Tau jokio patarimo tuo reikalu neduosiu. Jei Dievas laimins tavo užsimojimus, aš džiaugsiuosi. Kiekviena motina būtų laiminga turėdama sūnų gerą kunigą“ [Juozas Meškauskas – „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“, 176 psl.]. Mykolo žingsnis buvo tvirtas. Pašaukimo pojūtis  religingą jaunuolį  atvedė į Seinų kunigų seminariją. Jau pirmakursis seminarijos auklėtinis aktyviai įsijungė į joje veikusį slaptą lietuvių klierikų sąjūdį, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.  Kai seminarijos rektoriumi tapo aktyvus lenkas  kunigas R. Jalbžykovskis, seminarijoje buvo uždrausta lietuviška spauda, laikraščiai ir knygos. Tačiau lietuvių klierikai to draudimo neklausė. Už tai klieriką Mykolą Krupavičių, kaip minėtos lietuvių organizacijos pirmininką, norėta pašalinti iš seminarijos. Įsikišus vyskupui Antanui  Karosui, kunigui Jonui Totoraičiui ir kt., Jalbžykovskis to savo sumanymo nedrįso įgyvendinti – M. Krupavičius, nepalaužta lietuvio dvasia, tęsė savo mokslą Seinų kunigų seminarijoje. [Intern. Juozo Meškausko str. „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“.] Baigęs seminariją, dar ketverius metus savo teologines žinias gilino Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų Rusijoje, o vėliau Ateitininkijos idėjas platino ir Lietuvoje.

       1914 m. birželio mėn., studijuodamas dvasinėje akademijoje, buvo įšventintas kunigu. Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje, buvo karo belaisvių kapelionas, žurnalo „Ateities spinduliai“ redakcijos narys. 1917 metais apsigyveno Voroneže, kuriame buvo susibūręs nemažas lietuvių spiečius. Čia paskirtas lietuviškos Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Kartu su kitais Rusijoje įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Metus laiko buvo šios partijos pirmininkas, dalyvavo Petrapilio lietuvių Seimo darbe. Džiaugėsi brėkštančiu Lietuvos valstybingumo atkūrimu, entuziastingai stengėsi ir pats prie šio proceso prisidėti: rinko aukas besikuriančiai Lietuvai, telkė savanorius jos Nepriklausomybei ginti. 1918 metų pradžioje dėl lietuvių kareivių telkimo Rusijos bolševikų vadinamas revoliucinis tribunolas jį už akių nuteisė mirties bausme. Mykolui Krupavičiui   pasikeitus savo išorinę  išvaizdą ir  gavus asmens dokumentą su Zelenioko pavarde, pasisekė pabėgti  į Lietuvą nuo tos griaunančios bolševikinės bangos antplūdžio. 1918 -1919 metais gyveno Vilniuje. 2012 m. rugsėjo 23 d.  prie to namo – Odminių gatvėje, buvusio  Lietuvos partizanų vyriausiojo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu įrengta memorialinė lenta. Toje lentoje įrašyti labai prasmingi ir raginantys M. Krupavičiaus testamentiniai žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva“.

        Apsigyvenęs Kaune kunigas Mykolas Krupavičius daug jėgų skyrė artėjantiems Steigiamojo Seimo rinkimams, kūrė įvairiose Lietuvos vietose Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyrius. Išrinktas į  Steigiamąjį Seimą, pasižymėjęs dideliais oratoriniais gabumais, aktyviai dalyvavo rengiant žemės reformos įstatymą siekdamas visų pirma aprūpinti žeme bežemius ar mažažemius savanorius, išlaikiusius Nepriklausomybės kovose Lietuvos gyvybingumą, taip pat ir kitus neturinčius žemės, bet norinčius savarankiškai pradėti ūkininkauti kaime. Būdamas Žemės ūkio ministru, šią reformą įgyvendino.

        Mykolas Krupavičius buvo išrinktas į Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį  Lietuvos Seimus. 1919 ir 1923 bei 1926 ir 1927 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas.

        1927 metais pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos studijavo užsienio katalikiškuose universitetuose ekonomiką, teisę, žurnalistiką ir sociologiją.

      Grįžęs į Lietuvą, 1930-1931 metais vikaravo Garliavos parapijoje, paskui profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje dėstydamas joje sociologiją, etiką, prancūzų kalbą ir bažnytinės iškalbos meną. Toliau dirbo Veiverių parapijos klebonu. Čia taip pat pasižymėjo ne tik kaip geras ir parapijiečių mylimas  kunigas, bet ir vėl  kaip geras organizatorius: pastatydino kleboniją, atnaujino ir padidino bažnyčios bokštą, aptvėrė šventorių. Prieš sovietinę okupaciją ir jos metu klebonavo eidamas dekano pareigas Kalvarijos parapijoje. Čia jam buvo suteiktas „neiškeliamo klebono“ statusas [Kęstutis Žemaitis – „Penki prelato Mykolo Krupavičiaus laiškai vyskupui Vincentui Padolskiui“].

        Okupavus sovietams Lietuvą, prasidėjo Bažnyčios persekiojimas. Valdžia kai kuriuos kunigus bandė patraukti į savo pusę. Mykolui Krupavičiui net buvo siūlomas aukštas komisaro postas  [Kęstutis Žemaitis – „Penki prelato Mykolo Krupavičiaus laiškai vyskupui Vincentui Padolskiui“]. Jis šito klastingo siūlymo atsisakė. Norėdamas apginti Bažnyčią ir tikinčiuosius nuo persekiojimo, vyskupų pavestas, Mykolas Krupavičius parengė sovietinei valdžiai memorandumą. Tačiau tas nieko nepadėjo. Jis pats turėjo slapstytis nuo gresiančio suėmimo.

        Vokiečių okupacijos metais kunigas Mykolas Krupavičius, rodydamas didelio pilietiškumo drąsą, kartu su buvusiu Žemės ūkio rūmų   įsteigimo iniciatoriumi ir ministru Jonu   Aleksa  bei su buvusiu Respublikos prezidentu Kaziu Griniumi generaliniam komisarui Rentelnui 1942 metais įteikė protesto memorandumą prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų bei kitų šalies piliečių persekiojimą ir žudymą. Tų pačių metų gruodžio mėnesį gestapo buvo suimtas ir įkalintas. Atidengiant Kaune jam skirtą  skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtą memorialinę lentą, jo seserėčia  mokytoja Genovaitė Jarumbavičiūtė savo kalboje pacitavo laiško, rašyto seseriai Veronikai iš Tilžės kalėjimo 1943 m. gegužės 8 d., ištrauką: „Jei Dievas panorėtų čia mano gyvenimo kelionę nutraukt, tai labai norėčiau, kad mano palaikai amžiams atsigultų lietuviškoj žemelėj. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną“ [Kazimieras Dobkevičius – „Memorialinė lenta Prelatui“, XXI amžius, 2006-10-06].

            1945 metais amerikiečių išlaisvintas, dar dvylika metų gyveno Vokietijoje. 1948 metais lapkričio mėnesio 13 d. popiežius Pijus XII kunigui Mykolui Krupavičiui suteikė garbingą prelato titulą. Buvo išrinktas įsikūrusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1955 metų. 1949 metais jo vadovaujamas VLIK‘o komitetas paskelbė istorinį testamentą – Lietuvių chartą, kurioje nustatytos Pasaulio lietuvių bendruomenei pagrindinės direktyvinės gairės, kuriomis reikėtų vadovautis ir mūsų dienomis.

        Mykolui Krupavičiui teko bendrauti su nugalėjusiu sovietinę „geležinę uždangą“ Lietuvos laisvės legendiniu kovotoju Juozu Lukša. Susipažinus Juozui Lukšai su Nijole Bražėnaite, prelatas Mykolas Krupavičius 1950 m. liepos 23 dieną palaimino ir jų santuoką vienoje mažytėje Vokietijos bažnytėlėje.

        Atkūrus Vokietijoje Lietuvos krikščionių demokratų partiją, čia pasivadinusią Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, tapo tos politinės organizacijos pirmininku. Trejus metus redagavo „Tėvynės sargą“. 1950 metais iki „gyvos galvos“ išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku. 1957 metais apsigyveno JAV. Čia taip pat aktyviai dirbo visuomeninį darbą, kurį siejo su širdies auka ir jautrumu. Jis dar 1928 rašė: „Visuomeninė tarnyba – tai Dievo tarnyba. Kas jos nevykdo, yra žemės našta“ [Mykolas Krupavičius – Apie visuomeninį darbą, Kaunas, 1928 m.] M. Krupavičius ypač rūpinosi lietuvių vienybe, iškėlė mintį įkurti Pasaulio lietuvių bendriją, dalyvavo lietuviškoje spaudoje pasirašydamas M.M., Juodišiaus, M. Kruopelės, G. Taučiaus ir kt. slapyvardžiais.

        Vienas iš ryškiausių jo nuveiktų darbų Lietuvoje – talkinant ekonomistui Albinui Rimkui, parengta ir įvykdyta žemės reforma, jau atkurtos Valstybės pirmojo dešimtmečio pradžioje užkirtusi kelią Rusijos kėslams įvykdyti mūsų krašte bolševikinį perversmą. Išrinktas 1918 m. gruodžio 1 d. sudarytos Žemės reformos komisijos pirmininku, eidavo pėsčias  nuo vieno kaimo prie kito, matė bežemių žmonių skurdą, jų beteisiškumą,  agitavo  žmones imti dvarų žemę ir ją dirbti. Todėl   dvarininkai jį buvo    praminę „bolševiku su kunigo sutana“ [ Inter. str. „Balbieriškyje prisimintas kraštietis Mykolas Krupavičius“].

           Mykolo Krupavičiaus parengta žemės reforma rėmėsi Bažnyčios mokytojo Tomo Akviniečio mintimis, kad nuosavybė yra socialinė funkcija, kuri pateisinama tiek, kiek to reikalauja visuomenės gerovė. Žemės   reformą jis siejo su visuomenės moralės turėjimo būtinumu. Pagrindinis reformos tikslas – aprūpinti žeme mažažemius ir bežemius, kad jie  pozityviai galėtų įsijungti į krašto ekonominį ir politinį gyvenimą. [ Intern. str. „Prelatas Mykolas Krupavičius – kovotojas už žemę ir ūkininką“].  Žemės reformatorius kunigas M. Krupavičius buvo didelis krikščioniškosios demokratijos teoretikas.      Jis atsikirsdamas reformos priešininkams,   rėmėsi ir dar Seinų kunigų seminarijoje asmeniškai studijuotų popiežiaus Leono XIII enciklikų teiginiais. Ši nuostata padėjo jam apsiginti nuo tuometinių , gana sulenkėjusių dvarininkų ir kai kurių savos konfesijos asmenų puolimo ir skundų, pasiekusių net Vatikaną bei katalikų Bažnyčios vadovaujančią hierarchiją pačioje Lietuvoje. Pastebėtina, kad Mykolą Krupavičių rėmė didelį autoritetą turėjęs šiame socialiniame bare tuometinis Vilniaus vyskupas, dabar palaimintasis, marijonas Jurgis Matulaitis. Po ilgai trukusių ginčų Steigiamasis Lietuvos Seimas 1922 metais vasario mėnesį priėmė Mykolo Krupavičiaus siūlytą Žemės reformos įstatymą, kuriame buvo pažymėta ne daugiau kaip 80 ha žemės norma. Nusavinti ir vandenys bei miškai, jei jų plotas buvo didesnis kaip 25 ha. Naujakuriai už gautą žemę 36 metus turėjo mokėti simbolinius išperkamuosius mokesčius, priklausomai nuo gautos žemės rūšies (0.5 – 7 litus už hektarą per metus). Už paimtą žemę jos buvusiem savininkams turėjo būti atlyginama valstybės nustatyta kaina.  Buvo išdalinta apie 700 tūkstančių ha žemės, sukurta apie 35 tūkstančiai naujakurių ūkių. Plėtojosi žemės ūkio kooperatinis judėjimas. Mykolui Krupavičiui vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, buvo įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų [ Intern, str. „Prelatas Mykolas Krupavičius – kovotojas už žemę ir ūkininką].   Žemesnioji mergaičių žemės ūkio mokykla  pradėjo veikti ir  jo gimtajame Balbieriškyje. Svarbiausiai –  1924 metais buvo įkurta žemės ūkio specialistus rengianti aukštoji mokykla – Dotnuvos Žemės ūkio akademija, atkūrus Nepriklausomybę, gavusi garbingą Prezidento Aleksandro Stulginskio universiteto vardą. Praėjusiais metais, jį prijungus prie VDU, tapo šios aukštosios mokyklos padalinys, pavadintas VDU Žemės ūkio akademija.

         Prelato Mykolo Krupavičiaus plunksnai priklauso parašytos jo knygos „Kova už žemę ir laisvę“, „Kova už žemę ir ūkininką“, „Jonas Basanavičius“, „Lietuviškoji išeivija“, „Krikščioniškoji demokratija“, „Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje“, „Atsiminimai“ ( išleisti po jo mirties) ir kt. Daug gražių raštų parašyta ir apie patį prelatą Mykolą Krupavičių, jo kilnią veiklą Lietuvos labui. Žurnalistas Pranas Alšėnas  savo rašinyje „Prel. Mykolas Krupavičius – auksinis sukaktuvininkas“ rašė: Prelato M. Krupavičiaus darbas – didis mūsų tautai paminklas, kurio nei laikas, nei gyvenimo audros nesunaikins.  Jo darbai, ypač svetur padaryti ir dirbami – tai gyvybės sultys mūsų Tėvynei […], tai paskatas –stiprėti, kovoti ir laimėti… [Intern. str.] .

         Iškilusis Lietuvos sūnus prelatas Mykolas Krupavičius mirė 1970 metų gruodžio 4 dieną Čikagoje.    Palaidotas buvo JAV lietuvių Šventojo Kazimiero kapinėse.    Pagal jo testamentinį prašymą jo akys ir krūtinė   užpilta lietuviška žeme, kurią jis buvo gavęs iš Lietuvos.

           Dar būnant Tilžės kalėjime jo rašytas prašymas seseriai Veronikai – po mirties jį palaidoti Lietuvoje, išsipildė.  Karstas su jo palaikais buvo pervežtas į Lietuvą ir iškilmingai palaidotas 2006 metų rugsėjo mėn. 23 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje.  Gera, kad šioje istorinėje ceremonijoje teko dalyvauti ir man.  Prisimename: Šventų Mišių Eucharistijos liturgijai vadovavo tuometinis Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Koncelebravo vyskupai  Jonas Boruta, Rimantas Norvila, Juozas Žemaitis, Juozapas Matulaitis, Jonas Ivanauskas, prelatai Vytautas Vaičiūnas, Vincas Bartuška, monsinjoras Arūnas Poniškaitis, taip pat būrys kunigų. Šv. Mišiose dalyvavo LR Seimo Pirmininkas, kiti Vyriausybės ir Kauno savivaldybės atstovai, Krikščionių demokratų partijos nariai, ateitininkai, Prelato artimieji, Išeivijos krikščionių demokratų partijos generalinis sekretorius Pranas Povilaitis, didelis būrys kauniečių. Savo pasakytame  pamoksle arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kvietė iš Mykolo Krupavičiaus mokytis mylėti savo tėvynę ir jaustis atsakingiems už jos dabartį ir ateitį. Perlaidojimo apeigose grojo Karinių oro pajėgų orkestras, karstas iškilminga eisena palydėtas prie kapo duobės šventoriuje. Buvo pasakytos gražios ir prasmingos atsisveikinimo kalbos, kuriose   pažymėtas Prelato nuopelnas mūsų tautai, dėkota už jo meilę tėvynei Lietuvai, išsakyti džiaugsmo žodžiai, kad jo noras ilsėtis Tėvynėje išpildytas. Sugiedotas Lietuvos himnas.

        Šių dienų sūkuringame gyvenime, besiskverbiant į mūsų kultūrą įvairioms svetimybėm, turėtume prisiminti prelato Mykolo Krupavičiaus jo „Atsiminimuose“  parašytus žodžius: […] Iš svetimųjų galima paimti tik tas, ko trūksta lietuviškam gyvenimui, bet reikia žiūrėti, kad tie skoliniai neiškreiptų mūsų lietuviško charakterio.  Reikia, kad Lietuva, Lietuvos reikalai, lietuvių tauta ir jos kalba visur ir visada būtų pirmoje eilėje, ir kad mūsų „aš“ sektų paskui juos. Tik tas kelias veda į laimėjimą ir tas kelias mums padės išlaikyti neiškreiptą, nesukarikatūrintą lietuvišką sąžinę ir širdį“. Tie žodžiai pažymi ir jo gyvenimo credo, kuris turėtų skambėtų ir mūsų gyvenimo žingsnių aide: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau“.

The post Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį… appeared first on Voruta.

Nuotraukos Neringos Tuškevičienės

Neringa Tuškevičienė, www.krastozinios.lt

„Nebijok, kad Tavo sutana susiglamžys ar išsipurvins, kai eisi padėti vargstantiems ir sužeistiems. Nesivaržyk net ir suplėšyti jos, jei reiks padaryti raiščius žaizdom sutvarstyti. Atmink, kad, jei reikia, ji gali pasitarnauti ir kaip apsiaustas ar tentas pastogei.“ – Būtent taip seminarijos dvasios tėvas skatino III kurso klierikus išgyventi kunigišką tapatybę, apsivelkant šiuo rūbu.

Gruodžio 8 d. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje dvylikai klierikų bus ypatinga diena – įvilktuvių-paskyrimo diakonato ir kunigystės kandidatais šventė. Tarp jų ir iš Musninkų kilęs klierikas Tautvydas Dikčius.

„Trečiame kurse yra įvilktuvių į sutaną bei skyrimų diakonato bei kunigystės kandidatais šventė. Įvilktuvių diena kiekvienam klierikui yra toji, kurios laukė nuo įstojimo į seminariją akimirkos. Šios dienos sulaukęs priimu ją kaip ženklą, kad ne tik aš pats, bet ir Bažnyčia atpažįsta, patvirtina ir palaimina pašaukimą kunigystei. Pirmą kartą užsivilkti pašventintą kunigišką rūbą – sutaną reiškia priimti naują Kristaus mokinio tapatybę.“ – „Krašto žinioms“ pasakojo klierikas Tautvydas.

Musninkų Švč.Trejybės parapija didžiuojasi Tautvydu ir kartu švenčia šią jautrią akimirką. Juk tiek mažai jaunuolių pasirenka šį atsakingą ir sunkų kelią. Ne kiekviena parapija gali tuo didžiuotis.

Gruodžio 8 d. 12 val. tiesioginėje FACEBOOK transliacijoje iš kunigų seminarijos galima bus kartu dalyvauti šventėje.

The post Klierikas Tautvydas iš Musninkų ruošiasi įvilktuvių į sutaną šventei appeared first on Voruta.

Kun. Mozė Mitkevčius (iš asmeninio archyvo, autorė Šarūnė Zurba) 

vaticannews.va

Pokalbis su kunigu Moze Mitkevičiumi apie tik ką išėjusią jo knygą „Nesuskambėjęs pragaras“.

Psalmynas, skaičiuojantis tūkstančius metų, vis dar tebėra ne tik įkvėpimo šaltinis maldai, bet ir paskata gimti naujoms knygoms. Prieš porą savaičių pasirodė nauja kunigo Mozės Mitkevičiaus knyga galbūt kiek neįprastu krikščionio ausiai pavadinimu – „Nesuskambėjęs pragaras“. Knyga, skirta psalmėms, kurios, atrodo, yra gryniausia maldos Dievui forma, viena poetiškiausių Biblijos knygų. Kodėl, kaip pragaras turėtų skambėti? O gal tai – provokacija? Apie tai kalbamės su knygos autoriumi, kunigu Moze Mitkevičiumi.

Kodėl knyga apie psalmes? Pasak kunigo Mozės, būtent psalmynas daugeliui žmonių yra bene artimiausia, labiausiai medituoti paskatinanti knyga, atliepianti įvairiausias žmonių patirtis. Psalmės dažnai girdimos liturgijos metu, tačiau joms skiriama per mažai dėmesio. Neretai atrodo, tarsi jos būtų tik muzikinė pauzė tarp skaitinių, o ir kunigai temas pamokslui paprastai renkasi remdamiesi Evangelijomis. „Tad norėjosi pabrėžti, kad psalmės irgi yra Dievo žodis – veikiantis, aktualus, gyvas ir nei kiek ne menkesnis už kitus skaitinius. O svarbiausias dalykas: psalmės – tai Biblijos santrauka, kiekviena psalmė yra tarsi Biblijos koncentratas“, – sako kunigas. Tad kas dar gali geriau nei psalmės atskleisti Dievo žodžio paletę? Jos yra patogios mąstymams ir savo apimtimi bei pagrindinių temų išryškinimu. O knygos tikslas toks ir yra – patraukti prie Dievo Žodžio kuo daugiau žmonių, su labai skirtingomis patirtimis ir žiniomis, kartu – ugdyti, auginti, praplėsti teologinį žvilgsnį. Galbūt atrodo, kad psalmė yra paprastas dalykas… bet iš tikrųjų jai perprasti reikia jei ne viso Šventojo Rašto, tai bent panoraminio vaizdo, sako kunigas Mozė, studijuojantis Šventąjį Raštą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje.

Ar psalmės gali būti patrauklios kaip poetiniai tekstai?  Tarkime tiems, kurie nežino, neatpažįsta teologinių simbolių ir reikšmių? Kurie nepažįsta Dievo? „Nežinau, kiek netikinčių žmonių ryžtasi atsiversti psalmyną, bet jei išdrįstų, vien analizuodami literatūriniu požiūriu atrastų begalinį pasaulį, poezijos šedevrą. Galbūt atidi teksto analizė patrauks psalmes skaityti ir tuos netikinčius žmones, o paskui jie atras ir teologiją“, – tikisi knygos autorius.

Knygoje nagrinėjamose psalmėse atsiskleidžia daug Dievo veidų – ir Jis visad išlieka neperprantamas. Jis ir gailestingas, mylintis, jo ugdymo ranka nepaklusniems žmonėms tikrai nelengva; žmonės Jo šaukiasi ir norėdami atkeršyti. Toks… neprisijaukinamas Dievas. Pasak knygos autoriaus, psalmynas labai turtinga knyga: 150 psalmių, kurios turi savo išdėstymą, teologinę giją, teologinius akcentus; tad visų jų aptarimas turbūt būtų viso gyvenimo darbas. Kunigas Mozė ketina pristatyti jų įvairovę, rinkosi ir tas psalmes, kurios tarytum sukelia krikščionims ir bėdų, yra nepatogios – tai vadinamosios prakeiksmo, keršto psalmės. Knygoje „Nesuskambėjęs pragaras“ pateikta ir jų interpretacija. Mozė Mitkevičius tikisi, kad tai bus padrąsinimas ir kitiems leistis į Biblijos tekstų apmąstymus. Biblijos interpretavimo nesaisto dogmos, galima įžvelgti kelias linijas, teologines gijas, tai priklauso nuo psalmę skaitančiojo asmens santykio su tekstu, svarbi ir tikėjimo praktika, gyvenimo patirtis. „Tai, kas parašyta šioje knygoje, neturėtų būti suvokta kaip dogma, neginčijama tiesa, tai kvietimas  mąstyti, mėginimas auginti skaitytoją“, – sako kun. Mozė.

Knygoje nemažai kalbama apie Dievo planą žmonėms ir žmonių neklusnumą, alternatyva Dievo planui suvokiama kaip kliūtis ir grėsmė jo išsipildymui. Ar tai tarsi įspraudžia žmogų į tam tikras Jo meilės ribas? „Čia svarbus atspirties taškas: ką mes suvokiame kaip Dievo planą, numatantį geriausia, kas gali įvykti žmogui? Paprastai alternatyva turėtų būti geriau, nei pirminis pasiūlymas. Ir jei mes suvokiame, kad Dievo planas žmogui, žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, yra idealiausias būdas kurti santykį su Dievu, jį pažinti, tai aišku, kad kiekviena alternatyva, kuri prieštarauja tam, yra ne tik blogis Dievui, bet yra blogis ir man, nes nevykdydamas Dievo plano esu nelaimingas. Dievo planas man nėra kažkokia užduotis, kuriai įgyvendinti turiu dėti daugybę pastangų, kad nelaimingas tiesiog ją išpildyčiau, o kaip tik yra mano laimės receptas. Laimingi tie, kurie iš tikrųjų atpažįsta Dievo planą savo gyvenime. Sakyčiau, kad mums reikėtų mėginti jam neprieštarauti, jei norime būti laimingi“.

Skaitant šią knygą, psalmių pasaulis atsiveria tarsi paženklintas karų, konfliktų, keršto. Kaip skaityti tokius tekstus? Pasak dvasininko, „keršto klausimas labai sudėtingas, daugybė komentatorių jo vengia. Kai kurios psalmės neįtrauktos į brevijorių, kasdienes maldas dėl savo žiauraus, tarsi nekrikščioniško tono. Šioje knygoje mėginau atrasti kitokį būdą pažvelgti į kerštą. Kerštas mums, tikintiems žmonėms, atrodo labai blogas dalykas, negarbinga savybė, bet, jei tai susiję su mumis, jei mes patiriame didžiulį skausmą, žalą, tada tas kerštas pasidaro teisingumo siekimas. Ir tada teisingumą suvokiame jau kaip gerą dalyką. Dauguma komentatorių ir mėgina aiškinti tas eilutes remdamiesi teisingumo jausmu, kad kiekvienas įskaudintas žmogus keršija ne dėl to, kad pats būtų blogas, bet kad tarytum leistų suprasti skriaudėjui, kokią žalą jis padarė, kad jis suvoktų, kaip nuskriaustasis kenčia. Toks žmogiškas keršto suvokimas. Dievas tam tikra prasme taip pat kerštingas, nes jis irgi nori parodyti žmogui, kokią žalą žmogus padaro santykiui su Dievu, į kurį Dievas investuoja. Skirtingai nuo žmonių keršto, Dievo bausmei, kerštui  – kaip bepavadintume – būdingas vienas dalykas – Dievas keršydamas numato tęsinį. Ir tai peržengia  žmogiškas ribas. Dievas trokšta santykio su žmogumi tęsinio. Taigi atskirčiau žmogišką kerštą nuo mums įsivaizduojamo Dievo keršto. Didžiausias Dievo kerštas turbūt yra atleidimas, tai labai įpareigoja. Būtų daug paprasčiau: mes – blogi, prisidirbę, nemokame gyventi, mūsų laukia pasmerkimas, taip gyvenkime ir laukime pabaigos. Bet jei gauni atleidimo žinią, tas įpareigoja ir turi į tai reaguoti. Tai ne tik santykio su Dievu klausimas, mes tą jaučiame savo kailiu ir santykiuose tarp žmonių. Sunkiausia yra priimti atleidimą, nes jis veda prie tęsinio“.

Kunigas Mozė Mitkevičius pabrėžia, kad Dievui labai svarbi atsivertusi širdis – sudužusi, buvusi kieta, bet tapusi kūniška širdis. Bažnyčią jis įvardija kaip „sudaužytų širdžių bendruomenę“. „Tai nėra nelaimingų žmonių, nevykėlių susibūrimas, dauguma žmonių yra patyrę savo gyvenime vienokių ar kitokių nesėkmių, skriaudų. Sekant 51-osios psalmės teologinę giją ta sudaužyta širdis nėra tik nelaiminga širdis, iš esmės tai puikybės atsisakiusi širdis. Man gražus tas vertimas – sudužusi širdis, ta, kuri kieta, kurią Dievas sutrupina per įvairius įvykius, ištinkančius mus. Būtent tokia ir yra Bažnyčia – nuolankiųjų, mažųjų arba suprantančiųjų, kad aš nesu Dievas, nesu kaži kas; visa tai yra priešingybė pasaulio logikai, kuri mėgina padaryti širdis kietas, akmenines. Biblijos žmogus bus visada paženklintas trapumo ir iš čia kyla visa Dievo ir žmogaus santykio džiugioji naujiena: Dievui patinka žmogaus trapumas, ribų suvokimas, tik tada Dievas ir gali išaukštinti žmogų, jam padėti ir būti su juo, nes Dievui labai sunku prasimušti į žmogaus, kuris yra egoistas, kuriam nereikia Dievo, širdį.  Atsivertimas yra labai ilgas procesas, Dievui tenka daužyti tą širdį labai ilgai, o mums nelabai patinka tos patirtys, kurios sudaužo mūsų širdis, nes tai yra kančios, savo silpnumo pripažinimo, išgyvento skausmo akimirkos. Bet būtent jos mums leidžia atrasti kitokią širdį, priimti save pačius kitokius ir kurti gyvą, autentišką santykį su Dievu“, – komentuoja kun. Mozė Mitkevičius.

Nesuskambėjęs pragaras. Ar tai viltis mums, kad pragaras liks negirdimas, anapus mūsų regos lauko? Ar įspėjimas, kad jis egzistuoja, nors jo ir nepastebime? Kunigas atsako taip: ir viena, ir kita, arba nei viena, nei kita, nes knygoje būtent ir mėginama parodyti, kad galima mąstyti įvairiomis kryptimis, pačiam skaitytojui leidžiant pasirinkti. Galima žiūrėti į visą žydų tautos istoriją, jų išgyventus įvykius istoriko žvilgsniu, bet galima ir savo viduje atpažinti tas patirtis, kovoti ne tik su išoriniais priešais, bet ir su savo nuodėme ir jos pasekmėmis. Nesuskambėjęs pragaras gali būti taip pat ir vilties žinia. „Psalmynas prasideda žinia, pristatančia  du kelius, bet baigiasi labai viltingai. Skamba tik vienas balsas, giedantis „Aleliuja”, ir jokios užuominos apie pragarą, psalmynas nesuteikia tiek dėmesio pragarui, nes jo pabaigoje pragaras tiesiog nebėra svarbus.“ Šia prasme iš tikrųjų pragarui nelemta suskambėti. Kita vertus, vien remiantis Gailestingojo Dievo žinia, galima pamiršti, kad pragaras egzistuoja ir galima jo nepastebėti, o galiausiai galbūt bus didžiulė staigmena, kai suprasi, kad pragaras yra, nors daugybė žmonių jau šiandien gyvena tarsi pragare. Pragaro buvimas galbūt nėra labai ryškus, bet vėlgi reikia suvokti, kad mes ne šiaip renkamės tarp gėrio ir blogio. Pragarą galima matyti ir šiandieniniame pasaulyje, ir galvojant apie savo būsimąjį gyvenimą, arba amžinybės perspektyvoje, pasisakyti už arba prieš jį.

Pats pavadinimas turi dar kelis aspektus, sako kunigas Mozė: „Man labiau norėjosi parodyti ne patį pragaro nesuskambėjimą, bet kad yra tam tikri dalykai, kuriems reikalinga tikėjimo klausa, ne absoliuti klausa, bet tikėjimo žvilgsnis, tai reiškia, kad mes galime ir į Bibliją, ir į tam tikrus tekstus žiūrėti ir nematyti, ką Dievas nori mums perteikti. Tad šia prasme pavadinimas kviečia įsiklausyti, įsižiūrėti tarp eilučių ir pamatyti, ką tekstu norima mums pasakyti“. Kartu tai ir provokacija, stengiantis pažadinti ir pasitikrinti savo budrumą.

Pabaigai kelios mintys apie įterptus ekskursus, kurie padeda pažvelgti į psalmes šiandienos žmogaus akimis. Šie intarpai parodo, kad Dievo žodis nusidriekia už psalmės ribų, apimdamas daugybę sričių ar klausimų: mūsų egzistenciją, buitį,  poveikį žmonių gyvenimams. Iš psalmės gali kilti malda. Nors pati psalmė yra malda, ji gali pakreipti žmogų toliau kurti santykį su Dievu, ją galima pritaikyti savo asmeninei patirčiai. Galiausiai galima pažiūrėti, kaip psalmės suspindi ir atsiskleidžia kultūriškai. „Tai parodo, kad galima ne tik skaityti Dievo žodį, bet toliau kalbėtis ir ieškoti savo patirtyje, kaip Dievas prabyla ir tęsia pokalbį. Istorinių žinių, Izraelio tautos patirties suvokimas padeda iš esmės pažinti, ką Dievo žodžio autorius mėgina pasakyti, atliepdamas į tam tikras patirtis, ir, jei mes jas perprantame,  galime ir savyje atrasti tuos pačius dalykus. Kitaip tariant, jei išmokstu raidyną, galiu skaityti visokias knygas. Psalmynas ir yra Dievo kalbos raidynas, kurį pamažu išmokstant toje pačioje perspektyvoje galima pradėti skaityti ir savo gyvenimą“, – apibendrina kunigas Mozė Mitkevičius. (DŽ / Vatican News)

The post Kun. Mozė Mitkevičius. Pragarui nelemta suskambėti? appeared first on Voruta.

Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas. klevu-aleja.lt nuotr.

www.voruta.lt

Trakų krašto bendruomenę šiandien ištiko didelė ir skaudi netektis – netekome mūsų mylimo monsinjoro, Trakų rajono garbės piliečio Vytauto Pranciškaus Rūko, praneša Trakų rajono savivaldybė.

Monsinjoras visą savo gyvenimą pasišventęs tarnavo žmonėms ir Dievui, didžiąją jo dalį – Trakuose. Per ilgus tarnystės metus jis garsino Didžiojo Kunigaikščio Vytauto miestą Trakus toli už jo ribų – šalyje ir pasaulyje.

Per ilgą ir turtingą savo patirtimis, kilniais darbais, pasišventimu tarnystei gyvenimą monsinjoras tapo šviesos simboliu. Su jo vardu siejame kilnumą, kuklumą, jautrumą, teisingumą visiems, meilę, grožį ir gėrį, kurių siekiame. Monsinjoro vardas išliks amžių atmintyje, nes per ilgus metus jis išsaugojo ir perdavė ateities kartoms neįkainojamus Trakų bazilikos lobius, artino prie Trakų Dievo Motinos – Lietuvos globėjos – stebuklingojo paveikslo, puoselėjo žmonių tikėjimą, kai tikėti buvo sunku ir net pavojinga.

Dėl mūsų širdžių monsinjoro V. P. Rūko mirties nuoširdžiai užjaučiame jo artimuosius ir visus žmones, kam buvo pažįstama ši iškili asmenybė, tapusi legenda, dar esant gyvam. Monsinjoras V. P. Rūkas buvo ir išliks ta šviesa, kuri nušviečia, šildo ir neblėsta per amžius.

Voruta.lt kviečia susikaupti ir prisiminti a.a. Vytautą Pranciškų Rūką su jo mintimis, išsakytomis 2010 metų žiemą. 

Kad laivai, plaukdami per jūras ir vandenynus, nepaklystų, o jūreiviai net per didžiausias audras neprarastų vilties pasiekti krantą, buvo statomi švyturiai. Juose deganti ugnis suteikdavo laivo įgulai stiprybės ir ryžto įveikti šėlstančias stichijas. Sausumoje gyvenantys žmonės statė šventyklas bei bažnyčias ir, eidami į jas, meldė Visagalio Viešpaties pagalbos: atleisk mums mūsų kaltes, duok duonos kasdienės, sveikatos, kantrybės ir meilės, padėk mums gyvenimo jūroje surasti tikrąjį kelią, vedantį pas Tave.

Daug metų monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas kunigauja Trakų bažnyčioje ir, tarsi švyturys, šviečia, šildo bei saugo parapijiečius nuo paklydimų. Tie metai sklidini varpų skambesio, vargonų gausmo, netekčių ir atradimų, maldos, šviesos ir ramybės. Tai didžiausias turtas, kurį jis sukaupė. Neįmanoma suskaičiuoti kiek jis žmonių pasitiko, pakrikštijo, sutuokė ir palydėjo į paskutinę kelionę.

Apdovanotas apvaizdos daugybe talentų bei puikia iškalba, monsinjoras sako nepaprastai gražius pamokslus, taria išmintingas kalbas per Valstybinių švenčių minėjimus, garbiems tautiečiams skirtas iškilmes, Gedulo dienas.

Manydami, kad niekas kitas taip pilnai ir giliai neatskleidžia žmogaus sielos gelmių, kaip jo paties išsakytos mintys, skaitytojams pateikiame mons. V. P. Rūko pamokslų bei proginių kalbų ištraukas – šviesiausias mintis.

Ištikimos tarnystės metai

„Mažas būdamas, bažnyčioje patarnavau šv. Mišias aukojantiems kunigams, ir slapta norėjau būti tokiu kaip jie. Augant šios mintys kažkaip atitolo. Baigdamas gimnaziją jau norėjau tapti chirurgu, gydyti žmonių kūnus. Užėjus rusams ir prasidėjus trėmimams pamačiau, kad pasaulietiškame gyvenime viskas labai nepatvaru, laikina. Draugavau su kapelionu, kuris patarė pasirinkti dvasininko luomą. Išbuvęs 1,5 metų Tėvų jėzuitų naujokyne, 1946 m. įstojau į Kauno kunigų seminariją. Deja, dėl savo patriotinių pažiūrų su grupe draugų buvau iš ten išvarytas. Tik 1958 m. buvau įšventintas į kunigus. Teko tarnauti keliose parapijose. 1966 m. buvau paskirtas į Trakus.

Kunigavimo pradžioje galvojau, kaip padėti žmonėms išsaugoti jų tikėjimą, tautiškumą, sutvarkyti bažnyčią. Ačiū Dievui, kad man su Jo pagalba pavyko nemažai nuveikti. Tai rodo šalies Prezidento įteiktas Gedimino ordinas bei popiežiaus Jono Pauliaus II-jo skirtas monsinjoro titulas.

Liūdina, kad dalis parapijiečių nevertina tikėjimo, nesirenka tikrojo gyvenimo kelio, neprisiima atsakomybės už padarytas klaidas, ir kunigo pamokymai bei perspėjimai jų nepasiekia.

Visus tuos metu džiaugiausi, kad esu kunigas, kad galiu aukoti šv. Mišias, tuokti poras, krikštyti jų atžalas, o gyvenimui pasibaigus, palydėti į paskutinę kelionę.

Malonu prisiminti visus parapijiečius, kurie kartu su manimi statė dvasios bažnyčią. O kai ji pastatyta, kai ji spindi kaip žvaigždė, į kurios šviesą gręžiasi akys, jaučiuosi ramus ir galiu pasakyti: „Privalome daryti tai, ką leidžia jėgos ir kas mums dera“.

Mes visi esame, ačiū Dievui, nemarūs.
Dieviškos didybė ir žemiškos begalybės akivaizdoje mes visi esame be galo maži, o ne kažin kokie galiūnai, bet savo Tėvynės istorijoje turime žmonių, prie kurių galime glaustis, kuriais galime pasitikėti, kuriuos privalome pripažinti ir gerbti. Toks žmogus buvo ir Didysis kunigaikštis Vytautas. Istorija primena, kaip jis atidarė vartus, krikščionybei ir Vakarų kultūrai, kaip jis laimėjo Žalgirio mūšį, kaip jo galybė, išmintis pasiekė Juodąją jūrą. Mes visi esame, ačiū Dievui, nemarūs. Laimingi ar vargingi – tai priklausys nuo mūsų.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra trumpa banga tarp praeities ir ateities, yra maža liepsnelė didžiajame žmonijos kultūros ugniakure. Kaip dega ši kultūros ugnis, kiek skaisti ir tyra jos šviesa, pareina nuo žmogaus kūrybinės valios, nuo jo darbų ir gyvenimo. Vytautas Didysis suprato, kad jis yra atsakingas už savo mintis, žodžius ir darbus, už padarytus ir nepadarytus veiksmus ne tik prieš kūrėją, bet ir prieš būsimąsias kartas, o svarbiausia – už savo tautos ateitį. Ši dvasinė kultūra yra mūsų tautinės gyvybės pagrindas. Tauta, kuri neturi kilnių ir stiprių asmenybių, gali tapti tauta be ateities išnykti tarp kitų tautų.

Laiminga toji tauta, kuri rimtą ir kritišką istorijos valandą turi tokių didvyrių“.

Pagrindinis dėsnis

„Virš nebūties bedugnės, virš visatos nieko, virš pasaulio negyvosios materijos chaoso suspindo kažkoks mažas žiburėlis, kažkas gležna ir bejėgiška, bet kartu nesunaikinama ir neužgesinama, mirksnis gyvojo stebuklo, gyvojo gyvenimo žiburėlis.

Kiekvienas žmogus turi tą trapų žiburėlį, iškeliantį jį virš nebūties tamsos, tik tai ir artina žmones vieną su kitu“.

„Todėl reikėtų dažniau kabėti „Tėve mūsų“ ir prašyti ne „kasdieninių pyragų“ – materialiai pertekusio gyvenimo, – bet duonos kasdieninės. Kasdieninė duona mums turi tapti ir Dievo Žodis, į kurį vis labiau įsigilinę ir turime juo gyventi.

Kiekvieno mūsų dvasinėje programoje privalo būti įrašytas dėsnis: taika su Dievu ir žmonėmis“.

Likau toks, koks ir buvau

Jeigu ne konfesinė parapijiečių veikla, suteikti monsinjoro titulą, kuriuo mane pagerbė Jonas Paulius II, paprasčiausiai nebūtų pagrindo. Tam netgi nebūtų susiklosčiusios palankios aplinkybės, dėl to visa tai priimu kaip Dievo malonę. Šį titulą reikėtų traktuoti ne kaip vieno asmens pagerbimą, bet kaip visos mūsų bendruomenės pripažinimą, už ką tariu parapijiečiams labai ačiū“.

„Likau toks koks ir buvau“, – sakė dekanas klebonas V. P. Rūkas per monsinjoro titulo suteikimo iškilmes Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje. Malonu jausti savo kuklaus darbo pripažinimo atgarsį, tačiau lieku toks, koks ir buvau.

Laisvė. Sąjūdis

Laisvę mes gavome kaip Aukščiausiojo dovaną ir buvome visi kviečiami kurti meile ir teisingumu paremto naujo gyvenimo.
Per tuos metus daug sukurta ir pastatyta. Tai tiesa. Tačiau turime prisipažinti, kad daug kas nepadaryta ir nedarome, o dar skaudžiau, kad daug kas padaryta blogai.

Paklauskime savęs: „Ką aš nuveikiau Lietuvai, Bažnyčiai, žmonėms?“. Kasdien mes krikščionys, katalikai, tikintieji meldžiamės „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, vadinasi pripažįstame, jog esame visi šios žemės, ypač vienos tautos, žmonės, esame broliai ir seserys. Tikri broliai ir seserys viskuo dalijasi ir vieni kitiems padeda. Tik svetimi užsimerkia ir nemato kitų bėdų bei vargo. Deja, šitų užsimerkusiųjų, aklų kitų ašaroms, mačiusiųjų tik savo egoistinius reikalus ir nesąžiningai sau krovusių turtus, yra labai daug. Todėl šiandien laisvė daugeliui žmonių neteikia to gyvenimo džiaugsmo, kurį paprastai išgyvena laisvas žmogus. Tie, kuriems nesvetimas krikščioniškas solidarumas, daug dirbo bandydami padėti ne tik sau, bet ir patiems silpniausiems žmonėms, turi didžiausią teisią džiaugtis laisvės dvasia. Turime kartu kurti Dievo karalystę laisvoje Tėvynėje. Ji yra tiesos, meilės ir teisingumo karalystė.

Gaila, bet kai kam atrodo, jog bus geriau ne statyti, o griauti, dėl to buvo priimami korupciniai įstatymai, atsirado bedugnė tarp gudriųjų, sugebėjusių pasinaudoti kreivais įstatymais, o dar labiau savo sukreivintomis sąžinėmis, ir paprastų žmonių, kurie liko nustumti su mažais atlyginimais, pensijomis arba bedarbių dalia. Jei visi būtume kūrę Dievo karalystę, šiandien tikrai džiaugtumeisi ja.

Per laisvės metus kiekvienas įsitikinome, kad neužtenka pakeisti santvarką, pakeisti savo apdarą, priklausyti vienai partijai arba perbėgti iš vienos į kitą. Reikia keistis mums patiems. Melskimės ne tik už ekonomikos permainas, bet ir už mūsų protų ir širdžių permainas, kad būtume solidaresni, kad nestokotume noro prisiimti atsakomybę už ateitį ir pašalintume iš širdžių pesimizmą, kuris kliudo laisvės dovanai.

Ką daryti užklupus krizei?

Privalome sukandę dantis kentėti, nes būtent mums (arba ne vien mums) skirtas tikrai sunkus laikmetis ir toks Likimas. Kelio atgal nėra. Belieka prisitaikyti ir išgyventi. Išvengti tokio katastrofiško periodo nelemta. Vyksta kritimas, kurio neįmanoma sulaikyti.

Biografijos faktai

Gimė 1925 m. gegužės 7 d. Kauno raj. Garliavos sen., Pagirių kaime, Marijos ir Prano Rūkų šeimoje. Trys broliai: Antanas, Vytautas Pranciškus ir Alfonsas. Baigė Garliavos pradžios mokykloje šešis skyrius. 1938 m. įstojo į Jazuitų gimnaziją. 1944 m. baigė Kauno devintąją gimnaziją. Baigiantis karui 1945 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1949 m. įstojo į Panevėžio muzikos mokyklą. 1953 m. baigė Panevėžio muzikos mokyklą, choro ir ansamblio vadovo kvalifikaciją. 1958 m. baigė kunigų seminariją. Kovo 23 d. Arkivyskupas Julijonas Steponavičius jam suteikė visus šventinimus. 2005 m. gegužę už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei ir Trakų kraštui, Trakų savivaldybės taryba suteikė mons. V. P. Rūkui Trakų garbės piliečio vardą, ir apdovanojo Trakų garbės piliečio ženklu.

The post „Lieku toks, koks ir buvau. Šviesiausios mintys“. In memoriam. Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas. (1925-2020) appeared first on Voruta.

E. M. Römeris. Poetas ir kunigas Antanas Strazdelis (drobė, aliejus, 1877, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Kupiškio vikaras kun. Antonius Drozdowski (1756 (?) 03 12–1789 03 28–1833 04 11, pagal naująjį kalendorių mirė balandžio 23 d.) – visiems žinomų giesmių „Pulkim ant kelių“, „Linksma diena mums nušvito“ autorius (abi giesmes harmonizavo Juozas Naujalis). Tai vertingiausi poeto kūriniai, pirmoji – tarsi himnas prieš šv. Mišias, o be antrosios – Velykų giesmės – neįsivaizduojamos Prisikėlimo šv. Mišios.

Šis kunigas tai visiems gerai žinomas Antanas Strazdas, vadinamas malonybiniu Strazdelio vardu.

Prof. Juozas Girdzijauskas yra rašęs: „Antanas Strazdas eilėraščių rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“ išleido 1814 m. Tai buvo pirmas originaliosios lietuvių poezijos rinkinys. Strazdui tada buvo 54-eri metai (turėtų būti įrašyta 58-eri – A. V.). Antrąjį rinkinį jis įteikė cenzūrai dar po dešimtmečio, turėdamas 64-erius metus (turėtų būti 68-eri – A. V.). Taigi Strazdo poezija yra jau nebejauno žmogaus kūryba. O tokioje kūryboje paprastai būna daugiau išminties. Strazdo poezijos išmintį brandino jo ilgas, vingiuotas, konfliktiškas gyvenimas“ (Juozas Girdzijauskas, Lietuvių literatūros vagoje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 409–416).

Deja, besidominčių ir rašančių apie kun. A. Strazdelio darbą Kupiškyje yra netikslumų: įvairuoja darbo laikas (vienur nurodyti 1799–1801 metai; kitur – 1800–1801; parašyta, kad 1790–1814 m. Strazdas vikaravo Kupiškyje, Subačiuje, dirbo Karsakiškyje ir Jurgiškyje; paminėta, kad nuo 1801 m. atsisakė Kupiškio vikaro pareigų). Išsamiausiai Strazdelio biografija pateikta Anykštėnų biografijų žinyne. Čia pažymėta, kad A. Strazdas Kupiškyje vikaravo 1790–1791 m., 1791–1792 m. buvo Subačiaus vikaras, o 1798–1801 m. ir 1813–1814 m. (kelis mėnesius) vėl vikaravo Kupiškyje. Be to, įvairuoja gimimo metai (1760, 1763).

Remdamiesi dar nepublikuota archyvine medžiaga, sukonkretinsime ir patikslinsime šio, mums visiems svarbaus kunigo, darbo laiką Kupiškyje, iškelsime prielaidą dėl kunigo Strazdelio gimimo metų.

Kupiškio Romos katalikų bažnyčios metrikų knygos

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau LMA VB RS) saugoma daug Lietuvos istorijai svarbių ir vertingų dokumentų. 268 fonde (Bažnytinių archyvinių dokumentų kolekcija) saugomos bylos sietinos su bažnyčių istorija. Tarp jų ir 76 Kupiškio Romos katalikų bažnyčios (RKB) metrikų (krikšto, santuokų ir mirimo) knygos. Metrikų knygos labai svarbios bandantiems surasti giminaičius ir nustatyti savo genealoginį medį, jos padeda nustatyti parapijoje dirbusius kunigus.

Išnagrinėjus šešias LMA VB RS F 268 bylas: 132 (1785–1794 m. Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knyga); 134 (1794–1804 m. Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knyga); 136 (1807–1813 m. Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knyga); 137 (1813–1821 m. Kupiškio bažnyčios gimimo metrikų knyga, Antašavos bažnyčios ir Salamiesčio filijos, Palėvenės koplyčios gimimo metrikų knyga); 182 (1786–1806 m. Kupiškio bažnyčios mirimo metrikų knyga); 183 (1806–1817 m. Kupiškio bažnyčios mirimo metrikų knyga) ir kito fondo, F 150–62 (kunigo Antano Strazdelio mirimo Metrikos nuorašo kopija), bylą, patikslintas kunigo Antonijaus Drazdovskio (Antano Strazdo-Strazdelio) darbo laikas Kupiškyje, iškeltos prielaidos dėl jo gimimo datos.

Būtina pažymėti, kad Kupiškio bažnyčioje krikštijo ir šiai bažnyčiai priklausiusių filijų ar parapijų kunigai, Palėvenės vienuolyno bei kitiems vienuolynams priklausę vienuoliai ir kunigai, o taip pat Kupiškyje besilankantys svečiai (yra įrašų, nurodančių, kad krikštijo svečias (gost) ar iš toliau atvykę giminaičiai pakrikštyti savo artimųjų naujagimių…

LMA VB RS F 268–132 byla

Remiantis 1785–1794 metų Kupiškio bažnyčios Krikšto metrikų knyga nustatyta, kad 1785–1794 m. Kupiškyje klebonavo kan. Ignas Ksaveras Kontrimas (1785–1786?), vikaravo (kai kur rašoma – viceprepozitus Cupisk) Motiejus Dryževičius (1782–1797), Juozapas Butkevičius (1783 06–1792), Juozapatas Dryževičius (kitur įrašyta Juozapo Dryženiko pavardė (1788–1791), Antonius Drozdowski (Antanas Strazdelis 1790–1791), Juozapas Daukša (1791–1798).

Pirmasis kun. A. Strazdelio krikštas 1790 rugpjūčio 5 d. – Tamošiaus Laužiko ir Elzbietos Baltrūnaitės dukra, kurią pakrikštijo Dominykos vardu. Krikšto tėvais buvo Juozapas ir Agnietė Laužikai (įrašas knygoje Nr. 1052, l. 48 a. p.).

Kun. A. Strazdelis krikštijo 1790 ir 1791 metais. 1790 m. iš viso buvo pakrikštyti 169 vaikai, iš jų Strazdelis pakrikštijo 23, o 1791 m. – 194 vaikai, iš jų Strazdelis pakrikštijo 141. Tų metų krikšto įrašų numeracija 949–1311, lapų numeracija Metrikos knygoje 46–55 (l. a. p.).

LMA VB RS F 268–134 byla

Išnagrinėjus 1794–1804 m. Kupiškio RKB Gimimo metrikų knygą, nustatėme, kad tuo metu Kupiškyje dirbo Motiejus Dryževičius, pradžioje vikaras, vėliau klebonas (1794–1803), vikarais buvo kun. Juozapas Daukša (paskutinis jo krikštas 1798 m. spalio 7 d.), kun. Česlovas Janovičius, vikaras kun. Domininkas Venskovičius, kun. Antonius Drazdowski (Strazdelis), Ignotas Širmulevičius (Šermulevičius), 1803 m. tapęs Kupiškio klebonu, Antazavės kapelionas kun. Antonius Borna, Motiejus Grickevičius (Šimonys), Mykolas Kopalynskis (Salamiestis), Jurgis Pečelevičius (Palėvenė).

Krikšto įrašus su Strazdelio vardu minėtoje metrikų knygoje randame 1798–1801 m. Pirmas Strazdelio krikštas registruotas 907 numeriu 1798 m. gruodžio 30 d. Tad 1798 m. Strazdelis pakrikštijo vieną vaikelį, 1799 m. – 123 (iš viso Kupiškio bažnyčioje pakrikštyti 296), 1800 m. – 76 vaikus (iš viso pakrikštytas 281 vaikas) ir 1801 m. – 11 (iš viso pakrikštyti 332 vaikai). Paskutinis vikaro kun. Strazdelio krikštas 1801 m. sausio 27 d. (1513 įrašas, L. 81 a. p.).

LMA VB RS F 268–137 byla

1813–1821 m. Kupiškio bažnyčios gimimo, Antašavos ir Salamiesčio filijų metrikų knygoje randami įrašyti tuo metu krikštiję naujagimius kunigai. Tai vikaras, o nuo 1816 m. klebonas kun. Petras Valevskis, klebonas Ignatijus Kunčys, klebonas kan. Antanas Sebastijanskis, vikarai kun. Nikodemas Kasperavičius, kun. Povilas Ruginovičius, Dominykas Blaževičius, Dominykas Gintylevskis, Mykolas Viževičius (Palėvenė), kun. Bruno Labyškis, kun. Antonius Drazdowski (Strazdelis), Motiejus Klimovičius (Šimonys), Mykolas Dirvanskis (Salamiestis – per 1816 m. jis 19 vaikų pakrikštijo Salamiesčio koplyčioje).

Kun. A. Strazdelis 1816 m. sausio 5 d. pakrikštijo dvi mergaites, sausio 6 d. – vieną (įrašas Nr. 633, 634, 635. l. 23 a. p.). Daugiau krikštų neužregistruota. Be abejo, Strazdelis galėjo ir anksčiau (1815), ir vėliau laidoti, tačiau laikmečio laidotuvių metrikų knygose reta mirusįjį laidojusio kunigo pavardė. Teigtina, kad kun. A. Strazdelis 1816 m. Kupiškyje dirbo labai trumpai – vos mėnesį, o gal ir tą nepilną…

Kun. Strazdelio pakrikštytų vaikų vardai

Kun. A. Strazdelis mergaites krikštijo Agotos, Anastazijos, Annos (Onos), Angelės, Angelės-Pranciškos, Apolonijos, Barboros, Bogumilos, Cecilijos, Celestinos, Domicelės, Domininkos, Dorotėjos (Daratos), Helenos (Elenos), Honoratos, Elizabietos (Elžbietos), Gabrielės, Gindvilės, Ievos (Eva), Izabelės, Jadvygos (Hedvygos), Julijonos, Justinos, Juozapotos, Kazimieros, Katerinos (Katrės), Kristinos, Leonoros (Lehonoram), Magdalenos, Marcelės, Marijonos, Mortos, Petronėlės, Rozalijos, Rožės, Salomėjos (Salomijos), Serafimos, Skolastikos, Teresės, Uršulės, Viktorijos vardais.

Berniukus: Adalberto, Adomo, Aleksandro, Aloyzo, Ambraziejaus, Andriejaus, Antonijaus (Antano), Augustino, Bartolomiejaus, Bazilijaus-Silvestro, Bonaventūro, Dominyko, Eliziejaus, Gabrielio, Gasparo (Kasparo), Georgijaus (Jurgio), Igorio, Ignoto, Ipolito (Hypolito), Joachimo, Jokūbo, Jono (Joano), Juozapato, Juozapo, Justino, Karolio, Kazimiero, Kristoforo, Kristupo (Chrystophom), Ksaverino, Ladislovo (Vladislovo), Lauryno, Marcijono-Leono, Michaelio (Mykolo), Motiejaus, Petro, Pranciškaus, Sigizmundo-Juozapo, Silvestro, Simono, Simono-Jurgio, Stanislovo, Stepono, Tercijono, Teodoro, Teofiliaus, Tomo, Venantijaus, Vincentino (Vincento) vardais.

Juodžiau pažymėti vardai – liudijimas, kad kun. Strazdelis tik kartą krikštijo tokiu vardu. Įdomu, kad keletas vaikų pakrikštyti dviem vardais, pastebėtina, kad dvigubi vardai – reti atvejai.

Strazdelio darbo Kupiškyje laikotarpiai

Išnagrinėti krikštai leidžia išskirti tris kun. A. Strazdelio darbo Kupiškyje laikotarpius ir sukonkretinti vikaravimo laiką.

I-asis laikotarpis prasideda ne vėliau 1790 m. rugpjūčio 5 d. ir baigiasi ne anksčiau 1791 m. spalio 25 d.

II-asis laikotarpis prasideda ne vėliau 1798 m. gruodžio pabaiga (30 d. krikštas) ir baigiasi ne anksčiau 1801 m. sausio (sausio 27 d. krikštas).

III-asis laikotarpis – 1816 m. sausis (galėtų būti ir 1815 m. pabaiga bei kiti 1816 m. mėnesiai).

Mirimo metrikų knygos

Kupiškio RKB Mirimo metrikų knygose įrašytos mirusiųjų gyventos vietovės – kaimai ir laidojimo vieta (dažniausia Kupiškio kapinės). Mažai įrašų, kuriuose būtų nurodytas mirusiojo amžius ir, ko itin trūksta, nei prie vieno laidojamojo neįrašyta kunigo pavardė.

Tačiau teigtina, kad 1790–1791 bei 1798–1801 m. Kupiškyje vikaravęs kun. A. Strazdelis, ne tik krikštijo vaikus, bet ir laidojo mirusiuosius. Iš 1790 m. palaidotų 70 mirusiųjų, 1791 m. – 58, 1798 m. – 117, 1799 m. – 154, 1800 m. – 113 ir 1801 m. – 132, ne vieną į Amžinybę palydėjo ir kun. Antanas Strazdelis.

Dėl Strazdelio gimimo…

Jau kitame LMA VB RS fonde (F 150) – 62 – yra svarbi byla kunigo Antano Strazdelio gimimo datai nustatyti. Šioje byloje tik vienas lapas – kunigo Antonius Drozdowski Mirimo metrikos nuorašas.

Rašoma, kad mirė 1833 m. balandžio 11 d. Kamajuose sulaukęs 77 metų. Palaidojo Kamajų bažnyčios vikaras Juozapas Daukša balandžio 13 d. Kamajų kapinėse.

„N 56. Roku Pańskiego 1833 miesięca Kvietnia 11go dnia w Miasteczku Kamaiach umarł Xsiądz Antoni Drozdowski, Emeryt opatrzony SS. Sakramentami, maiący wieku lat 77, ktorego zwłóki pogrzebione zastały na mogile Parafialnej Komajskiey ad […] księdza Jozeffa Dawkszy Wikarego Komajskiego r. b. kwietnia 13go dnia. Nuorašas originalui atatinka [parašas].“

Pastebėtina, kad kun. J. Daukša vikaravo Kupiškyje (1791 10 29–1797), pakeisdamas į Subačiaus parapiją iškeltą vikarauti kun. A. Strazdelį, kur pastarasis dirbo 1791–1792 m.

Atsižvelgiant į Mirimo metrikos nuorašo tekstą, kuriame akcentuojamas mirusiojo amžius yra 77-eri metai, kyla klausimas dėl kun. A. Strazdelio gimimo metų. Atsižvelgiant į minėtą faktą, gimimo metais reikėtų laikyti ne 1763 ar 1760 m., kaip priimta literatūroje, bet 1756-uosius – tai kadaise ir Vaclovo Biržiškos nurodyta Strazdelio gimimo data.

Tad klausimas, kada gimė Strazdelis, yra labai aktualus, diskutuotinas ir skatinantis ieškoti naujos archyvinės medžiagos, naujų šaltinių.

The post Aldona Vasiliauskienė. Strazdelis archyviniuose dokumentuose appeared first on Voruta.

Senoji Panemunėlio klebonija šiandien

Prof. Libertas Klimka, www.voruta.lt

1991 m. sausio 13-ąją Lietuvos laisvės gynėjai, ginkluoti tik trispalvėmis, liaudies daina ir didžiule tėvynės meile, stovėjo prieš brutualiausios imperijos tankus. Todėl šiandien galime kvėpuoti laisve, didžiausia dvasios vertybe šioje žemėje! Sukaktis neeilinė, jau trisdešimtoji… Sausio 13-oji  įrodė pasauliui, kad lietuvių tauta yra nemirtinga, nepriklausomybės troškimu nuolat atgimstanti sukilėlių,  knygnešių ir  savanorių kartomis.

 Sausio 13-oji yra ir vieno ryškiausių XIX – XX amžių sandūros Lietuvos šviesuolių, kunigo kanauninko Jono Katelės gimimo diena, 190-sios metinės. Būtent tokių žmonių veikla ir darbai ugdė tautą laisvės siekiams. Laiminga Panemunėlio parapija, kurioje 36-erius metus (1872–1908 m.) atvira širdimi kaimo žmonėms tikėjimą, šviesą ir kultūrą nešė kunigas Jonas Katelė.[1] Jo dėka slaptų lietuviškų mokyklų steigimas ir daraktorių joms ruošimas čia įgavo sisteminį pobūdį. Šio darbo rezultatas stulbinantis –  Panemunėlio parapijoje 1905 m., kai ką tik buvo panaikintas spaudos draudimas, visas jaunimas, o beveik ir visi vyresnieji žmonės mokėjo rašyti ir skaityti, daugelis buvo baigę net dvi mokyklas – pradinę rusišką ir slaptą daraktorinę lietuvišką. Maža to, parapijonims giliai įdiegta, kad mokslas ir kultūra – šventi dalykai, gyvenimo siekiamybė.

Kunigas kanauninkas Jonas Katelė (1831-1908)

Lietuvių tautinio atgimimo žadintojas ir švietėjas Jonas Katelė gimė 1831 m. sausio 13 dieną Suvainiškių kaime, Kupiškio valsčiuje.[2] Mokėsi Panevėžio bajorų mokykloje ir Varnių kunigų seminarijoje. Vyskupas M. Valančius 1855 m. rudenį įšventino jį kunigu, kartu nuteikdamas ir uoliai lietuvybės veiklai. Ganytojišką darbą J. Katelė pradėjo Naujamiestyje, tada darbavosi Zarasuose. 1872-siais metais už rūpinimąsi represuotais sukilėliais buvo iškeltas į nuskurdusią ir apleistą Rokiškio dekanato Panemunėlio parapiją.

Vos atvykęs į šį prie dvaro išaugusį bažnytkaimį, klebonas sukvietė jaunimą ir paprašė padainuoti liaudies dainų. Uždainavo ir pats… Netrukus, pakalbinęs kelis vietinius raštingus žmones, J. Katelė atokiausiuose parapijos kaimuose ėmė steigti slaptąsias mokyklas. Aprūpindavo jas sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, pirkdavo vadovėlius iš knygnešių, talkininkams pavesdavo juos perrašinėti, pats gamindavo rašalą. Savo lėšomis išleido užsienyje J. Gailučio parašytą aritmetikos „Užduotyną“ ir nemokamai išdalijo vaikams. Mokyklas steigdavo pas patikimus ir drąsius  ūkininkus, juk už slaptos mokyklos laikymą grėsė tremtis į Sibirą. Gabesnius mokinius skatino tapti daraktoriais;  įdomu, kad šiam darbui rengdavo ir merginas.

Žmonės J. Katelę prisimindavo kaip nepailstantį keliautoją iš sodžiaus į sodžių. Visur jis buvo laukiamas ir mylimas, vadinamas Geradariu, nes iš neturtingųjų už bažnytinius patarnavimus pinigų neimdavo,  kalėdodamas iš  surinktų aukų sušelpdavo vargšus, vaikams dalydavo riestainius ir šventus paveikslėlius. Koks iš tiesų buvo tas kupiškėnas? Amžininkų teigimu, „stambaus kūno sudėjimo, greitos eisenos, malonaus akių žvilgsnio, kuris ne į žemę rėmės, bet vis į tolį spinduliavo, akyse vos pastebima kažkokia mistiška ūkana rodė amžinai nusistovėjusį, tvirtos valios žmogų“. Mokėjęs suderinti rimtumą su humoru… Tik atidarius trobos duris, žilagalvis kunigas liepdavo vaikams mintinai išspręsti tokį uždavinį. Lėtai pradėdavo sakyti: „Ėjo septyni ubagai, kiekvienos nešėsi po lazdą, o ant lazdų buvo po terbą, o toje terboje sėdėjo 7 katės, o tos katės turėjo dar po 7 kačiukus. Kiek terbose buvo kačių ir kačiukų?“ O kitiems liepdavęs suskaičiuoti lizduose esančius varniukus.[3] Pedagoginių gebėjimų turėjęs su kaupu; ir vis skubėdavęs tai viename sodžiuje, tai kitame uždegti mokslo žiburėlį. Augesni jo mokiniai praminė kunigą „Skrajojančiu Mokytoju“.

Pasiryžęs išmokyti rašto visą parapijos jaunimą, kunigas nuolat palaikė ryšius su Aukštaitijos knygnešiais – Kazimieru Ūdra, Justinu Gyliu, Jonu Šemeta, Kazimieru Bulavu ir kitais. Klebonijoje po grindimis, miškininko namelyje, Nemunėlio pakrantėje, pirtyje buvo įrengtos knygų slėptuvės. Taip Panemunėlis tapo tikru slaptojo lietuviškojo švietimo centru. O kiek išminties, gebėjimo taktiškai bendrauti reikėjo turėti kunigui, kad lietuviškoji veikla rusų valdininkų nebūtų  grubiai sustabdyta…

Panemunėlio bažnyčios bokštai – dvyniai

Kartu su slaptosiomis mokyklomis Panemunėlio parapijoje radosi ir gyvas kultūrinis gyvenimas, – kunigo raginimu 1895 m. įsisteigė „Žvaigždės“ draugija, kurios nariai įkūrė knygynėlį, rinko tautosaką, rengė slaptus lietuviškus vaidinimus vadinamuose klojimo teatruose.  Pirmas slaptas vakaras Panemunėlio apylinkėse įvyko 1893 m. Naujikuose, bažnyčios palivarke. Buvo suvaidinta Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Tai turbūt apskritai pirmasis lietuviškas vaidinimas mūsų krašte.[4] Slaptieji vakarai ir vėliau dažniausiai buvo rengiami Naujikuose, Panemunėlio dvaro daržinėje, Turdvario palivarke, taip pat ir kituose sodžiuose. Žiūrovai būdavo leidžiami į vaidinimus nemokamai. Spektaklių parengimo išlaidas apmokėdavo pats klebonas. Jo pagalbininkai, rengiant slaptus vakarus ir režisuojant spektaklius buvo keli: Juozas Kubilius, Juozas Otas Širvydas, Povilas Šarkauskas. J. Katelės surengtus spektaklius yra matę to meto šviesiausi Lietuvos žmonės: Maironis, Vaižgantas, J. Basanavičius, J. Jablonskis, M. Romeris.[5] Trilogiją „Kęstučio mirtis“ Maironis pradėjo rašyti svečiuodamasis pas Panemunėlyje.

Kunigas buvo labai plačios erudicijos ir nepaprasto darbštumo žmogus, turėjo per 3000 pasaulinės klasikos knygų biblioteką, mokėjo keturias kalbas. O dar vienas didelis J. Katelės rūpestis – naujos mūrinės bažnyčios statyba. Jo autoritetas apylinkėje buvo toks didelis, kad pavyko surinkti pinigų tikrai originalios architektūros, neeilinei bažnyčiai statyti. Deja, šio didelio darbo kunigas nebespėjo užbaigti,  mirė 1908-ų m. gegužės 8 d. Tačiau parapijiečių širdyse tvirta dvasios šventovė buvo pastatyta…  Ant lietuvybės ąžuolo kapo  bažnyčios šventoriuje iškalti Ekliaziasto  žodžiai: „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, Jojo atmintis palaiminta“ (Ekl. 45, 1).

Kunigo J.Katelės kapo paminklas bažnyčios šventoriuje

        1934 m. žinomas teatro veikėjas Vytautas Bičiūnas parašė gražią kultūrologinę knygą „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“. Iš šios knygos – pagrindinai ir  čia pateiktos žinios. Šiandien kultūrines krašto iniciatyvas palaiko kunigo vardo labdaros ir paramos fondas, kurio pastangomis suremontuota senoji klebonija ir joje įkurtas J. Katelės atminimo kambarys bei biblioteka. Muziejų globoja tautodailininkas Vidmantas Zakarka ir mokytoja Ona Levandavičiūtė. Savo dešimtmečio veiklą fondas pažymėjo įspūdingo albumo „Tėvo Stanislovo palikimas“ leidyba.

Labai prasminga yra ta veikla, kuri  primena vedusius tautą jos istorijos keliu. Saugokime Lietuvos šviesuolių atmintį; teįkvepia jų pavyzdys sprendžiant nūdienos problemas, brėžiant valstybės ateities gaires.

[1] Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. Kaunas: Menas, 1934, 296 p.

[2] Aleknienė V. Rytų Aukštaitijos svieto budintojas – kunigas Jonas Katelė (1831-1908). http://www.museums.lt/biblioteka/aleknienė.htm.

[3] Levandavičiūtė O. Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo švietėjo Jono Katelės biografija. Vilnius: Margi raštai, 2014, p.52.

[4] Guobys A. Kunigo Jono Katelės pradėti darbai ir mūsų laikas // Mokslo Lietuva. Nr.11(455), 2011-06-02, p. 10.

[5] Šliūpas J. Apie Joną Katelę // Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1977, p. 230-231.

The post Prof. Libertas Klimka. Tautos žadintojui kun. Jonui Katelei – 190 appeared first on Voruta.

Mons. Vytautas Pranciškus Rūkas (1925–1958–1966–2020) Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje (dab. bazilika) 2013 m. gegužės 7 d. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Dr. Vytautas JANUŠKEVIČIUS, Trakai

      Į priekį skatinai mus eiti,

                                      Suklupus raginai pakilti,

                                      Kaip žvaigždę kelrodę iškėlęs

                                      Meilę, Tikėjimą ir Viltį.

 (Iš jubiliejinio sveikinimo)

Ateini pas Jį dar jo nepažindamas, aplinkybių vedamas, o gal Jį jau pažįsti ir nori su juo pabūti, pakalbėti, paklausti, o gal padėkoti. Ir kalbi, Jis klauso, klauso ir šypsosi. Maloniu veidu, šiltomis akimis žiūri į tave. Būna, kartais jos kažkur nuklysta. Sunerimsti: gal nebeklauso? Bet tave vis šildo Jo artuma.

O dabar prabyla Jis. Tavo tema, tavo reikalais, jų esme, smulkmenos kažkur nubyra. Retai klausinės, niekada nebars. Jis supranta tave iš to, ką pasakei. Jo didelė ir vingiuota „savojo gyvenimo kelio siekimo, dvasinės erdvės ieškojimo ir apmąstymų patirtis“. Šios patirties įgyta išmintimi Jis ir pasidalys su tavimi. Žmonių gyvenimai skiriasi, bet jų problemos, nerimas ir džiaugsmai, rūpesčiai ir laimėjimai savo prigimtimi tokie patys. Atskiri atvejai skirtingi, tavo atvejis – taip pat unikalus. Tave Jis supranta, ir tu gauni atsakymą į savo nerimą. Pabendravęs su Juo, jautiesi stipresnis, aplink ir viduje šviesiau. O tu nori vis platesnės bičiulystės, nes jis – tavo Monsinjoras.

Akademikas Zigmas Zinkevičius, monsinjoro bičiulis, klausia, kuo Jis traukia ir buria apie save žmones, net vieną kartą pabendravusius su juo, ir atsako – gerumu. Gerumas – Jo pašaukimas, atėjęs per kunigystės pasirinkimą, išbandymų, dvasios stiprinimo keliu.

„Kiekvieno didžiojo darbo pradžia yra ne organizacija, o pagrindinė idėja, kurios jėga – mūsų dvasioje. Ji pagimdo sąjūdžius. Tos dvasios mes sėmėmės ne kur kitur, nes tai buvo mūsų Viešpaties dvasia“, – kalbėjo pats kunigas Vytautas pamokslo metu, minint Trakų Sąjūdžio 15-ąsias metines („Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas“, sud. Juozas Vercinkevičius, Trakai: Voruta, 2005, p. 17). Neblėstanti Dievo ir artimo meilė, tarnystė jiems ir yra Jo neišsenkančio gerumo versmė.

Mano asmeninė pažintis su kun. Vytautu Rūku įvyko šiek tiek neįprastai, netrukus jam atsikėlus į Trakus. Vieną saulėtą pavasario pavakare einant Birutės gatve patraukė noras užeiti į šventorių. Bažnyčios šoninės durys buvo užrakintos, o didžiosios užvertos geležiniais pinučiais, bet pačios durys atlapotos, matyt, gaiviu pavasario oru buvo vėdinama bažnyčia. Aplinkui gili ramuma. O ten, gale, spindi stebuklingojo Motinos paveikslo šviesa. Prie pinučių ant laiptų atsiklaupiau… Kai pasigirdo žingsniai, iš už pastato pasirodė guvus žmogus. Jis rankose laikė raktus, turbūt ruošėsi užrakinti bažnyčią. Netikėtai pamatęs nelauktą svečią maldininką, stabtelėjo. Atsistojau. Pasisveikinome „Garbė Jėzui Kristui“ ir išsiskyrėme. Dar spėjau pamatyti Jo rusvas žvitrias akis. Labai nustebau, kai po trisdešimties metų Jis pats priminė man tą mūsų susitikimą.

Kunigas Rūkas man brangus ir tuo, kad mano tėveliams suteikė paskutinius dvasinius patarnavimus. Jie dabar ilsisi aplinkoje, kur gimė ir augo, kapinėse prie garsiosios Šiluvos koplyčios, bet ir jiems, kaip ir daugeliui lietuvių tais maišaties metais, teko senatvėje kokiu nors būdu šlietis prie vaikų, šiuo atveju – Trakuose. Monsinjoras buvo tas dvasininkas, kuris klausė jų paskutinės išpažinties, iš Jo rankų priėmė Šv. Komuniją. Jis paskutinis girdėjo man brangių žmonių sielos rūpesčius, dvejones, juos palaimino ir suteikė Viltį. Gerai pamenu, kaip tėvelis po šio pokalbio Trakų bažnyčioje atrodė dvasiškai ramus ir sustiprėjęs, nors rytojaus dieną jo laukė sunki operacija. Mamytei, sunkiai ligonei, vėliau dar suteikė ir Ligonių, tada, paskutinį, patepimą. Prisimenu, paskambinau kun. Vytautui, paprašiau dvasinės paslaugos į namus. Jis pasiteiravo adreso, atsisakė palydimas – pažįstąs miestą, būsiąs po 15 minučių. Pasitikdamas laukiu jau daugiau kaip 30 minučių, kai Jis netikėtai išnyra iš krūmyno, sunerimęs, kad man teko ilgėliau palaukti; paskui paaiškina: buvo pasiklydęs.

Vėliau, kai monsinjoras Vytautas Rūkas užmezgė ryšius su Reinės (Rheine) miestu ir kai radosi tvirta partnerystė, kurios vaisingą veiklą liudija gausios publikacijos, man, vokiečių kalbos mokytojui, ne kartą teko su Juo dalyvauti įvairiuose susitikimuose ir stebėti, kaip greitai anoje šalyje žmonės jį pamilo ir kaip Jį gerbė, Jo paprastumą ir gerumą. Apie tai byloja ir toks atsakas. Be oficialaus miestų bendradarbiavimo buvo dar viena organizacija – tai Pagalbos Rytų Europai asociacija (Osteuropahilfe-Verein, 1988–2018), kuri teikė humanitarinę pagalbą Lietuvai, taip pat ir Trakams. Organizacijos vadovas Jozefas Kuberekas (Josef Kuberek) labai gerbė Monsinjorą, atvykęs į Trakus visada su Juo susitikdavo, Jį sveikindavo įvairiomis progomis. O kai Monsinjorui tapo sunku net su lazdele pasiekti baziliką, Jozefas į šią žinią sureagavo jautriai ir parūpino elektrinį vežimėlį, kuriuo Jis ne vienus metus sėkmingai judėdavo.

1975 m. monsinjoro Vytauto Pranciškaus Rūko atrastas ir 25-erius metus Jo saugotas Trakų bažnyčios lobis – keturios karūnos, brangakmeniais ir auksu puošta sidabro monstrancija, auksiniai votai, taurė ir kitos Trakų Dievo Motinos paveikslo brangenybės – kardinolo Audriaus Juozo Bačkio leidimu pirmą kartą išvydo viešumą 2000 m. parodos ekspozicijoje „Krikščionybė Lietuvos mene“. Prieš vežant lobį į parodą, Monsinjoras kvietė bičiulius jį apžiūrėti iš arti. Ta laimė teko ir man su žmona Elyte bei dar porai artimesnių jam žmonių. Tokių vertingų ir garbingų brangenybių akivaizdoje, kai jas ne tik matai iš arti, bet dar ir gali ranka paliesti, įspūdis nepalyginamas su niekuo ir išlieka brangus ir pagarbus visam gyvenimui, o pasitikėjimas mielas sielai.

Kunigas Vytautas Rūkas buvo jautrus Ganytojas, sumanus Statytojas, tačiau paprastas ir kuklus mielo būdo žmogus. Jis noriai bendraudavo su įvairaus amžiaus bei rango žmonėmis, noriai švęsdavo įvairias progas. Visi prisimename iškilmingas šv. Mišias bazilikoje ir nuotaikingą Monsinjoro 80-mečio šventimą su parapijiečiais prie jos. Jis dažnai priimdavo svečius, pakviestas mielai vykdavo apsilankyti kitur. Mėgdavo smagų pokalbį, dainą. Žinome, turėjo gražų malonų balsą, paprašytas noriai sudainuodavo solo: „Monsinjore, „Žirgelį“ arba „Dobilus“.“

Visi nuščiūva klausydamiesi jautriai, kaip vieša išpažintis, skambančių žodžių: „Kartą girdėjau mažą vaiką, kai prašė jis gražiai mamos: mamyt, nupirki man žirgelį, aš josiu ginti Lietuvos.“ Arba: „Ir tų dienų nieks daugiau negrąžins, ir tu nesibelsk į manąsias duris…“

Vieną dieną, kai reikėjo susitikti dėl laiško vokiečiams, pasiėmęs magnetofoną nuėjau pas Monsinjorą. Aptarę reikalą, laisvai kalbėjomės, paprašiau padainuoti ir leisti įjungti įrašą. Mielai sutiko… Štai vėl klausausi įrašo ir staiga suprantu – tai ne šiaip sau dainos. Pirmoji – tai per gyvenimo negandas išnešiotas Jo jaunystės aidas apie tada į kraują įlietą meilę Tėvynei. O čia, kita, vėlgi – švelnus ir tyras atsisveikinimo su jaunuolio svaja, pasišventus dvasininko keliui, atgarsis. Tik gaila, kad mano prietaisas ne šiuolaikiškiausias, ir įrašo kokybė tinka tik asmeniniam naudojimui.

Kai mus palieka žmogus, ypač jei tai artimas, mylimas, mes jam dėkingi, kad turėjome laimę bendrauti su juo. Neretai apgailestaujame, kad jam ko nors nepasakėme, ko nors jo nepaklausėme, neišsiaiškinome, kad kuo nors likome skolingi.

2005 m. rugsėjo 28 d. Trakų–Reinės miestų partnerystės komitetas svečiavosi Trakų neįgaliųjų užimtumo centre. Iš kairės: dr. Vytautas Januškevičius, Regina Bologovienė, mons. Vytautas Pranciškus Rūkas ir Reinės buv. merė dr. Angelika Kordfelder. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Jam skolingas likau ir aš. Atsitiko taip. Jis davė mūsų „Bočių“ vyrų ansambliui reikalingą dainą „Lietuva – tai…“, kuri turi keletą variantų. Kai ją grąžinau, pasirodė, kad čia ir yra varijuotas tekstas. Kai suradau kitą, Monsinjoras ir to nepripažino. O kai jau turėjau tikrus, Jo žodžius, buvo per vėlu – Monsinjoras negrįžtamai išvykęs.

Ir dar – neišsiaiškinau sau reikšmingos smulkmenos. Monsinjoro 75-erių metų jubiliejui sudėjau eiles ir melodiją. Per iškilmes su bažnyčios choru tą, Jam skirtą, sveikinimą-padėką ir sugiedojome, o originalą įteikėme Jubiliatui. Tarsi tęsdami tradiciją, sveikinimą kartojome ir kitų jubiliejų proga. Buvo smalsu ir neramu, kaip pastangas įvertins pats Jubiliatas. Jokio atliepimo, nors progų būta. Vieną kartą, Jo namuose abiem vartant įvairius popierius ir ieškant norimo, atsivertė ir anas jubiliejinis lakštas. Aš pakėliau galvą – ką dabar pasakys? Monsinjoras paėmė sveikinimą, pažiūrėjo, atpažino ir pratarė: „A, čia tas...“ ir, daugiau nieko nesakęs, padėjo jį ten, kur gulėjęs. Tą kartą tik nurijau gumulą. O ir kitais kartais taip pat neatsivėriau paklausimui. Pagaliu supratau – taip Jis norėjo mane apsaugoti nuo galimo pasikėlimo į puikybę. Liko mįslė, kuri irgi šildo.

Dėkingas šiam šviesaus atminimo Žmogui už daug ką. Jis man, kaip ir daugeliui, tvirtino pasitikėjimą Apvaizda, rodė šviesų įvairios tarnystės pavyzdį, gilino pagarbos, atjautos jausmą, stiprino nuoširdaus bendravimo kultūrą, pasitikėjimą savo idealais.

Tu išėjai perkeitęs mane,

Užvaldęs savo gerumu.

Kasdienybės saldžiame sapne –

Akyse šviesiau, o širdyje ramu.

        Dr. Vytautas Januškevičius

Šaltinis – Trakų rajono laikraštis „Trakų žemė“, Nr. 3 (1157), 2021 m. sausio 22 d., p. 7.

The post Mano Monsinjoras appeared first on Voruta.

www.jezuitai.lt

2021 m. vasario 1 d. 19 val. pas Viešpatį iškeliavo t. Vytautas Merkys SJ. Nepaprastai uolus sielovadininkas. Kun. Vytautas 1955 m. pradėjo mokytis Kauno kunigų seminarijoje tame pačiame kurse su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi. Sovietinė valdžia prašalino jį iš Seminarijos, todėl kunigystės šventimus gavo slapta.

1959-aisiais, paskutiniaisiais seminarijoje mokymosi metais, Religinių reikalų tarybos įgaliotinio įsakymu paliko seminariją. Negana to, buvo įsakyta nedelsiant apleisti Kauną.

V. Merkys, būdamas kandidatas į jėzuitus, išvyko į Daugėliškį pas tėvą Romualdą Blažį, SJ zakristijonu. Čia pasiruošė ir išlaikė neakivaizdiniu būdu reikalingus egzaminus. Metams praėjus jam buvo suteikti kunigystės šventimai. Kun. V. Merkys pasakoja:

“Daugėliškyje mane įšventino kunigu per Šv. Oną. Tai buvo 1960 metai. Savo šventimams pats aš su motociklu atsivežiau vyskupą; iki Ignalinos jis atvažiavo traukiniu, o į Daugėliškį aš jį pats atsivežiau. Tai vyko labai slaptai, mane šventino vyskupas Vincentas Sladkevičius, jau buvęs tremtyje. Iš vakaro įšventino subdiakonu ir diakonu, o liepos 26 d. ankstų rytą, asistuojant kun. R.Blažiui, SJ, suteikė kunigo šventimus. Mano primicijose dalyvavo tik vienas žmogus – kun. R. Blažio, SJ šeimininkė. Primicijos buvo kitą dieną po šventimų”.

Tikime, jog Amžinojo Tėvo namuose t. Merkys taip pat uoliai rūpinsis kiekviena siela, kaip tai darė per 93-jus savo gražaus gyvenimo metus.

Prašome Jūsų maldos už mūsų mylimą tėvelį.

Sužinoti daugiau apie t. Merkį žiūrėkite LRT reportažą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/62960/laiko-portretai-kunigas-vytaut…

The post A.A. T. Vytautas Merkys SJ (1927 03 17 – 2021 02 01) appeared first on Voruta.

Antanas Patackas, www.voruta.lt

Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13)

„Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis“… (V. Krėvė, Dainavos šalies senų žmonių padavimai).

Dainavos šalis tai Dzūkija. Dzūkijos žemė yra išauginusi Lietuvai dainininkų, muzikų, rašytojų, kovotojų už jos laivę ir kankinių.

…Ir kankinių. Daugelio jų atminimą laiko dulkės baigia užkloti. Reikia nušluostyti dulkės nuo jų kapo, kad būsimos kartos žinotų, kaip Lietuvos sūnūs ir dukros kovojo už jos laisvę ir žuvo. Vieni žuvo su ginklu rankoje, o kiti mirė kankiniais.

Kovotojus ir kankinius, žuvusius už Lietuvą, pagerbkime susirinkdami prie jų kapo, puošdami gėlėmis, o Vėlinių dieną uždegdami žvakutes.

Bet kitų kankinių kapo nerandame, nes pikta ranka jį sunaikino. Vienas tokių kankinių, kurio kapas nežinomas, nes žudikų pikta ranka jį paslėpė, yra kunigas AMBRAZIEJUS JAKAVONIS.

GIMTINĖ

Kunigas Ambraziejus Jakavonis gimė 1886 m. vasario 5 d. Dzūkijoje, Merkinės parapijoje, Randamonių kaime. Dabar Randamonys priklauso Ratnyčios parapijai. Caro laikais Ratnyčios parapijos nebuvo. Ji įsteigta po pirmojo pasaulinio karo, lenkams okupavus Ratnyčia ir Randamonys, o Merkinei likus nepriklausomoje Lietuvoje.

Ratnyčios apylinkėse gražūs, sausi pušynėliai su smėlėtais kalneliais.

Ciktai melsvas Nemunėlis,

Kur per kraštų plaukia tų,

Graudziai žūro in tuos smėlius,

Ku jam juokias nog krantų.

Cik milžinkapiai prie kelio

Miegci dzienas ir nakcis,

Ciktai pasakoj senelio

Liūdnai gysta praeicis.

(Liudas Gira, Mano kraštas)

Čia žemė smėlėta, nederlinga, todėl gyventojams tenka verstis įvairiais darbais, kad galėtų išmisti. Caro ir lenkų okupacijos laikais jie veždavo į Druskininkus parduoti grybus, uogas, pieno produktus, daržoves ir kt.

12 km į Šiaurės rytus nuo Ratnyčios ir 15 km į rytus nuo Druskininkų yra Randamonių kaimas (prie jo ir ežeras), iš visų pusių miškų apsuptas.

Kun. Ambraziejaus tėvas – Karolis Jakavonis, motina – Regina Valevičiutė. Karolio šeimoje augo 5 vaikai: 3 sūnūs – Petras, Tomas (Tamošius) ir Ambraziejus ir 2 dukterys – Agota ir Vincenta. Ambraziejus buvo visų vaikų jauniausias.

Karolis valdė ketvirtį valako žemės. Prie jo žemės buvo ežeras, jam priklausė truputis miško – pušyno. Žemė menka – smėlis. „Kai pereina gyvuliai, žolė neauga“, – pasakoja Petro Jakavonio (Karolio brolio) sūnus Petras. Toje žemėje auga grikiai, rugiai. Kviečių randamoniečiai savo laukuose nėra matę.

Kadangi ūkis buvo menkas, tai Karolio vaikai turėjo galvoti, kur rasti darbo ir pragyvenimą. Petras ir Tomas išvyko į JAV. Pirmiausia išvyko Petras. Jis atsiuntė „šipkartę“ (laivakortę) ir pasiėmė Tomą. Petras, 13 metų išgyvenęs Amerikoje, grįžo į Lietuvą. Grįžęs apsivedė, pirko ūkį Merkinės valsčiuje, Levoniškio vienkiemyje. Išaugino 8 vaikus.

Tomas liko gyventi JAV. Jis ten prasigyveno tiek, kad galėjo savo jaunesnįjį brolį Ambraziejų leisti į mokslą. Tomo pinigais Ambraziejus baigė vidurinį mokslą ir kunigų seminariją.

Vincenta taip pat buvo išvykusi į JAV, bet mirus vyrui, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno tėvo ūkyje. Dabar kun. Ambraziejaus tėviškėje gyvena Vincentos sūnus.

1907 m. Ambraziejus baigė Vilniuje 4 klases.

Neturime žinių apie A. Jakavonio mokslo metus Vilniaus gimnazijoje, kas jį parengė į gimnaziją, kaip jam sekėsi mokytis joje. Būdamas Vilniuje jis nuolat girdėjo lenkų kalbą ir turbūt ją išmoko. O mokant lenkų kalbą, buvo lengviau įstoti į tuomet lenkišką Vilniaus kunigų seminariją.

Pamaldžių tėvų, ypač motinos, išauklėtas (kun. Jakavonis savo motiną labai gerbė ir jai po mirties Gervėčiuose pastatė paminklą) lankė bažnyčia, gal susipažino su kunigais ir apsisprendė būti kunigu.

Jakavoniui besimokant Vilniaus gimnazijoje, 1904 m. buvo gražinta lietuviams spauda lotyniškomis raidėmis, 1905 m. įvyko garsusis Vilniaus Seimas. Šie du įvykiai turėjo pažadinti Jakavonio lietuvišką sąmonę, juo labiau, kad jis jau buvo suaugęs 18-19 metų jaunuolis.

KAI KRISTUS PAŠAUKIA Į SAVO IŠRINKTŲJŲ TARPĄ

Kai Ambraziejus Jakavonis stojo į Vilniaus kunigų seminariją 1907 m., buvo priimami baigusieji 4 gimnazijos klases ir turėjo mokytis 4 metus. Vėliau buvo prailgintas mokslo laikas, ir į seminariją priimdavo tik baigusius gimnaziją.

Į Vilniaus kunigų seminariją caro laikais jaunuoliai stodavo iš visos Lietuvos. Į Vilnių juos traukė Lietuvos sostinė, jos garbinga praeitis. Kaunas ir Seiniai, kur buvo kunigų seminarijos, caro laikais buvo užkampio miestai. Stodami į Vilniaus seminariją, jaunuoliai tikėdavosi gauti daugiau šviesos, praplėsti savo dvasinį akiratį.

Prieš prasidedant lietuvių tautiniam atgimimui, seminarijos vadovybė nediskriminuodavo lietuvių, ir jie sudarė maždaug pusę visų seminarijos auklėtinių. Tačiau prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, lietuvių klierikų skaičius ėmė mažėti. A. Smetona „Viltyje“ 1912 m. Nr. 75 rašė: „Netrukus tautinio atgimimo srovė pasiekė ir seminariją. Jai vadovavo susipratę lietuviai kunigai. Lenkiškumo saugotojams tai nepatiko ir jie tapo atsargesni. Lietuvių klierikų skaičius ėmė mažėti. 1912 m. seminarijoje jų bebuvo 23 iš 150 auklėtinių“.

Seminarijos vadovybė buvo lenkiška arba lenkiškos orientacijos žmonės. Į lietuvius klierikus buvo kreivai žiūrima. Seminarijoje buvo draudžiama lietuviškai kalbėtis.

Knygoje Arkivyskupas J. Matulaitis – Matulevičius „Užrašai. Ark. J. Matulevičius Vilniuje“, parašė kun. dr. J. Vaišnora MOC, 200-207 p., randame tokių žinių apie Vilniaus kunigų seminariją:

„Lietuviai stodami į seminariją ir mažai mokėdami lenkiškai, dažnai užsirašydavo lenkais iš baimės būti per egzaminus atmesti. Mat prieš egzaminus kiekvienas turėjo pasisakyti, kokios tautybės esąs. O visų buvo tokia nuomonė, lietuvių ir gudų į seminariją nenorima įsileisti. Patekę į seminariją lietuviai patirdavo daug nemalonumų tiek iš vadovybės, tiek iš draugų lenkų: buvo kimbama net į lietuviškas pavardes – jos lenkinamos (…)

Lenkams inspektorius leisdavo seminarijon parsigabenti lenkišką kalendorių, o lietuviams lietuviškų – ne.

Vysk. Matulevičiui vienas lietuvis klierikas pasakojo: „Nemokėjęs lenkų kalbos. Kai būdavo lenkų kalbos rašomieji darbai, beveik nieko neparašydavęs. Mokytojas jam statydavęs nulį kube ir skaudžiai pajuokavęs. Apgyvendino jį vienam kambary su keliais lenkais; tie dažnai labai skaudžiai jį pašiepdavę ir priekaištų darydavę. Nebegalėdamas iškęsti, nuėjęs inspektoriui pasiskųsti ir prašyti, kad jį apgyvendintų drauge su vienu draugu, kuris apsiėmęs jį lenkiškai mokyti. Inspektorius nesutikęs jo su tuo draugu apgyvendinimu ir pasakęs: „Juk tamsta žinojai, kad čia lenkų seminariją; jei lenkiškai nemokėjai, tai reikėjo stoti Kaunan, o dabar kentėk…“

Seniau, jei tik kuris lietuvis, stodamas seminarijon mokėdavęs lenkiškai, tai paprastai beveik visada ir užsirašydavęs lenku, kad neturėtų paskui nemalonumų. Tautybė paaiškėdavo tik baigus seminariją.

Tokia atmosfera buvo Vilniaus kunigų seminarijoje J. Matulaičiui perėmus 1918 m. gale vyskupijos valdymą. Panaši arba visai tokia pat padėtis turėjo būti ir A. Jakavoniui lankant seminariją (1907-1911 m.).

1904 m. atgavus spaudą lietuviškais rašmenimis, pradėjo reikštis stiprus tautinis lietuvių judėjimas, apie kurį negalėjo nežinoti seminarijos auklėtiniai. 1906 m. kovo mėn. Seinuose pradėtas leisti katalikiškas savaitraštis „Šaltinis“, kuris plito ir Vilniaus krašte. 1907 m. spalio mėn. pradėta leisti Vilniuje 3 kartus per savaitę kun. Tumo  redaguojama „Viltis“, kuri ypatingą dėmesį skyrė Vilniaus krašto lietuvių reikalams. Vyko arši kova dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčioje. Į Vilniaus kunigų seminarijos lietuvių klierikų rankas patekdavo lietuviška spauda – laikraščiai ir knygos. Juos jaudino lietuvių kova dėl savo teisių.

Lietuvių tautinis atgimimas pasiekė ir Vilniaus kunigų seminarijos murus. Šios seminarijos auklėtiniai, būsimieji lietuviai kunigai, neliko abejingi savo tautos ir savo gimtosios kalbos reikalams.

Klierikas A. Jakavonis ėjo pamečiui iš kurso į kursą ir per 4 metus baigė kunigų seminariją.

Seminarijoje su juo viename kurse mokėsi šie klierikai, vėliau įšvęsti kunigais:

Kun. Kristupas Čibiras, gimęs 1888 m. Daugėliškio valsčiuje. Kunigu įšvestas 1914 m., nes dar mokėsi Petrapilio Dvasinėje akademijoje. Lenkų okupacijos laikais buvo įvairių lietuvių organizacijų vadovas bei pirmininkas, spaudos bendradarbis. Žuvo 1942 m. kovo 23 d. sovietams bombarduojant Vilnių. (Arkivysk. M. Reinys tada buvo tik sužeistas).

Kun. Pranas Bieliauskas, gim. 1883 m. Jiezno valsčiuje, įšventintas kunigų 1911 m. Vilniaus Katedros vikaras iki 1940 m. Lenkų vyskupijos valdytojų buvo laikomas Katedroje dėl savo gražaus balso – boso. 1940-1944 m. „Aušros Vartų“ klebonas. Įvairių lietuviškų organizacijų veikėjas. Surinko apie 1200 lietuviškų dainų Vilniaus krašte (1936 m. išleista jo „Vargonų dainos“). 1927 m. spalio mėn. kartu su kun. Jakavoniu ir kitais suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime. Mirė Valkininkuose 1958 m., kur buvo klebonu.

Kun. Leonas Petkelis, gim. 1885 m. Seminariją baigė 1910 m. Nuo 1914 m. dirbo Eišiškėse. Pasižymėjo gražiais pamokslais ir sugebėjimu suprasti kaimo žmonių dvasią. Lankydamas parapijiečius, mokė jaunimą lietuviškų dainų, tautiškų žaidimų. Savo bute įsteigė lietuvišką skaityklą, užeigą ir dvasinę prieglaudą. 1918 m. buvo paskirtas Perlojos klebonu. Čia suorganizavo šaulius, kurie jo vadovaujami, savo jėgomis apgynė Perloją nuo lenkų puolimų 1919-1920 m. Mirė ir palaidotas Perlojoje.

Prie A. Jakavonio tautinio susipratimo prisidėjo ir jo asmeninė pažintis su Vincu Krėve-Mickevičium.

1. Krėvė 1898-1900 m. mokėsi Vilniaus seminarijoje. 1900 m. išstojo. A. Jakavonis kunigų seminarijoje mokėsi žymiai vėliau, tačiau jo mokslo draugai lietuviai buvo girdėję apie V. Krėvę

Abu – Krėvė ir Jakavonis – kilę iš tos pačios Merkinės parapijos. Būdamas studentu, Krėvė parvažiuodavo atostogų ir buvodavo Merkinėje, kur apsistodavo pas susipratusį lietuvį vargonininką P. Adomaičių ir bendraudavo su vyresnio amžiaus mokiniais, tarp jų ir su A. Jakavoniu iš Randamonių kaimo. Jakavonis amžiumi buvo tik 4 metais jaunesnis už Krėvę.

Pažintis su V. Krėve paliko A. Jakavoniui didelį įspūdį. V. Krėvei pradėjus skelbti lietuvių spaudoje savo pirmuosius beletristinius kūrinius 1909 m. ir vėliau, jie patekdavo į Vilniaus kunigų seminarijos lietuvių klierikų rankas ir padėjo augti jų lietuviškai sąmonei (naudotasi veikalu „V. Krėvė-Mickevičius. LTSR Mokslų akademija. Literatūra ir kalba“, XVII. Vilnius, 1981, p. 373, 470).

GERVĖČIŲ SALA

Kai važiuoji iš Vilniaus į rytus, sutinki žmones, kurie šneka gudiškai, vienas kitas lenkiškai, bet nesutiksi žmonių, kalbančių lietuviškai. Tik privažiavęs Gervėčių miestelį jau rasi žmonių, šnekančių lietuviškai. Prie Gervėčių yra keliolika lietuviškų kaimų, bet tie kaimai yra į rytus nuo Gervėčių miestelio, ne į vakarus.

Iš kur ta lietuviškai kalbančių sala?

Čia reikia prisiminti lietuvių kalbos istoriją. 1386 m. Jogaila, krikštydamas Lietuvą steigė pirmąsias parapijas: Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Ainoje ir Obuolėnuose (Obolce). Steigė parapijas ir statydino bažnyčias tose vietovėse, kur buvo kalbama lietuviškai, t. y. kur tarp slaviškai kalbančių gyveno senlietuviai.

Obuolėnai yra daugiau kaip 230 km į rytus nuo etninės Lietuvos ribų. Obuolėnų lietuviai buvo senlietuvių gyventojų likutis Oršos apylinkėje, apie ką byloja to ploto baltiški vietovardžiai ir upių vardai (J. Ochmanski, Biskupstwo Wilenskie w sriedniowieczu, Poznan 1972). Ilgainiui. Obuolėnų sala išnyko. Slavų stumiamos iš rytų į vakarus, baltiškai (lietuviškai) kalbančių salos ir salelės išnyko. Iš tų salų iki mūsų dienų išliko Gervėčių sala.

Kad Gervėčių lietuviška sala išliko – tai nuopelnas lietuvių veikėjų, kurie XIX-XX amžiaus sandūroje suskato vieną iš žymiausių ar pačią žymiausią vietą užima kunigas Ambraziejus Jakavonis.

KUNIGO JAKAVONIO VEIKLA GERVĖČIUOSE

1911 m. Ambraziejus Jakavonis baigė Vilniaus kunigų seminariją ir tais pačiais metais buvo paskirtas į Gervėčius vikaru.

Prieš kun. Jakavoniui atvykstant, Gervėčiuose nieko lietuviško nebuvo. Žmonės buvo tamsūs ir juos vadino „gerviatska vorona“ (gervėčių varna).

Klebonas kun. Antanas Dalinkevičius, nors kilęs nuo Ukmergės ir iš mažens lietuviškai tekalbėjęs, dėjosi lenku. Bažnyčioje visos pamaldos buvo atliekamos tik lenkų kalba.

„Gervėčių bažnyčioje nėra lietuviškų pamaldų, viskas atliekama lenkiškai“ – rašo 1908 m. „Viltis“ 109 nr. ir 1909 m. „Šaltinis“ 43 nr.

O 1911 m. „Viltis“ (135 nr.) rašė, kad klebonas Dalinkevičius pašalino iš Gervėčių bažnyčios lietuviškų poterių skaitymą.

Paskirtas į Gervėčius vikaru, kun. Jakavonis įvedė lietuviškas pamaldas. Jis samdė giedotojus, mokėjo jiems po rublį, kad būtų kam giedoti per lietuvių pamaldas. (kun. K.  Pukėno liudijimas). Jis su vargonininku suorganizavo lietuvių chorą, kuris išaugo į stiprų vienetą.

Lankydamas parapijiečius, kalėdodamas kun. Jakavonis ragino juos mylėti savo gimtąją kalbą, gerbti savo senuosius papročius, skatino dainuoti lietuviškas dainas, ragino neužmiršti tautinių šokių, žaidimų. Ragino parapijiečius mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti, platino lietuvišką spaudą.

Kun. Jakavonis atrinkdavo mokinius juos paruošdavo ir siųsdavo į lietuvių gimnaziją Vilniuje. Stojant į gimnaziją sunkumų sudarydavo lietuvių kalba. Aritmetikos ir kitų dalykų mokiniai pramokdavo vietos rusiškoje, vėliau lenkiškoje mokyklose. Kun. Jakavonis pats mokė vaikus lietuvių kalbos.

„Aušra“ 1912 m. 3 nr. ir 1914 m. 19 nr. rašo, kad Gervėčių parapijoje kyla tautinis susipratimas. Žmonės skaito „Aušrą“, domisi, kas joje rašoma. „Aušra“ pabrėžia, kad gervėtiškiai myli ir brangina savo gimtąją kalbą.

Kun. Jakavoniui padedant, gervėtiškiai išvystė plačią lietuvišką veiklą. Apie ją randame žinių knygoje „Vilniaus Golgota“² , paruošė B. Šėmis, Kaunas 1930 m.

Įsidėmėtini šios veiklos kai kurie momentai, jos pobūdis ir raida.

Veikla nebuvo koncentruota kurioje nors vienoje vietoje, o apėmė daugelį lietuviškų kaimų, taigi buvo išjudintas, įtraukta į veiklą didelė jaunimo dalis. Pastebimas lenktyniavimas tarp atskirų kaimų.

Pradžioje veiklą sudarė paprasti dalykai: vaidinimai, dainos, deklamacijos, žaidimai; vėliau prasideda monologai. Scenoje pasirodo choras. O toliau einama prie sudėtingesnių, sunkesnių dalykų. Vietoje monologo įvedami dialogai, trilogai. Pasirodo atskiri dainininkai solistai, dainuoja ne vienas – atsiranda duetas. Scenoje pasirodo gyvieji paveikslai, kuriuos sukurti jau reikia daugiau iniciatyvos, kūrybinio polėkio. Einama jau prie to, kad pats jaunimas kuria komedijėles ir jas vaidina.

Pradžioje būdavo programos, susidedančios iš 2-3 dalykų, vėliau programų apimtis padidėja.

Ko savo jėgomis jaunimas negali padaryti, kviečiami svečiai gervetiškiai, baigę mokslus ir gyveną Vilniuje. Taip scenoje atsiranda baletas.

Jaunimo veiklai būdingas patriotizmas, jaučiamas ryšys su nepriklausoma Lietuva. Gervėčių jaunimas savo veikla nori parodyti, kad čia ne Lenkija, o Lietuva. Tai jaunimas išreiškia dainomis, programomis apie Vytautą Didįjį, Kęstutį, iškabindami lietuviškas vėliavas. Jaunimas jaučiasi drąsiai, kaip savo namuose, nebijo policijos.

Aišku, Lenkijos nacionalistinė imperialistinė valdžia viso šito negalėjo pakęsti, ir nuo 1935 m. prasidėjo lietuviškos veiklos likvidacija ir galutinis panaikinimas. 1938-1939 m. visa lietuviška veikla jau buvo užgniaužta.

Dėl lietuviškos veiklos lenkų okupacijos metais kun. Jakavonis buvo persekiojamas, kalintas ir galų gale iš Gervėčių pašalintas. 1921 m. balandžio 21 d. jis buvo suimtas ir išlaikytas 4 savaites Vilniaus (Lukiškių) kalėjime. Parapijiečiai daug dėjo pastangų, kad jų klebonas būtų paleistas.

1927 m. spalio 5 d. Jakavonis vėl buvo suimtas ir išvežtas į Lukiškių kalėjimą. 1927 m. apie lapkričio mėnesio vidurį delegacija, lietuvis ir gudas, Varšuvoje įteikė popiežiaus nuncijui prašymą grąžinti iš kalėjimo kleboną kun. Jakavonį (V. G. p. 517).

1927 m. gruodžio 20 d. kun. Jakavonis buvo paleistas iš kalėjimo ir nuvestas tiesiog pas arkivyskupą Jalbžykovskį. Šis neleido kun. Jakavoniui grįžti į Gervėčius ir perkėlė jį į Kliuščionis. Gervėčių klebonu paskyrė kun. Buivį, buvusį Kliučionių kleboną (VG, p. 528).

Vietoje kun. Jakavonio atkeltas kun. Buivis Gervėčiuose neišbuvo nė metų, nes ir jis gynė lietuvių reikalus. Vietoj jo Gervėčių klebonu buvo paskirtas kun. Malinauskas. Naujas klebonas lietuviškas pamaldas sumažino iki vieno karto per mėnesį. (Prie kun. Jakavonio ir Buivio lietuviškos pamaldos vyko kiekvieną sekmadienį).

Lietuviai siuntė delegacijas pas arkivyskupą Jalbžykovskį prašydami, kad duotų bent pusę pamaldų lietuvių kalba. Arkivyskupas atsakė neigiamai.

Kun. Malinauskas pridarė tiek netaktų Gervėčiuose, kad pats arkivyskupas susiprato jį iš ten iškelti. Iliustracijai pateiksime vieną tokį „negražų“ kun. Malinausko poelgį 1928 m. gegužės 28 d. Tą dieną klebonas visas pamaldas atlaikė lenkiškai, nors pats iš vakaro paskelbė tą sekmadienį esant lietuvišką. Kai lietuviai per pamaldąs ėmė savo kalba giedoti, klebonas pasišaukė policiją, kuriai nurodė suimti K. Steponavičių (dabartinio Vilniaus arkivyskupo Steponavičiaus tėvą), su juo lietuvių delegacijos vardu kalbėjusį. Policija išvežė K. Steponavičių į Vilnių (VG, p. 589) ir pasodino į Lukiškių kalėjimą.

Vieton kun. Malinausko 1932 m. Gervėčių klebonu buvo paskirtas kun. St. Chodyka, kuris lietuvių neskriaudė, leido jiems savo gimtąja kalba melstis bažnyčioje.

Kun. Jakavonis, perkeltas į Kliuščionis, ten teišbuvo vienerius metus. Iš čia perkeltas į Švenčionėlius.

KUN. JAKAVONIS ŠVENČIONĖLIUOSE

Atkeltas į Švenčionėlius, kun. Jakavonis 1929 m. pradėjo statydinti didelę mūrinę bažnyčią.

Bažnyčios pamatams kaimiečiai atveždavo akmenų, o kun. Jakavonis už akmenis užsakydavo jiems lietuvišką spaudą. Bažnyčiai jis pirko medieną, o žmonės medžius turėjo suvežti.

Švenčionėliuose reiškėsi gyva lietuviška veikla. Bet susirinkimas, vaidinimams ir kitiems reikalams lietuviai neturėjo savo namų. Pasirodymams reikėdavo ieškoti pastogės pas privatininkus ir už tai mokėti didelius pinigus. Todėl nutarta statyti savo namus, kurie turėjo vadintis Liaudies namais.

Liaudies namus statė, bendrai susitarę, kunigai A. Jakavonis ir K. Pukėnas. Du trečdalius statybos išlaidų padengė kun. Jakavonis, o trečdalį – kun. Pukėnas, kilęs iš Švenčionėlių, kuris tuo metu buvo gimnazijos kapelionas ir dėstė tikybą vienoje gudiškoje vietovėje netoli Minsko.

1934 m. Liaudies namai buvo pastatyti. Namų statybą galutinai užbaigti teko kun. Pukėnui, nes tais metais kun. Jakavonis buvo iškeltas į Eitminiškės. Jo iškėlimo iš Švenčionėlių priežastis ir buvo tie baigiami statyti Liaudies namai. Tai buvo lenkų ir jų dvasinio vadovo arkivysk. Jalbžykovskio „atpildas“ kun. Jakavoniui už tai, kad lietuviškai veiklai buvo sukurtas patogus, jaukus židinys.

EITMINIŠKĖSE

Kun. Jakavonis buvo perkeltas į sulenkėjusią Eitminiškių parapiją. Dabar Eitminiškės priklauso Vilniaus rajonui. Bažnytkaimis yra apie 8 km į pietryčius nuo Paberžės (tarp Paberžės ir Nemenčinės). Ankščiau Eitminiškės buvo Paberžės filija. Paberžėje darbavosi kunigai lenkintojai, tada jie ir apylinkės dvarininkai sulenkino Eitminiškių parapijos gyventojus.

Kun. Jakavoniui atvykus, Eitminiškių parapijos paprasti žmonės kalbėjo lenkišku žargonu, bet dar buvo senų žmonių, kalbančių lietuviškai. Kun. Jakavonis lietuviškų pamaldų čia neįvedė, nes nebuvo kas jas lanko.

Eitminiškės kun. Jakavoniui buvo ištrėmimo ir bausmės vieta. Čia jo lietuviškai veiklai nebuvo tokios dirvos kaip Gervėčiuose ar Švenčionėliuose. Bet jis nenusiminė ir atsidavė Dievo valiai. Ėjo sąžiningai kunigo pareigas ir rasdavo progų priminti parapijiečiams jų lietuvišką kilmę, pažadinti juose norą grįžti prie savo tėvų kalbos. Taip kun. Jakavoniui gyvenant tremtinio dienas, atėjo 1939 metai.

ARMIJA KRAJOVA

Su Vilniaus krašto ir kun. Jakavonio likimu yra susijusi Armijos Krajowos karinė organizacija. Čia reikia bent trumpai apie ją užsiminti.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo karas tarp Lenkijos ir Voketijos. Po 2 savaičių Lenkijos kaip valstybės jau nebuvo. Vilnius ir dalis Vilniaus krašto 1939 m. spalio 10 d. grįžo Lietuvai. Nors karas buvo pralaimėtas, bet lenkai nenustojo vilties atstatyti savo valstybę 1920-1939 m. ribose; jie neatsižadėjo Vilniaus ir Vilniaus krašto. Lenkijos atstatymui jos prieškarinėse ribose buvo sukurta karinė organizacija Armija Krajowa (krašto armija).

Karinės organizacijos mintis buvo iškelta jau 1939 m. rugsėjo 27 d., o 1940 m. sausio mėn. sukurta Karinės kovos sąjunga (KKS) visam kraštui, sudaranti sudėtinę Lenkijos ginkluotų pajėgų dalį. Šiai sąjungai buvo vadovaujama iš užsienio. Nuo 1941 m. vidurio KKS tapo masinė organizacija. 1942 m. vasario 14 d. ji buvo pavadinta Armija Krajowa (AK)

Vilniaus krašte 1942-1944 m. veikė AK daliniai partizaninės kovos metodais. Jie buvo vadinami „baltaisiais lenkų partizanais“. „Baltieji“ turėjo kovoti su vokiečiais: vykdyti sabotažo aktus, sprogdinti tiltus, geležinkelius, žudyti vokiečių karius. Bet už tokius veiksmus vokiečiai žiauriai keršydavo. AK partizanai nenorėjo sueiti į atvirą konfliktą su vokiečiais. Vengdami atviros kovos su vokiečiais, jie telkė savo karines pajėgas ir ruošėsi lemiamam žygiui – Vilniaus miesto užėmimui ir Vilniaus krašto prijungimui prie Lenkijos.

Tad lenkų „baltieji“, užuot kovoję su vokiečiais, savo ginklus nukreipė prieš lietuvius, kuriuos laikė savo svarbiausiu priešu: žudė lietuvius karius, policininkus ir paprasčiausiai lietuvius AK partizanai nužudė kun. Jakavonį, Trakų apylinkės kriminalinėms byloms tardytoją Zibalą, Dieveniškių viršaitį Kakarieką ir daug kitų nekaltų žmonių.

1944 m. liepos 8 d. Raudonajai armijai pradėjus atakuoti Vilniaus miestą, AK būriai Vilniuje kovėsi partizaniškai su vokiečiais ir palengvino jai užimti Vilniaus miestą.

KUN. JAKAVONIO NUŽUDYMAS

Ateina didelė epocha

Ir laiką perlaužta pusiau.

Jau vynuogės aukojimui prinoko,

O kraujas laša dar tamsiau.

(Kazys Bradūnas)

1943 m. Didįjį šeštadienį (balandžio 24 d.) atėjo pas kun. Jakavonį parapijietė ir skundėsi, kad lenkų „baltieji“ paėmė iš jos paršus, jautį ir dar kai ką.

(Kun. Pukėno liudijimas. Kun. Kazimieras Pukėnas, gimęs 1905 m. vasario 29 d., gyvena Nemenčinėje. Vilniaus rajone).

-Ar žinai, kas paėmė-paklausė kunigas.

Moteris išvardijo visus 5 asmenis. Kunigas surašė jų pavardes ant kortelės ir padėjo po staltiese.

Pirmąją Velykų dieną po rezurekcijos (pamaldų) atvyko į Eitminiškes AK būrys, užėmė kleboniją ir, įsibrovę į kunigo priimamąjį, ištraukė iš po staltiesės kortelę, kurioje buvo surašytos partizanų pavardės. (Ta moteris tardoma išdavė, kur kortelė buvo padėta). Tuomet „baltieji“ liepė kunigui eiti su jais.

Jį nusivarė į AK štabą, kuris buvo Balingrado apylinkėje, netoli Neries upės. Ten kun. Jakavonis susilaukė žiaurios mirties.

Neturime žinių, kaip kun. Jakavonis buvo tardomas ir kankinamas ir kada jis buvo nužudytas. Apie tai yra pasklidę visokių kalbų. Vieni sako, kad jį labai kankinę. Kiti kalba, kad jis gyvas, pririšus kojas prie dviejų greta augančių berželių, buvo pakabintas ir, medžių jėga plėšiamas pusiau, atidavęs Dievui sielą. O dar kiti visą tą tragediją sušvelnina ir sako, kad buvęs sušaudytas. Tikrovė nuo mūsų yra paslėpta, tik viena yra tikra, kad jis mirė kankinio mirtimi. „Taigi kun. Jakavonis buvo išvestas nužudyti per Velykas, Prisikėlimo šventėje, kaip tikras Kristaus karys-kankinys. Kaip ir Kristus atidavė gyvybę už savo ganomuosius“ (Juozas Tonkūnas).

Buvo žmonių, galbūt ir dabar yra, kurie Jakavonio mirties aplinkybes žino, bet visa tai slepiama.

„Mūsų Lietuva“ taip aprašo jo mirtį: Lenkų partizanai kun. Jakavonį ilgai kankino ir mušė, reikalaudami išduoti kitus veiklesnius lietuvius. Tačiau kun. Jakavonis didvyriškai kentė skausmus ir tylėjo. Po poros mėnesių jo lavonas buvo rastas pakastas miške – žvyrduobėje netoli Pabradės“ („Mūsų Lietuva“, I tomas, išleista JAV, p. 197).

Netiesa, jo lavonas nerastas.

„O gal nekaltas kraujas prabils…“

(kun. K. Gajauskas).

Kada mirties sprendimą jam ištarę,

Sudraskė gyvą kūną šakalai

Ir ėjo kruvinas rankas nuplaut į Nerį,-

Jo sielą nunešė į dausas angelai.

Nuo kraujo Neries vandenys paraudo,

Išgąsdinti pakilo paukščiai iš lizdų.

Girdėjos, kaip gimtoji žemė rauda.

Uždengė savo veidą saulė debesio šydu.

…Palaiminta žemė pilna

Žiedų raudonų

Nuo jos sūnų

Pralieto kraujo.

Joje nuo amžių

Gyvenanti tauta,

Atgims iš naujo

(A. Marnakas)

ŽUDIKAI, ATIDUOKITE MUMS KUN. JAKAVONIO PALAIKUS!

Netiesa, kad kun. Jakavonio lavonas buvo rastas. Kur žudikai padėjo jo lavoną, apie tai ir dabar nėra žinių. Vieni sako, kunigą nužudė ir „pakišo po krūmų“. Kiti teigia, kad jo lavoną įmetė į Neries upę. Tam prieštaraujama, esą lavonas turėjęs išplaukti. Betgi žudikai galėjo už kaklo pririšti akmenį, kad lavonas neiškiltų į paviršių.

Peršasi mintis, kad kun. Jakavonio lavonas buvo taip sudarkytas, jog buvo nepatogu jį parodyti, ir reikėjo paslėpti, kad niekas jo daugiau nematytų.

Reikia manyti, kad tebėra gyvi kun. Jakavonio žudikai, jei ne visi, tai bent vienas ar keli. Gal jie čia, Lietuvoje, gyvena, o labiausiai tikėtina, jog bus išsmukę į Lenkiją.

Lenkijos okupacijos ir karo metu Vilniaus krašte buvo nužudyta daug taurių lietuvių, bet jų lavonai buvo surasti ir žinome, kur jų kapas. O kun. Jakavonio palaikai paslėpti, kad niekas jų nerastų, kad nežinotume, kur jo amžino poilsio vieta, kad nenueitume prie jo kapo nulenkti prieš jį galvą, išreikšti jam lietuvio meilę ir dėkingumą.

Mes nenorime keršto, neieškome žudikų, kad jie būtų nubausti (nes juk ir dabar gaudomi ir teisiami žmonės už nusikaltimus, padarytus II pasaulinio karo metu). Mes tik vieno prašome, ne tik prašome, bet reikalaujame – pasakykite, kur padėjote nužudytojo kūną. Žudikai ir jų bendrininkai, jei jūsų sąžinė nėra visai išblėsusi, atiduokite mums kun. Jakavonio palaikus!

KUN. JAKAVONIO IŠORĖ. CHARAKTERIO BRUOŽAI

Kun. Pukėno liudijimu kun. Jakavonis buvo aukštas, labai stiprus vyras, raumeningas, kaulėtas. O jo brolio Petro duktė Bronė Kazokaitienė (gimusi 1918 m., gyvena Vilniuje dar papildo, kad kun. Jakavonis buvo brunetas. Būdamas apie 55 metų, buvo žilstelėjęs, bet nė kiek neplikas. Jo akys buvo rudos, mažytės, kurios smalsiai visus stebėdavo.

Kun. Pukėnas liudija, kad kun. Jakavonis valgydavo mažai. Laikė bites, valgydavo medų. O Kazakaitienė dar priduria, kad medonešis būdavo turtingas ir kad kunigas maloniai vaišindavo visus. Jis sakydavo: „Pas mane medaus ir lašinių visuomet yra“.

Kokia jėgą turėjo kun. Jakavonis, parodo vienas įvykis. „Palūšėje per atlaidus susipešė du vyrai, – liudija kun. Pukėnas. – Mušeika, parmetęs ant žemės antrąjį užgulė ir grasino peiliu nudurti. Zakristijonas mušeiką mušė, daužė kuolu bet šis neatstojo nuo antrojo. Kada prisistatė kun. Jakavonis. Mušeika atsistojo prieš kunigą su peiliu. Kunigas mušeiką „baksterėjo“ ranka (pasakojo vėliau zakristijonas), it tasai griuvo ant žemės. Mušeika pakilo nuo žemės, kibo prie kunigo. Kunigas vėl „baksterėjo“ ranka, ir mušeika griuvo žemėn…“

Kun. Jakavonio balsas buvo stiprus, aštrus, nešvelnus. Klausa nebloga. Bažnyčioje per pamaldas giedodavo stipriu, galingu balsu. Ir kaimuose mėgdavo dainuoti kartu su kitais.

Veiklus, judrus. Mėgdavo draugystę su žmonėmis, ypač jaunimu. Mėgdavo svečiuotis pas kitus ir pas save priiminėti svečius.

Labai kukliai gyveno. Jo buto apstatymas buvo labai paprastas, baldų turėjo tik tiek, kiek reikalinga.

Kaip klebonas, savo ūkiu nesirūpino. Viską darė bei tvarkė jo šeimininkė Elzbieta iš Mockų kaimo, Gervėčių parapijos.

Pinigo neturėjo, nes jį išleisdavo įvairiems reikalams. Už savo pinigus užsakinėdavo lietuvišką spaudą.

Kun. Jakavonis Lietuvą, lietuvius mylėjo, bet neapykantos lenkams nejautė.

„Jis lenkų neskriaudė, bet ir lietuvių skriausti neleido“, – teigia kun. Pukėnas. O kun. Konstantinas Gajauskas priduria: – „Buvo tolerantas, teisingas kitų tautybių atžvilgiu, tiek lenkams, tiek žydams“.

Buvo blaivus. Moralės atžvilgiu kaip kunigas buvo švarus. Santykiuose su moterimis jam jokių priekaištų daryti negalima (kun. Pukėno ir arkivyskupo Julijono Steponavičiaus liudijimas).

Arkivyskupas Steponavičius dar liudija: „Kun. Jakavonis daug jaunimo siųsdavo į lietuvių gimnaziją Vilniuje; padėdavo pasiruošto, pamokydavo lietuvių kalbos. Ir man padėjo pasiruošti į gimnaziją. Mokino lietuvių kalbos.

Iškalba kun. Jakavonis turėjo nekokią. Bet mėgdavo sakyti ilgus pamokslus, kas gal ne visiems žmonėms patikdavo. Tad kuo jis patraukė žmonės, sugebėjo laimėti jų simpatijas? Savo nuoširdumu, liaudiškumu. Buvo kantrus, tykus, ramus. Kartą atvežė jį pas ligonį Miciūnuose (Gervėčių parapijoje). Ten buvo susirinkę moterų, tarp jų N. atėjo vyras ir šaukė, barė savo žmoną N., kad neina rugių iškrauti (buvo vasaros darbymetis). Kun. Jakavonis švelniai ramino tą rėksnį žmogų, nebarė jo“.

Kun. Jakavonis savo gyvenimą paaukojo Dievo ir Tautos tarnybai. Dievo – nes jis buvo kunigas ir ėjo sąžiningai kunigo pareigas; tautos – nes mylėjo savo tautą ir jai save atidavė.

1988 m. Eitminiškių šventoriuje pastatytas kun. Jakavoniui paminklas. Jis pašventintas 1988 m. balandžio 24 d.

VYNMEDŽIO ŠAKELĖ

IŠTRAUKOS IŠ POEMOS

Mylėjus Dievą ir Tėvynę,

Tauta apgaulės nekentė.

Sava kalba Jam meldėsi,

Kaip žmonės gyveną šventai.

Apgaulė, tiesa pasipuošus,

Mūs kalbą, tautą niekino.

Kančių puotą tuoj tam ruošia,

Kas ja  Aukščiausią garbina.

Tu drąsiai skelbei Atpirkėją,

Kaip meilę Dievo be ribų,

Kurs gelbėti visų atėjo,

Jo Tėvui mylimų vaikų.

Davei tu visa, ką galėjai,

Beturtis meile nekalta.

O jau neapykanta vešėja:

Tau ruošė mirties dekretą.

Tu su tauta šventei Velykas

Su Viešpačiu sava kalba…

Ko ilgai troškai, čia įvyko-

Auka su Kristumi priimta!

Velykoms budeliai atėjo:

„Tau nepalikti tarp gyvų!“

Skausmingon puoton išlydėjo

Ir nėr tavęs jau tarp gyvų.

Bet tu laimingas, vargęs, kentęs,

Sielos ir kūno kankinys.

Mirei už tautą mirtim šventa –

Tapai mūs meilės švyturys!

Sūnus kilnusis mūs Tėvynės,

Ją puoši purpuru žaizdų.

Tiek skaisčių sielų atgaivinęs

Vedi žygiuot keliu šventu.

Dėkojame Tau, Visagali,

Už Tavo meilę be ribų,

Kad Tu davei silpnučiams galią

Parodyt meilę iš darbų.

Dėkojame už Ambraziejų,

Save Tau paaukojusį

Su Kristumi, mūs Atpirkėju.

…Mes galvas lenkiame prieš jį.

„Voruta“ Nr. 13 (16), 1990 m. spalis; Nr. 14 (17), 1990 m. lapkritis; Nr. 15 (18), 1990 m. gruodis; Nr. 1 (19), 1991 m. sausis

The post Kunigas Ambraziejus Jakavonis appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

2021 m. kovo 14 d. Šventojo Rašto žinovui, redaktoriui, liturginių tekstų vertėjui, leidėjui, Pogrindžio moterų vienuolių teologijos ir katechetikos kursų organizatoriui ir dėstytojui, Pogrindžio kunigų seminarijos dėstytojui, teologijos licenciatui, kunigui VACLOVUI ALIULIUI sukanka 100 metų.

Minint šią sukaktį, parengta  virtuali paroda „Tikėjimo vagą gilyn ir platyn!: Vaclovo Aliulio savilaidos archyvą atvėrus“, kurioje pristatomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas Aliulio rankraštinės savilaidos fondas.

Kolekciją sudaro dokumentai – kūrinių vertimai iš užsienio kalbų, vadovėliai, biografinės knygos apie lietuvių ir užsienio Bažnyčios veikėjus, šventuosius ir kita religinė, filosofinė literatūra. Dalies leidinių autorius, sudarytojas, vertėjas ar redaktorius yra kun. Aliulis. Vienas anksčiausiai parašytų kolekcijos dokumentų – 1957 m. Strūnaityje Aliulio parengtas leidinys 12 Švč. Sakramento adoracijų. Kai kuriuose dokumentuose nenurodyti arba slapyvardžiais slėpti autoriai, sudarytojai, vertėjai, redaktoriai, kituose – nenurodyti leidimo metai, vieta. Nustatyti autorystę, vertėjus, redaktorius, leidimo metus, vietą – uždavinys ateities tyrėjams.

Kun. Kęstutis Brilius, MIC, studijavęs Pogrindžio kunigų seminarijoje, apie savilaidos svarbą sako: „Nebuvo tada galimybės pasiekti laisvesnę teologinę ar filosofinę literatūrą tiesiogiai. Būtent tokios rankraštinės savilaidos dėka galėjome svarstyti, aptarinėti netgi savojo, esamojo laikmečio teologų, filosofų mintis, raštus. Tame laikmetyje suformuoti intelektualios, elitinės minties, literatūros „savilaidą“ nebūtų užtekę vien drąsos ir po pomidorų lysvėmis ar rūsiuose paslėptų „Erų ar Rotoprint’ų“. Reikėjo daugybės nesuskaitomų tylių kambarėlių, knygų lentynų, kantrybės bei kūrybiškų, darbščių idealistų. Tarsi antrąja potekste ši paroda ir pasako: žmonės kuria kultūrą, augina tautą, o ateičiai atsargas surašo, suguldo ir padeda ant lentynų.“

Vrublevskių bibliotekos svetainėje www.mab.lt parodą papildo kun. Vaclovo Aliulio pamokslo „Kristaus karaliaus šventė“ , sakyto 1982 m. lapkričio mėn. garso įrašas iš asmeninio ses. Adelės Petraškaitės archyvo.

https://anchor.fm/…/Vaclovo-Aliulio-100–osios-gimimo…

The post Kovo 14-ąją – kunigo Vaclovo Aliulio 100-asis gimtadienis appeared first on Voruta.

Kunigas Juozas Zdebskis. [1978‒1979 m.] Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, ap. 1, b. 884, l. 167-13.

www.voruta.lt

VIRTUALI PARODA, SKIRTA KUNIGO JUOZO ZDEBSKIO 90-OSIOMS GIMIMO METINĖMS

                                Evangelijos žodį nešu tartum giedantį paukštį

                                Šiam pasauliui kurčiam ir vis skurstančiam, rodos, aršiau…

                                Bernardas Brazdžionis                                             

1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės apskrities, Krosnos valsčiaus, Naujienų kaime gimė vienas žymiausių Lietuvos disidentų, aktyvus kovotojas už tikinčiųjų teises, kunigas Juozas Zdebskis.

Mokydamasis Kalvarijos gimnazijoje, būsimasis kunigas subūrė ateitininkų būrelį. 1947 m. sovietinio saugumo buvo suimtas, apkaltinus priklausymu lietuvių tautiniam pogrindžiui, tačiau pritrūkus įkalčių, paleistas.

1948‒1952 m. J. Zdebskis mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1952 m. rugsėjo 21 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas suteikė kunigystės šventimus. Kunigavo Šiluvoje (Raseinių r.),  Raseiniuose, Šiupyliuose (Šiaulių r.). Nuo 1956 m. rugsėjo tęsė teologijos studijas, tarnaudamas vikaru Kauno Vilijampolės bažnyčioje. „Giliai tikintis, stiprios valios ir labai paprastas“ ‒ apibūdino kunigą Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) agentas „Beržas“, 1956 m. lapkričio 28 d. teiktame pranešime.

Kunigui J. Zdebskiui dažnai tekdavo keisti parapiją. Jis kunigavo Šakiuose, Gudeliuose (Marijampolės r.), Alytuje, Leipalingyje, Kapčiamiestyje, Valakbūdyje (Šakių r.), Prienuose, Šlavantuose (Lazdijų r.), Rudaminoje (Lazdijų r.). Atlikdamas dvasininko pareigas, nepaisė griežtų vaikų katechizacijos apribojimų. „Vaikeliams reikia Dievą parodyti. Jei mes to darbo nedarysime, mus istorija pasmerks“, ‒ sakydavo jis. Už „įstatymų dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos – nuo bažnyčios“ pažeidimus, t. y. ‒ už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai J. Zdebskis 1964 m. ir 1971 m. buvo teistas ir atliko laisvės atėmimo bausmes.

„Mes kunigai turime dėkoti jums už šį ir panašius teismus. Šie faktai priverčia mūsų sąžines prakalbėti, neleidžia užmigti, priverčia apsispręsti“, ‒ kalbėjo J. Zdebskis 1971 m. lapkričio mėn. teismo salėje, nepaisydamas to, kad teisėjai jo paskutinį žodį keletą kartų bandė nutraukti. „Ir jei mūsų ‒ kunigų ‒ neteis teismai šiandien, mus teis tauta! Pagaliau ateis Aukščiausiojo teisingumo valanda. Šito bijoti mums kunigams tepadeda Dievas labiau, kaip Jūsų teismo!“

Teismai, kalinimai, įspėjimai, grasinimai, persekiojimas nepaveikė atkaklaus dvasininko. Per pamokslus jis drąsiai kritikavo sovietų represinę politiką, kalbėjo apie tikinčiųjų teisių suvaržymus, ragino žmones nepasitikėti sovietine propaganda, skatino blaivybę, ne kartą iš sakyklos pareiškė, kad yra sekamas saugumiečių. Nuo pirmųjų kunigavimo metų organizavo religinės literatūros gamybą, bendradarbiavo leidžiant antisovietinę spaudą, dalyvavo pogrindinės kunigų seminarijos kūrime, buvo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariu.

Kunigas nuolat važinėdavo po Lietuvą rinkdamas protesto parašus dėl tikinčiųjų teisių pažeidimų, palaikė ryšius su Rusijos ir kitų SSRS respublikų disidentais. Ne kartą vyko į misionieriškas keliones: lankė katalikų tikėjimą išlaikiusius Pavolgio vokiečius, Armėnijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Altajaus krašte, Kazachstane gyvenančius katalikus. J. Zdebskis taip pat lankė tremtinius, politinius kalinius, sovietinėje armijoje tarnavusius jaunuolius. Kunigo pastangų dėka pasaulio visuomenė per Vatikano radiją sužinojo apie į Kazachstaną atlikti karinės tarnybos išsiųstą būsimą kunigą Robertą Grigą, atsisakiusį duoti sovietinio kario priesaiką ir dėl to patyrusį fizinį smurtą.

1974‒1985 m. kunigaudamas Šlavantuose (Lazdijų r.), 1985‒1986 m. Rudaminoje (Lazdijų r.), J. Zdebskis toliau ignoravo vaikų katechizacijos apribojimus, didelį dėmesį skyrė patriotiniam vaikų auklėjimui, tikrosios Lietuvos istorijos mokymui, būrė tikinčio jaunimo būrelius, organizavo stovyklas, žygius į Šiluvą, Kryžių kalną, rengė sovietų valdžios draudžiamų švenčių Šv. Kalėdų, Šv. Velykų, Vasario 16-osios minėjimus. 1982 m. drauge su tikinčio jaunimo būrelio nariais ruošė draminį montažą, skirtą Romo Kalantos susideginimo dešimtmečiui.

Saugumas kunigą sistemingai sekė nuo 1960 m. pavasario. 1971 m. už „religine dogmatika maskuojamą antisovietinę agitaciją ir propagandą žodine ir rašytine forma“, jam buvo užvesta operatyvinio ištyrimo byla, nepalaužiamą charakterį ir kompromisų nepripažįstantį elgesį taikliai atspindėjusiu kodiniu pavadinimu „Akiplėša“ (rusiškai „Naglec“). J. Zdebskio sekime dalyvavo daugiau kaip šimtas agentų, jo namuose dažnai vyko kratos, buvo tikrinama korespondencija, klausomi pokalbiai.

Saugumiečiai ir milicijos pareigūnai atkaklaus dvasininko atžvilgiu įvykdė ne vieną brutalią provokaciją. 1976 m. kovo mėn. alkoholio visiškai nevartojęs kunigas Vilniuje buvo sustabdytas milicininkų ir apkaltinus, kad automobilį vairavo neblaivus, nubaustas: iš jo atimtas vairuotojo pažymėjimas, o žinia apie tai  paskelbta Lazdijų r. spaudoje.

1982 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos SSR KGB 5 tarnybos pažymoje užfiksuota, kad J. Zdebskio atžvilgiu „įvykdytos priemonės, siekiant kompromituoti jį kaip dvasininką bažnytinės vadovybės atžvilgiu“. 1979‒1980 m. saugumas platino kunigą kompromituojančius laiškus, rašytus neva jo suvedžiotų moterų. 1980 m. spalio mėn. buvo įvykdyta „specialioji priemonė“, kurios metu  neaiškios kilmės nuodingomis cheminėmis medžiagomis apipurkšta kunigo automobilio sėdynė, siekiant sukelti apatinės kūno dalies sužalojimus ir paskleisti gandus apie jo apsikrėtimą venerine liga. Dokumente saugumiečiai pažymėjo, kad įvykdžius „specialiąsias priemones“, kunigas „buvo galutinai sukompromituotas“, jo aktyvumas sumažėjo. Ateityje buvo planuojama toliau jį stebėti bei kompromituoti tarp dvasininkijos ir tikinčiųjų.

1985 m. J. Zdebskis iš Šlavantų buvo perkeltas į Rudaminą (Lazdijų r.). Ir naujoje parapijoje KGB aktyviai jį sekė, rinko informaciją apie veiklą, įtarinėjo dalyvavimu „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ ir kitų pogrindinių leidinių leidyboje ir platinime, siekė užverbuoti daugiau agentų jo naujoje gyvenamojoje vietoje, stengėsi sumažinti kunigo įtaką jaunimui.

1986 m. vasario 5 d. kunigas J. Zdebskis žuvo avarijoje. Palaidotas Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje (Lazdijų r.). Iki šiol netyla kalbos, kad skaudi eismo nelaimė galėjo būti surežisuota saugumiečių.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis

The post Vienam žymiausių Lietuvos disidentų, kovotojui už tikinčiųjų teises, kunigui Juozui Zdebskiui – 90 metų appeared first on Voruta.

Kun. Kazimieras Pukėnas. lt.wikipedia.org nuotr.

 Vytautas Valentinas ČESNULIS, Vilnius, www.voruta.lt

Kun. Kazimiero Pukėno gyvenimo aprašymui parengti daugiausiai rėmėmės archyvuose saugomais dokumentais ir Vilniaus arkivyskupijos kurijoje esančia kunigo asmens byla; pastarojoje yra ir paties kunigo 1966 m. lapkričio 8 d. Nemenčinėje rašyta biografija.

Gimtinė, mokslas gimnazijoje ir universitete

Šaltiniuose yra netikslumų apie kunigo gimtinę. Pasak Joniškio (Molėtų r.) bažnyčios knygų (Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, fondas 342, klieriko asmens byla 15128; toliau – MAB, o skaičiai reikš fondo ir bylos numerius) gimimo ir krikšto metrikų išrašo, 1905 m. kovo 6 d. šioje bažnyčioje pakrikštytas Boleslovo ir Uršulės Petrėnaitės Pukėnų kūdikis Kazimieras, gimęs vasario 29 d. Inturkės parapijos Liepeliškių kaime. Išrašo tikslumą Vilniaus kurijos notaras patvirtinęs 1926 m. kovo 25 d., o nuorašo atitikimą originalui 1926 m. rugsėjo 28 d. patvirtino Vilniaus kunigų seminarijos rektorius J. Ušila. Apie tai, kad gimęs Liepeliškiuose, jaunasis klierikas 1926 m. rugsėjo 26 d. (MAB 318–26437) rašė autobiografijoje. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos brandos atestato nuoraše gimimo vieta taip pat nurodyta Liepeliškiai. O Vilniaus arkivyskupijos kurijoje esančioje byloje rašoma, kad kunigas gimęs valstiečių nuomininkų šeimoje Lapinės kaime, Švenčionių parapijoje, nors tokio kaimo Švenčionių krašte nėra. „Lietuvių enciklopedija“ (Bostonas, t. XXIV) kunigo gimtinę klaidingai nukėlusi į Gramackų kaimą prie Švenčionėlių.

Negi stojant į kunigų seminariją ar vėliau niekam neužkliuvo jaunuolio gimtadienis – vasario 29 d.? Juk 1905–ieji nebuvo keliamieji metai nei pagal Julijaus, nei pagal Grigaliaus kalendorius! Ši Joniškio bažnyčioje padaryta klaida lydėjo kunigą visą gyvenimą. Apvalūs jubiliejai minėti dažniausiai kovo 1–ąją.

Kazimiero Pukėno vaikystė prabėgo dabartiniame Molėtų rajone. Vaikelis buvo dar visai mažas, kai tėvai, iš vienos vietos į kitą klajoję žemės nuomininkai, apsigyveno Novosiolkos viensėdyje (buv. Videniškių apyl.). Berniukas mokėsi dviejų kaimų pradinėse mokyklose: iš pradžių vienerius mokslo metus rusiškoje mokykloje Girsteitiškyje, paskui per Pirmąjį pasaulinį karą Garšvėnuose įsikūrusioje lietuviškoje mokykloje. Baigęs pradinę mokyklą prašė tėvų leisti į gimnaziją, tačiau trūko lėšų ir apie metus niekur nesimokė. Kai tėvai persikėlė į Gramackus prie Švenčionėlių, paauglys 1919 m. įstojo į Švenčionių lietuvių gimnazijos antrąją klasę. Lenkų valdžiai 1921 m. gimnaziją uždarius, perėjo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Gyveno Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto išlaikomame bendrabutyje. Gimnaziją baigė ir brandos egzaminus išlaikė 1926–ųjų gegužę. Egzaminai vyko lietuvių ir lenkų kalbomis. Gerai įvertintos tik religijos žinios, o visi kiti dalykai (lietuvių, lenkų, lotynų ir vokiečių kalbos, istorija kartu su mokslu apie Lenkiją, geografija, fizika su chemija, matematika) – patenkinamai. Nuo filosofijos propedeutikos (parengiamojo kurso) ir gamtos mokslų egzaminų atleistas. Tačiau valstybinė komisija pripažino K. Pukėną tinkamu aukštosioms studijoms. Egzaminų valstybinės komisijos pirmininkas Vilniaus universiteto dėstytojas daktaras Janas Otrembskis ir 6 komisijos nariai brandos atestatą pasirašė 1926 m. birželio 4 d.

Beje, gana daugelio XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios lietuvių kunigų, išskyrus nebent Petrą Kraujalį, pažymiai progimnazijose ar gimnazijose nebuvo aukšti – daugiausiai trejetai (pagal penkiabalę vertinimo sistemą). Tačiau iš to negalima daryti kategoriškos išvados, kad tie jaunuoliai buvę prasti mokiniai. Reikia turėti galvoje, kad ano meto rusiškose ar lenkiškose mokyklose besimokiusiems lietuviukams buvo nelengva reikšti savo mintis svetimomis kalbomis. Panašiai buvo ir kunigų seminarijose bei aukštosiose mokyklose. Dėstytojų ar profesorių kategoriška nuomonė apie klierikus ir studentus ilgainiui ne visada pasiteisindavo. Daugelio tų kunigų vėlesnė veikla įrodė, kad jie buvo gabūs ne tik Dievo žodžio skleidėjai; ne vienas jų pasireiškė kaip pasaulietinių knygų gimtąja lietuvių kalba autoriai, publicistai, įvairių mokslo sričių specialistai.

1926 m. rugpjūčio 31 d. K. Pukėnas Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui parašė prašymą priimti jį į ketvirtą kursą. Prie brandos atestato nuorašo ir gimimo metrikų pridėjo Vytauto Didžiojo gimnazijos prefekto kun. Kristupo Čibiro raštą seminarijos valdybai. Pasak prefekto, gimnazijoje K. Pukėnas „kaip mokinys buvo pavyzdingo elgesio, pamaldus ir stropiai mokėsi religijos“. Todėl prefektas nematė jokių kliūčių jaunuolį priimti į kunigų seminariją.

Kadangi visa kunigų seminarija 1925 metais buvo įtraukta į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Filosofijos-teologijos fakultetą, tad ir K. Pukėnas priimtas į to fakulteto pirmąjį kursą, atitikusį seminarijos ketvirtą kursą. Paskaitos ir kiti užsiėmimai studentams teologams vykdavo daugiausia kunigų seminarijos patalpose. Studentų klierikų atostogų ir kitus reikalus spręsdavo seminarijos vadovybė. Minėtoje klieriko K. Pukėno asmens byloje yra per kelerius metus sukaupta įvairų rašytų dokumentų. Antai 1929 m. birželio 20 d. pažymėjime (už seminarijos rektorių jį pasirašęs kun. Valerijonas Meištovičius) nurodoma, kad seminarijos auklėtinis iki tų metų rugsėjo 26 d. 20 val. (!) išleidžiamas atostogų ir turi teisę nešioti sutaną. Pažymos dokumente liudija, kad nuo birželio 18 iki liepos 9 d. klierikas buvo Švenčionėliuose, nuo liepos 9 iki rugpjūčio 13 d. – Dieveniškėse, o nuo rugpjūčio 13 iki rugsėjo 26 d. – vėl Švenčionėliuose. Panašus pažymėjimas, galiojęs iki 1930 m. sausio 8 d. 20 val., išrašytas 1929 m. gruodžio 19 d. Iki 1932 m. sausio 8 d. dvejas trejas atostogas K. Pukėnas kasmet praleisdavęs Švenčionėliuose. Buvimą parapijose savo įrašais seminarijos pažymėjime patvirtindavo tų parapijų klebonai: Švenčionėliuose – kun. Ambraziejus Jakavonis. Pastarojo klebono 1931 m. kovo 3 d. teigiamas atsiliepimas apie K. Pukėną (Litterae testimoniales) yra MAB 318–1049.

Universiteto 1929–1930 mokslo metų egzaminų neišlaikiusių studentų sąraše (MAB 318–34814) ketvirtakursis K. Pukėnas įrašytas kaip neišlaikęs kanonų teisės egzamino.

O štai kai kurių dėstytojų atsiliepimai apie universitete besimokiusį K. Pukėną: kun. P. Kraujalio 1930 m. gruodžio 11 d. nuomone – negabus, bet malonus; kun. Urmanovičiaus – giedojimui nelabai tikęs. Išlaikęs žiemos sesijos egzaminus, K. Pukėnas 1931 m. vasario 2 d. įšventintas subdiakonu.

Voložino apskrities starosta (viršininkas) B. Vesiolovskis, išnagrinėjęs 26 metų klieriko K. Pukėno, gyvenusio Vilniuje, Tilto g. 12 ir kaltinamo sušaukus Lazdūnų kaime nelegalų susirinkimą, administracinės bausmės bylą, 1932 m. sausio 30 d. pripažino, kad šis pažeidęs dar 1919 metais Lenkijos Rytų žemėms išleistus potvarkius; per tardymą tai įrodyta. Todėl starosta klieriką nubaudė 6 savaitėms arešto. Starostos sprendimas išsiųstas į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios K. Pukėnas jį gavo kovo 3 d. (yra pakvitavimas, MAB 342–40080). Tačiau apie ką tame nelegaliame susirinkime buvo kalbama ir pan., starostos sprendime nerašoma. Tą pačią dieną dėl nelegalaus susirinkimo sušaukimą Voložino starosta nuo kaltės ir bausmės atleido 23 metų Vilniaus klieriką Konstantą Molį. Ar K. Pukėnas ir K. Molis „nusikaltę“ kartu ar atskirai, apie tai bylos dokumentuose nerašoma.

Universitetą K. Pukėnas baigė 1932 m., už darbą „Vytautas ir husitai“ gavęs magistro laipsnį. Birželio 29 d. įšventintas kunigu. Pirmąsias mišias atlaikė Švenčionėliuose. Dar prieš įšventinimą buvo sumanęs stoti į vienuolyną ir dėl to 1932 m. birželio 19 d. kreipėsi į metropolitą (MAB 318–1049). Tačiau vienuoliu netapo.

Prefektas Rakove. Studijos Liuvene

Universitetą baigęs naujakunigis paskirtas prefektu (kapelionu) į Rakovą Vileikos dekanate (dabar Baltarusijos Minsko srities Voložino rajonas). Tačiau ir būdamas už dešimčių kilometrų nuo gimtojo krašto, ryšių su juo nenutraukė, ypač su Švenčionėliais ir čia klebonavusiu A. Jakavoniu. Švenčionėliuose praleisdavo atostogas. Iš Švenčionėlių 1933 m. prašė celebreto (teisės laikyti mišias) beveik dviem mėnesiams – nuo birželio 26 iki rugpjūčio 20 d. – išvykti į Nepriklausomą Lietuvą. Laikraštis „Vilniaus aušra“ 1934 m. Nr. 9 rašė, kad Švenčionėlių parapijos Šv. Kazimiero draugijos skyrius, pirmiausia kunigų A. Jakavonio ir K. Pukėno rūpesčiu, pasistatė gražius namus. Ypač pasidarbavo visiems žinomas jaunas, pilnas gerų norų ir energijos, veiklus kun. K. Pukėnas. Namus rugpjūčio 12 d. pašventino Švenčionių dekanas D. Gailiušas. Pasak Antano Patacko (kn. „Kunigas AmbraziejusJakavonis“, Trakai–Vilnius, 1993, p. 30), A. Jakavonis ir K. Pukėnas 1933 m. susitarė, kad du trečdalius statybos išlaidų padengs A. Jakavonis, vieną trečdalį – K. Pukėnas. Statybai vadovavo J. Pukėnas. Piniginės paramos jis mėgino ieškoti Nepriklausomoje Lietuvoje, bet aukų buvo surinkta labai mažai. Kun. A. Jakavonis 1934 m. iškeltas į Eitminiškes, o Švenčionėlių liaudies namus lenkų valdžia 1936 m. uždarė kaip pavojingus statybos atžvilgiu, nors iškrausčius lietuvius jie tiko pasienio sargybos kareiviams apgyvendinti.

Arkivyskupas R. Jalbžikovskis pasktrė prefektą K. Pukėną klebono teisėmis administruoti Rakovo parapiją kun. Stanislovo Žuko atostogų metu nuo 1933 m. rugsėjo 14 d. iki spalio 1 d. Pukėnas prašė celebreto nuo 1934 m. liepos 19 d. iki rugpjūčio 2 d. išvykti į Varšuvą ir Čenstachavą. Nuo 1935 m. gegužės 7 d. iki 22 d. vėl ėjo Rakovo klebono pareigas. Gegužės 13 d. prašė arkivyskupijos priimti į katalikų bažnyčios globą schizmatikę (stačiatikę) Aleksandrą Nizninionek. Vilniaus ordinaras įgaliojo prefektą panaikinti jai bažnyčios bausmes. Mat į stačiatikių tikėjimą perėjusi moteris buvo ekskomunikuota (MAB3182–1960). Nuo 1935 m. liepos 22 iki rugpjūčio 24 d. iš Rakovo Pukėnas klebono pareigoms išsiųstas į Kaltanėnus pavaduoti atostogavusį kun. Nikodemą Vaišutį.

1935 m. rugsėjo 15 d. K. Pukėnas, jau kaip Žiupronių (dabar Baltarusijos Ašmenos r.) prefektas, paprašė arkivyskupo duoti jam raštišką leidimą trejiems metams – nuo tų metų rugsėjo 27 d. iki 1938 m. rugsėjo 1 d. – išvykti į užsienį, į Liuveno (Leveno) miestą Belgijoje studijuoti Liuveno katalikų universiteto Socialiniame institute. Arkivyskupas išvykti leido ir išsiuntė celebretą, kurį reikėjo kasmet atnaujinti. Celebretas pirmiesiems mokslo metams galiojo iki 1936 m. rugsėjo 1 d. Vėliau jis atnaujintas 1936 m. lapkričio 5 ir 1937 m. lapkričio 21 d. prašymu.

1935 m. lapkričio 3 d. laiške Vilniaus arkivyskupui iš Liuveno K. Pukėnas dėkojo už leidimą išvykti į užsienį. Socialinių mokslų pradžia Belgijoje atvykėliui buvo sunkoka, nes, kaip paaiškėjo, jis buvo labai silpnas „prancūzas“ ir negalėjo suprasti kai kurių profesorių. Nuotaika pagerėjo susipažinus su kunigais studentais iš Lenkijos. Gyveno pensionate, kuriame jau rado tris studentus lenkus ir vieną vietinį (adresas: Liuvenas, Notre Dame 27). Sąlygos panašios kaip ir Vilniuje: butas su išlaikymu per mėnesį kainavo apie 120 zlotų; tik ateityje pinigėlių trūks… Todėl prašė mišių stipendijos. Arkivyskupija lapkričio 7 d. atsakė, kad nei arkivyskupas, nei kurija padėti negali (MAB 318–1049).

Vytauto Didžiojo gimnazija. „Rytas“. Kariuomenės kapelionas

Grįžęs po studijų Liuvene 1938 m., K. Pukėnas dirbo kapelionu Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupijos Lietuvių katalikų akcijos generaliniu sekretoriumi, bet pareikalavus Vilniaus vaivadai L. Bocianskiui, lapkritį iš šių pareigų atleistas. Visus Lietuvių katalikų akcijos skyrius apskričių viršininkai uždarė; teko veikti nelegaliai.

Kapelionų E. Basio ir K. Pukėno rūpesčiu naujųjų mokslo metų proga Vytauto Didžiojo gimnazijoje 1938 m. rugsėjo 18 ir 19 d. surengtos trumpos rekolekcijos lietuviams gimnazistams ir lietuviškų pradinių mokyklų mokiniams. Sakyti pamokslai, klausyta išpažinčių. Per Vilniaus šv. Mikalojaus parapijos globėjo šventę – atlaidus gruodžio 11 d. iškilmingą sumą bažnyčioje, asistuojant diakonams ir klierikams, atlaikė kun. P. Bieliauskas, o K. Pukėnas pasakė pamokslą.

1939 m. vasario pradžioje šv. Mikalojaus parapijos salėje įvyko Vidaus misijų draugijos eilinis susirinkimas; kun. K. Pukėnas pasakojo apie mėginimus įvesti Lietuvoje krikščionybę, o kun. K. Čibiras kalbėjo apie tomis dienomis mirusio popiežiaus Pijaus XI santykius su Lietuva. Vasario 16-ajai pritaikytą pamokslą Šv. Mikalojaus bažnyčioje K. Pukėnas pasakė per iškilmes šios šventės proga (pamaldas atlaikė P. Bieliauskas). Vasario 28 ir kovo 12 d. kunigai K. Čibiras, E. Basys ir K. Pukėnas vedė rekolekcijas šv. Mikalojaus parapijos Lietuvių katalikų akcijos mergaitėms. Vytauto Didžiojo gimnazijos vyresniųjų klasių moksleivių rekolekcijoms kovo 23–25 d. vadovavo K. Pukėnas. Birželio 11 d., sekmadienį, po Vilniaus krašto jaunimo išklausytų viešnagėn iš Nepriklausomos Lietuvos atvykusio vyskupo M. Reinio pamaldų Aušros Vartuose, apie 600 K. Pukėno ir E. Basio vadovaujamų jaunuolių aplankė Kalvarijų Kryžiaus kelią. Vakare jaunimas dalyvavo Meno ir literatūros draugijos surengtame vaidinime (vaidintos N. Gogolio „Piršlybos“), o pirmadienį aplankė žymesnes Vilniaus vietas ir kun. Petro Kraujalio kapą.

K. Pukėnas bendradarbiavo Vilniaus lietuvių katalikų spaudoje, rašė į kitus laikraščius („Kelią“, „Vilniaus rytojų“). Šalia tikrosios pavardės pasirašinėjo slapyvardžiais K. Kelkis, K. K-is ir kt. Į Vilnių siuntinėjo rašinius iš Liuveno. Pavyzdžiui, kun. Vincento Taškūno leistos ir redaguotos „Vilniaus aušros“ 1937 m. Nr. 11 išspausdintas didelis kun. K. Pukėno straipsnis „Sovchozai, kolchozai ir ūkininkai“. Jame bandyta parodyti komunizmo santykį su ūkininkija. Išvada: Tarybų Sąjungos kaime klestėjo baudžiavinis darbas. Gal išoriškai ir atrodo komunizmas gražiai, bet viduje yra supuvęs, nežmoniškas, vergiją tik duodąs, todėl nepasitikėkime jo gražiais žodžiais. Laikraščio Nr. 12 straipsnyje „Katalikų ūkininkų jaunimo suvažiavimas Louvaine“ – įspūdžiai iš Belgijos ūkiškojo jaunimo federacijos 10–mečio jubiliejaus, kai Liuveno miesto gatvėmis pražygiavo 20 tūkst. organizuotų jaunųjų ūkininkų katalikų.

Nuo 1932 m. K. Pukėnas veikė Vilniaus lietuvių švietimo draugijoje „Rytas“ ir Šv. Kazimiero draugijoje, gynė lietuvių reikalus Vilniaus kurijoje. Vilniaus vaivada 1938 m. vasario 28 d. „Rytą“ uždarė. Tačiau draugija veiklos nenutraukė, veikė nelegaliai. Jos valdybos 1939 m. birželio 24 d. posėdyje perskaityti daugelio norėjusių pasilikti draugijoje žmonių prašymai, tarp kurių – K. Pukėno. Visuotiniame narių susirinkime birželio 25 d. į draugijos valdybą vietoj A. Petraičio buvo išrinktas K. Pukėnas (kartu papildomai į valdybą išrinktas pedagogas Marcelinas Šikšnys). Valdybos nariams birželio 27 d. posėdyje pasiskirsčius pareigomis, K. Pukėnas tapo draugijos sekretoriumi ir dalyvaudavo valdybos posėdžiuose iki 1940 m. sausio 10 d. imtinai (MAB67–264/3). „Ryto“ valdybos posėdyje 1939 m. rugsėjo 2 d. išrinktas socialinio aprūpinimo skyriaus nariu (MAB 67–124/1).

Vilniui grįžus Lietuvai, „Ryto“ draugijai reikėjo persiorganizuoti, tarsi steigtis iš naujo. K. Pukėnas 1939 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministrą, prašė nubraukti tariamą „Ryto“ skolą su procentais, neva atsiradusią, kai visą draugijos turtą savo žinion perėmė lenkų valdžia; draugijos steigėjų vardu prašė leisti jai toliau veikti mūsų Tėvynės labui. K. Pukėnas 1939 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą (MAB 67–264/4). VRM Spaudos ir draugijų skyrius 1940 m. sausio 9 d. K. Pukėnui grąžino (raštą pasirašė draugijų referentas J. Kompaitis) steigiamos „Ryto“ draugijos įstatus ir prašymą, nes nebuvo pasirašytas 12 steigėjų ir nesumokėtas žyminis mokestis, prašyme nebuvo nurodytas draugijos steigėjų įgaliotinis, neaišku, kas prašymą pasirašė – Pukėnas ar Purėnas – ir t. t. Mat notaro Juozo Platakio 1939 m. gruodžio 16 d. patvirtintame draugijos statute buvo įrašytas Kazimieras Purėnas. J. Kompaitis 1940 m. vasario 22 d. „Ryto“ draugijos steigėjų įgaliotiniui K. Čibirui pranešė, jog vidaus reikalų ministras vasario 21 d. patvirtino draugijos įstatus ir leido jai veikti. Draugijos nariai buvo perregistruoti; K. Pukėnas į draugiją iš naujo įstojo 1940 m. kovo 8 d.

Baigiantis XX a. 4–tam dešimtmečiui suaktyvinta katalikiškos organizacijos Katalikų akcija (Nepriklausomoje Lietuvoje ji vadinosi Katalikų veikimu) veikla. Jeronimas Cicėnas knygoje „Vilnius tarp audrų“ (Vilnius, 1993, p. 109) rašo: Kai remiantis Lenkijos vyskupų suvažiavimo nutarimu 1938 m. Vilniaus arkivyskupijoje buvo pradėta plėsti Katalikų Akciją, lietuviai arkivyskupui iškėlė sąlygą, kad būtų sudaryta atskira lietuviškoji referentūra. Arkivyskupas sutiko. Referentu buvo pasirinktas jaunas ir energingas Belgijoje mokslus gilinęs kun. K. Pukėnas.

Taigi prie Vilniaus katalikų akcijos instituto buvo įsteigtas Lietuvių katalikų akcijos referatas (sektorius). Vilniaus–Trakų ir Švenčionių apskrityse steigėsi Katalikų akcijos lietuviški skyriai, tačiau jie veikė neilgai: po poros mėnesių veto tarė Vilniaus vaivada, ir apskričių starostų sprendimu skyriai buvo uždaryti. Arkivyskupas K. Pukėną atleido iš pareigų. Vilniaus lietuvių laikraštis „Aidas“ apie tai pirmą kartą pranešė 1938 m. gruodžio 8 d. Nr. 73: Kun. K. Pukėnas, kaipo lietuvis, jam pavestą darbą lietuvių tarpe atlikdavo sėkmingai. Iki šiol jau visoje eilėje parapijų jis yra suorganizavęs katalikiškai akcijai vesti Jaunimo Sąjungos skyrius – atskirai berniukų ir atskirai mergaičių. Antrą kartą apie K. Pukėną „Aidas“ parašė gruodžio 13 d. Nr. 75. Anot Vilniaus lenkų laikraščio „Słowo“(1938 m. gruodžio 13 d.), kun. K. Pukėną atleidus, vaivada tuojau panaikino Švenčionių ir Vilniaus–Trakų apskričių starostų sprendimą ir tuo pačiu leido lietuvių katalikų akcijai veikti. Pasak J. Cicėno, arkivyskupas naujuoju referentu paskyrė kun. V. Taškūną, kurijai nuolaidų ir klusnų. Deja, organizacijos skyriai savo pirmykščio veiklumo nebeatgavo. Tuomet K. Pukėnas paskelbė kreipimąsi į jaunimą (cituojama iš J. Cicėno knygos p. 109): Jaunime, neilgai man teko organizuotai dirbti su Tavim, bet tas nors ir trumpas darbo laikas negalės taip greit išdilti iš mūsų jaunų širdžių; supratom viens kitą, įsigijom abipusiško pasitikėjimo, pasiryžom žengti pirmyn tiesos, šviesos – Dievo ir Tėvynės keliais, bet, deja, reikia skirtis… Užtikrinu Tave, kad mintimis ir širdimi aš būsiu visada su Tavim susirinkimuose, šiaudinėje pastogėje ir darbo lauke. Atsisveikinu su Tavim, Jaunime, mūsų šūkiu – Veik!.

1938 m. gruodžio 15 d. į Vilniaus vaivadijos įstaigą buvo pakviesti lietuvių veikėjai: pavasarį uždarytos Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys M. Šikšnys, taip pat kun. V. Taškūnas, R. Mackevičius, A. Valaitis, J. Cicėnas ir A. Mačionis. Jiems pareikšta, kad Vilniaus lietuviai gali paruošti naujos lietuvių mokslinio pobūdžio draugijos įstatus. Juos patvirtinus, draugijai bus atiduotas visas uždarytos LMD turtas („Aidas“, 1938 12 17 Nr. 77). Šv. Mikalojaus parapijos salėje įvyko lietuvių visuomenės atstovų susirinkimas. Nutarta steigti Lietuvių mokslo mylėtojų draugiją. Tačiau vaivadijos valdžios reikalavimu 1939 m. sausį iš draugijos steigėjų turėjo būti išbraukti kunigai K. Čibiras ir K. Pukėnas.

1938 m. Kalėdų antrosios dienos rytą K. Pukėnas kartu su Juliaus Siniaus vadovaujamu „Varpo“ choru traukiniu išvažiavo į Kauną. Tą pačią dieną choras dainavo Įgulos bažnyčioje, paskui dar surengė kelis koncertus Kaune ir provincijoje. Į Vilnių K. Pukėnas grįžo 1939 m. sausio 3 d. („Varpas“ grįžo sausio 11 d.).

Lenkiškai rašytame 1939 m. lapkričio 23 d. rašte arkivyskupui K. Pukėnas prašė leisti užimti kapeliono vietą Lietuvos kariuomenėje. Kurijos kancleris A. Savickis K. Pukėno prašyme lapkričio 24 d. prirašė: Tuo reikalu su pasiūlymu turėtų kreiptis Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. Sabaliauskas. Kariuomenės vyriausiasis kapelionas kanauninkas Adolfas Sabaliauskas (kaip rašytojas jis labiau žinomas Žalios Rūtos slapyvardžiu) lapkričio 28 d. pareikalavo paskirti kapelioną į Vilnių atsikėlusiam kariuomenės 1 pėstininkų pulkui. Vilniaus kurija lapkričio 30 d. sutiko, o Kauno metropolitas Juozapas Skvireckas gruodžio pradžioje pulko kapelionu ir švietimo vadovu paskyrė K. Pukėną. Be to, nuo gruodžio 1 d. jam pavesta laikyti pamaldas lietuviams Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje. K. Pukėnas buvo pirmasis Vilniaus arkivyskupijos kunigas, tapęs Lietuvos kariuomenės dalinių kapelionu, 1939 m. rudenį įžengusių į Vilnių. 1 pulko kapeliono pareigas ėjo iki 1940 m. birželio, o pamaldas Šv. Jono bažnyčioje laikė iki 1941 m. rugsėjo 17 d.

Rusų ir vokiečių kariuomenių mūšių metu 1941 m. birželį–liepą K. Pukėnas neišvažiuodamas iš Vilniaus gyveno šv. Mikalojaus parapijos namuose Šv. Mikalojaus g. 8 su kun. E. Basiu. Kai kurie kiti kunigai, tarp jų ir E. Basys, norėjo iš Vilniaus išvykti (nuo liepos 15 d. atitinkamus leidimus išduodavo speciali vokiečių įstaiga Passierscheinamt; E. Basys leidimo negavo). K. Pukėno sėslumą patvirtina Vilniaus arkivyskupijos gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų dienynas (MAB318–1049).

Trakų mokytojų seminarija

1941 m. rugsėjo 17 d. K. Pukėnas paskiriamas Trakų mokytojų seminarijos kapelionu. Be tikybos, seminarijoje K. Pukėnas dar dėstė Lietuvos istoriją ir visuotinę istoriją. Kurijos kancleris A. Savickis 1941 m. spalio 6 d. raštelyje (MAB 318–19110) užfiksavo, kad tą dieną kurijoje apsilankęs Trakų vikaras Vaitiekus Tiška (Tyszko)pranešė, jog neseniai paskirtas Trakų lietuvių mokytojų seminarijos kapelionas kun. K. Pukėnas sakė tik politinio pobūdžio pamokslus. Apskritai jie daro įspūdį, kad netrukus turėtų prasidėti lenkų karas su lietuviais. Lietuviai mokomi, skatinami, kaip turėtų išnaikinti lenkus. Ragino bažnyčioje giedoti lietuvių tautinį himną, kuris absoliučiai neturi nieko bendra su religija. Kartą iš sakyklos dėstė himno „Lietuva, tėvyne mūsų“ turinį.

Iki Trakų V. Tiška apie metus vikaravęs Valkininkuose. Lietuviškai nemokėjęs vikaras valkininkiečiams nepatiko ir, arkivyskupijai sumanius iš Valkininkų iškelti jų pamėgtą vikarą Juozą Poškų, 1941 m. kovo 19 d. grupė pasipiktinusių parapijiečių parašė arkiv. Jalbžikovskiui: Paimat iš mūsų Mokytoją kun. Poškų, paimkit žaibo greitumu iš mūsų kleboną Abaravičių ir kun. Tiškų. Nes per vienas duris išeis kun. Poškus, per kitas duris išeis klebonas ir Tiškus. O jaunoji karta taip pasielgs dabartiniais laikais; jei Jūs jų nepasiimsit iš Valkininkų šiomis dienomis, tai mes patys pristatysim (MAB 318–1129). Kai kuriuose dokumentuose kunigas Tiška vadintas kitais vardais – Stanislovu Adalbertu. Pavyzdžiui, MAB 318–4740, arkivyskupijos dekanatų, klebonų ir vikarų 1942 m. sąraše, suminėti visi to meto Trakų kunigai: klebonas Liudvikas Kliukas, vikarai Petras Vasiucionekas ir Stanislovas Adalbertas Tiška, katechetas Kazimieras Pukėnas. V. Tiška gimęs 1915 m. Centrinėje Lenkijoje, Vloclaveko apskrityje. Trakuose dirbo nuo 1941 m. gegužės 6 d. Iš Trakų 1944 m. liepą perkeltas vikaru į Paberžę, o 1945 m. vasarį vikaru į Adutiškį (MAB318–22809, 533, 29461). Tiesa, klebono L. Kliuko sudarytame Trakų bažnyčios tarnautojų 1941 ar 1942 metų birželio 7 d. sąraše (MAB 318–22809) pažymėta, kad S. Tiška mokėjo lenkų, lietuvių ir lotynų kalbas.

Trakuose K. Pukėnui teko dirbti su dviem klebonais – Liudviku Kliuku ir Florijonu Neviera (pastarasis pakeitė L. Kliuką, perkeltą į Senuosius Trakus). Kai kur rašoma, kad iš Trakų K. Pukėnas atšauktas 1943 m. rugpjūčio 30 d. Tačiau rugpjūčio 30–ąją jis tik kreipėsi į arkivyskupijos administratorių M. Reinį prašymu nuo rugsėjo 16 d. atleisti iš mokytojų seminarijos kapeliono pareigų. M. Reinio rugpjūčio 30 d. rezoliucija: Ad preces solvimus (atleisti pagal prašymą, MAB 318–1049). (Priminsime, kad Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1943 m. kovo 22 d. vokiečių buvo išvežtas į Marijampolę ir uždarytas į tenykštį marijonų vienuolyną; į Vilnių Jalbžikovskis grįžo 1944 m. rudeniop, kai Marijampolę užėmė grįžusi Raudonoji armija.) Iš Trakų atšauktas Pukėnas buvo paskirtas kapelionu Vilniaus prekybos mokykloje.

Iš parapijos į parapiją

1944 m. liepos 17 d. arkivyskupijos administratorius E. Basys K. Pukėną paskyrė Vilniaus katedros vikaru. Šis nesutiko bendradarbiauti su tarybiniu saugumu ir nuėjęs pas arkiv. Jalbžikovskį pasiprašė perkelti kur nors kitur. Vysk. M. Reinio 1944 m. spalio 10 d. išsiųstas vikaru į Daugėliškį Švenčionių dekanate pas kleboną Julijoną Steponavičių (MAB318–98), o gruodžio 9 d. Kazitiškyje (dabar Ignalinos r.) mirus kun. Bobinui, paskirtas ten vikaru (1944 m. rugsėjo 7 d. Kazitiškio klebonu buvo paskirtas kun. Vladislovas Gimžauskas, MAB 318–15560).

Arkivyskupija 1945 m. gegužės 24 d. liepė K. Pukėnui persikelti į Dūkštą Breslaujos dekanate ir pakeisti kunigą M. J. Skardinską (greitai buvo įsteigtas Dūkšto dekanatas, kuriam priklausė ir Kazitiškis). Dūkšto dekanas, Rimšės klebonas kun. Petras Mankus birželio 4 d. netgi pranešė arkivyskupui, kad K. Pukėnas jau perėmė Dūkštą ir žada duoti pas save kambarį kun. Skardinskui, kurio į klebonus nepriėmė Kazitiškio parapijos komitetas (MAB 318–30644). Kol atvyks naujas klebonas, aptarnauti Kazitiškio parapijos dekanas pasiuntė Dūkšto vikarą Joną Deksnį. Lenkiškai nemokėjusį J. Deksnį Dūkšte pakeisdavo diakonas Vladislovas Jašukas (po penkerių metų paskirtas vikaru į Trakus). Tačiau E. Basys (tik jau kaip kurijos kancleris) 1945 m. birželio 5 d. pranešė K. Pukėnui: Metropolijos Kurija prašo, kad Tamsta laikinai susilaikytumėte su persikėlimu į Dūkštus, kol kun. M. Skardinsko padėtis galutinai išaiškės. Tuo tarpu Dūkšto parapijos komitetas birželio 7 d. parašė metropolitui Jalbžikovskiui: Mes, Dūkšto parapijos komitetas, visų parapijiečių vardu nusižeminę nuoširdžiai dėkojame mylimam ir gerajam ganytojui už paskirtą Dūkšto parapijai kleboną kun. Pukėną. Dūkšto parapijiečiai prašė paimti kun. Skardinską, nes jam klebonaujant parapija visai pakriko, žmonės pradėjo girtuokliauti ir atsitolino nuo bažnyčios. Tačiau perėmęs parapiją K. Pukėnas pasisveikino su parapijiečiais ir … išvyko atgal į Kazitiškį. Savo ruožtu dekanas P. Mankus birželio 12 d. rašė arkivyskupijai, kad K. Pukėnas jokiu būdu negali toliau pasilikti Kazitiškyje, turėtų tuojau pat išvažiuoti bent į Dūkštą. Kazitiškį laikinai galėtų paimti kun. Deksnys. Kodėl K. Pukėnui Kazitiškyje nebuvo galima pasilikti, deja, nepaaiškinta.

Arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis, gavęs du vagonus savo ir artimiausių bendrų turtui susikrauti, 1945 m. liepos 9 d. išvažiavo į Lenkiją. Gyveno Balstogėje ir iki mirties 1955 m. balandžio 19 d. valdė Lenkijai priklausiusią Vilniaus arkivyskupijos dalį, formaliai tebebūdamas visos Vilniaus arkivyskupijos metropolitas.

Kun. Mykolas Jonas Skardinskas (Skardinskis) paskirtas į Linkmenis. Tačiau apie pustrečio šimto pasirašiusių parapijiečių 1946 m. liepos 1 d. kolektyviai skundėsi dėl jo arkivyskupijai ir prašė iškeldinti. Be to, parapijiečiai dar priminė: …Linkmenyse klebonaujant kunigams Pšemeneckui ir Zarembai buvo labai kritęs bažnyčios autoritetas, tik kunigams a. a. Montvilai ir Gumbaragiui pavyko pakelti tikybinį lygį. Mečislovas Pšemeneckas Linkmenyse dirbo iki 1936 m. vasario, o jį pakeitęs Ignotas Montvila mirė 1942 m. birželio 19 d. Nuo tų metų rugsėjo vidurio Linkmenyse klebonavęs Karolis Gumbaragis čia dirbo neilgai; 1944 m. vasarą NKVD jį suėmė kunigaujantį Švenčionyse. M. J. Skardinskas iš Linkmenų perkeltas į Reškutėnus. Vėliau, anot arkivyskupijos 1947 m. balandžio 30 d. rašto, jis pakeitė Rūdiškių parapiją administravusį Lentvario kleboną Kazimierą Kulaką (MAB 318–29500).

NKVD kalėjimas ir lageriai

Iš Kazitiškio K. Pukėnas niekur neišvyko. Čia padirbėjo apie pusmetį, kol 1945 m. birželio 22 d. Švenčionių apskrities saugumas jį suėmė. Pernakvojęs NKVD patalpose Ignalinoje, kitą dieną išvežtas į Švenčionių kalėjimą. Karo tribunolas pirmą kartą Pukėną teisė 1945 m. per Kalėdas. Išteisino, bet kalinys pasiliko kalėjime. Antrą kartą teisęs 1946 m. rugsėjį karo tribunolas vėl nenuteisė. Tačiau kunigas į laisvę neišėjo, o buvo nuvežtas į Švenčionėlių geležinkelio stotį, iš ten – į Vilnių, į Lukiškes. Čia gretimoje kameroje kalėjo kunigai Vladas Mironas ir Karolis Gumbaragis, kun. prof. Fabijonas Kemėšis.

Kazitiškio parapija ilgesniam laikui liko be klebono. Todėl parapijos komitetas kreipėsi į Vilniaus arkivyskupą (gauta 1946 m. liepos 31 d.): Manome, Jūsų Ekscelencija jau žinote, kad prieš metus laiko Kazitiškio parapija neteko jai brangaus žmogaus kun. Pukėno.

Čia bebūdamas kleb. kun. Pukėnas, pasižymėjęs energija ir darbštumu, atliko daug naudingo darbo bažnyčiai ir tikintiesiems. Todėl Kazitiškio parap. kunigo trūkumą šiandien dar labiau atjaučia (MAB 318–123).

Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius Mečislovas Reinys 1946 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį – prašė ištirti K. Pukėno bylą ir padaryti atitinkamus patvarkymus. Mat 1945 m. birželį suimtą ir į Švenčionių kalėjimą uždarytą Kazitiškio kleboną K. Pukėną Vidaus reikalų liaudies komisariato kariuomenės karo tribunolas tų metų gruodžio 25 d. sesijoje Švenčionyse išteisino. Tačiau iš kalėjimo kunigas nebuvo paleistas. Jau Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės karo tribunolas 1946 m. rugsėjo 14 d. Švenčionyse antrą kartą nagrinėjo K. Pukėno bylą ir kaltinamąjį vėl išteisino, nes kaltinimus rado nepagrįstus. Teismo sprendime pasakyta, kad K. Pukėnas paleidžiamas į laisvę. Deja, ir po šio sprendimo kunigas jau trečią mėnesį kalėjo Švenčionių kalėjime. Pasak M. Reinio, arkivyskupijoje trūko kunigų, nes daugelis kunigų lenkų išvažiavo į Lenkiją. LTSR AT prezidiumo Malonės prašymams išžiūrėti komisijos atsakingasis sekretorius L. Veržbavičius 1946 m. gruodžio 19 d. kurijai atsakė, kad arkivyskupijos raštas persiųstas LTSR vidaus reikalų ministrui, ir tiek (MAB 318–1049).

Nors karo tribunolas du kartus K. Pukėną buvo išteisinęs, tačiau Ypatingasis pasitarimas prie TSRS vidaus reikalų ministro Lukiškėse laikytam kunigui 1947 m. rugsėjo 27 d. vis vien skyrė 10 metų pataisos darbų. Po savaitės – etapas „su daiktais“.

Pluoštą K. Pukėno prisiminimų iš lagerių išspausdino Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos“ 1991 m. rugpjūčio 27 ir 28 d. Pasak prisiminimus pristačiusio kun. Ričardo Jakučio, firma „Poligrafija“ planavo išleisti K. Pukėno prisiminimų knygą „Kunigas U 7483“. Deja, knyga neišėjo.

Taigi K. Pukėnas ir kiti nuteistieji traukiniu vežti į Rytus. Iš vagono išlaipinti Oršoje, Rytų Baltarusijoje, ir uždaryti persiuntimo kalėjime. Miestas sugriautas, o kalėjimas likęs. Kaliniai rusai juokavo, kad vokiečiai bendradarbiavo su bolševikais ir paliko kalėjimus bolševikų prašomi, kad rusai galėtų savus areštuoti ir turėtų kur juos patalpinti. Kalėjimo kamera gana didelė – skirta 58 žmonėms, tačiau jų buvo apie 200. Duonos dienos norma – 450 gramų. Pro langą K. Pukėnas kalėjimo pasivaikščiojimo aikštėje atpažino vyskupą Teofilį Matulionį.

Toliau per Maskvą, Raudonosios Presnios kalėjimą, – į Komijos ATSR. Čia miško ruošos punkte K. Pukėnas buvo paskirtas laužo kūriku. Šiaip darbas lyg ir nesunkus, tačiau nebuvo sausų malkų. Lagerio „ponai“, nedirbę vagys profesionalai (воры в законе) įsakė kapoti ir nešti į laužą lentas.

Iš Komijos lagerio K. Pukėnas vėliau perkeltas į Sibirą, į Irkutsko sritį. Bratskas, Oziorlagas, ligoninė už 40 km nuo Taišeto… Ligoninėje kunigui teko pabendrauti su senuku Erichu Cechlinu, Vokietijos pasiuntiniu Kaune 1933–1940 metais.

Baigiantis kalinimo laikui, Vilniaus kurija 1956 m. birželio 20 d. išrašė K. Pukėnui pažymėjimą (rusiškai), kad 1932 m. jis buvo įšventintas ir turi teisę atlikinėti visas Katalikų bažnyčios apeigas. Pažymėjimą pasirašęs kurijos kancleris Česlovas Krivaitis.

K. Pukėnas išlaisvintas 1956 m. lapkričio 13 d. Parvykęs į Lietuvą gavo Pabaltijo karinio tribunolo iš Rygos pranešimą, kad Ypatingojo pasitarimo sprendimas panaikintas ir byla nutraukta. Grįžęs iš lagerio, kruvinu prakaitu ten uždirbtų 2 000 rublių K. Pukėnas paaukojo Švenčionėlių bažnyčios statybai.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1990 m. sausio 23 d. kunigą reabilitavo.

Lentvaris. Riešė. Rūdiškės

Sugrįžus į Lietuvą pirmoji darbo vieta buvo Lentvaris – vikaro pareigos. Čion jį jau 1956 m. lapkričio 24 d. paskyrė Panevėžio vyskupas ir Vilniaus kapitulinis vikaras Kazimieras Paltarokas. K. Pukėno rūpesčiu Lentvario bažnyčioje sugrąžintos lietuviškos pamaldos. Susitaręs su klebonu Kazimieru Kulaku, 1957 m. liepos 17 d. prašė arkivyskupijos vadovybės 4 savaičių poilsio Palangoje. K. Paltarokas atostogauti leido nuo liepos 24 iki rugpjūčio 24 d.

„Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad iš tremties 1956 m. K. Pukėnas grįžo į Trakus, o vėliau paskirtas Kauno kunigų seminarijos dėstytoju. B. Kviklys taip pat rašė („Lietuvos bažnyčios, V.Vilniaus arkivyskupija, I“, Chicago, 1985, p. 205), kad iš tremties grįžęs K. Pukėnas dirbo dėstytoju Kauno kunigų seminarijoje. Tačiau ši informacija nepagrįsta, juolab kad ir Vilniaus arkivyskupijos kurijoje esančioje kunigo byloje apie tai nėra nė žodelio.

K. Paltarokas 1957 m. lapkričio 6 d. K. Pukėną paskyrė Riešės parapijos administratoriumi. Perimti parapiją reikėjo iš Kalvarijų dekano kun. S. Voronovičiaus (vysk. K. Paltarokas mirė 1958 m. sausio 3 d.). Dirbdamas Riešėje, 1959 m. birželio 30 d. Pukėnas paprašė arkivyskupijos vadovybės atostogų sveikatai pataisyti nuo liepos 10 iki rugpjūčio 10 d. Arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus Julijono Steponavičiaus rezoliucija prašyme: Leidžiame išvykti atostogų, suradus atostogų laikui pavaduotoją.

Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos apaštališkasis administratorius J. Steponavičius 1961 m. rugpjūčio 10 d. raštu K. Pukėną paskyrė Rūdiškių parapijos administratoriumi. Raštas siųstas į Riešę. Paskui kunigas tapo Rūdiškių klebonu, tačiau neilgam.

35 metai Nemenčinėje

Vilniaus arkivyskupijos kapitulinis vikaras Česlovas Krivaitis K. Pukėną paskyrė Nemenčinės parapijos vikaru adjutoriumi. Nors raštas apie šį paskyrimą pasirašytas 1962 m. gegužės 19 d., tačiau į Nemenčinę K. Pukėnas atvyko ir eiti pareigas pradėjo tik liepos 26 d.; nuo rugpjūčio 2 iki rugpjūčio 15 d. atostogavo. Vos pradėjęs dirbti Nemenčinėje Pukėnas ėmė ruošti vaikus Pirmajai komunijai, vadovaudavo tradicinėms Piemenėlių mišioms. Į vietos valdžios grasinimus turėjo vienintelį atsakymą: Toliau kaip į Sibirą neištrems, o ten jau esu buvęs. Nemenčinėje pragyveno iki mirties.

Dirbant Nemenčinėje tekdavo padėti ir kaimyninėms parapijoms. Antai 1962 m. spalio 12 d. jam pavesta nuo to mėnesio 14 d. iki kol bus atšauktas aptarnauti Sužionių parapiją; lapkričio 21 d. pavesta nuo 25 – tvarkyti Buivydžių parapijos reikalus. Mirus Eitminiškių klebonui, aptarnauti tą parapiją, kol bus paskirtas naujas ganytojas, K. Pukėnui pavesta 1963 m. rugpjūčio 29 d. Kartu su Nemenčinės altarista kun. Pranciškum Radziševskiu aptarnauti Eitminiškių parapiją vėl teko 1967 metais (pavesta lapkričio 11 d.) kunigo Silvestro Malachovskio ligos metu. Laikinai padirbėti reikėjo ir Riešėje.

Padirbėti Eitminiškėse teko ilgiau, nors papildomas krūvis nedžiugino. Arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis 1969 m. balandžio 2 d. pranešė K. Pukėnui neturėti jokių abejonių dėl Eitminiškių parapijos laikino aptarnavimo. Su kun. P. Radziševskiu reikės darbuotis ir toliau, kol ten bus paskirtas klebonas. Arkivyskupijoje trūko kunigų, todėl daug kur vienas kunigas aptarnaudavo dvi parapijas.

Č. Krivaičio 1964 m. gegužės 6 d. raštu K. Pukėnas atleistas iš Nemenčinės vikaro adjutoriaus pareigų ir paskirtas klebonu. Bažnyčią ir jos inventorių jam perduoti turėjo kurijos kancleris Stanislovas Mažeika su arkivyskupijos konsultoriumi, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu Algirdu Gutausku, dalyvaujant bažnyčios komiteto atstovams. Prisiekti reikėjo A. Gutauskui. Kitą tokį pat gegužės 6 d. raštą kurija adresavo K. Pukėnui, kaip arkivyskupijos tribunolo viceoficiolui.

1962–1990 m. K. Pukėnas buvo Kalvarijų dekanas (dekanu 1962 m. spalio 5 d. paskyrė mons. Č. Krivaitis), 1964–1975 m. – Vilniaus arkivyskupijos tribunolo viceoficiolas. 1989 m. vasario 1 d. jam suteiktas Jo Šventenybės kapeliono – prelato – vardas.

Kurija 1965 m. kovo 1 d. telegrama K. Pukėną pasveikino su amžiaus 60-mečiu. Telegramą pasirašė arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis, kancleris S. Mažeika, kun. Valeikis.

Dėl neaiškių priežasčių kurija planavusi K. Pukėną iš Nemenčinės perkelti kitur. Kunigas gavo mons. Č. Krivaičio 1968 m. gegužės mėn. (diena neparašyta) raštą, kad susidarius neišvengiamoms aplinkybėms jis atleidžiamas iš Nemenčinės klebono bei Kalvarijų dekano pareigų ir skiriamas Varėnos parapijos klebonu. Į naują vietą vykti nedelsiant. Varėnos parapiją reikės perimti iš kun. K. Gailiaus, dalyvaujant Varėnos dekanui kun. K. Gajauskui. Tačiau tąkart perkėlimas neįvyko. Matyt, norėta K. Pukėną iš Nemenčinės klibinti ir vėliau, nes 1968 m. lapkričio 13 d. rašte arkivyskupijos valdytojui jis, neva primindamas, kad iš Vilniaus išvykus kurijos notarui J. Poškui, bažnytiniam teismui būtinas kitas notaras, pažymėjo: …Dėlei to prašau mane palikti vietoje: išrautas senas medis nudžiūsta – vaisių neduoda, panašiai yra ir su senu kunigu. Kai negalėsiu dirbti ir sielovada Nemenčinėje kentės, aš pats paprašysiu atleisti. Tuo tarpu dar dirbu, niekas priekaištų dėl sielovados nedarė – prašau nieko naujo man nesiūlyti. Su kun. P. Radziševskiu Nemenčinėje abu susitvarkydavo.

Pats K. Pukėnas stengėsi nusimesti Kalvarijų dekano pareigas. Raštą, kad jų atsisako, kurijai parašė 1968 m. liepos 17 d., o norų nepatenkinus, 1969 m. balandžio 3 d. vėl kreipėsi į Č. Krivaitį, kad dekano pareigų atsisako dar kartą. Atsakyti neskubėjęs arkivyskupijos valdytojas tik rugsėjo 23 d. paprašė K. Pukėno ir toliau būti Kalvarijų dekanu.

Tuo laikotarpiu K. Pukėnas kasmet prašydavo atostogų sveikatai taisyti. 1970 metais atostogavo nuo liepos 27 iki rugpjūčio 27 d. Jį pavadavo kun. J. Sobolevskis. 1971 metais atostogavo nuo liepos 20 iki rugpjūčio 20 d., 1972 metais – visą rugpjūtį, o jį pavadavo kun. J. Vaitonis. Tų metų pabaigoje K. Pukėnas vėl buvo išleistas pasigydyti, o gydimosi laikotarpiui gruodžio 11 d. Nemenčinei paskirtas vikaras kun. Antanas Čiūras.

Kunigai K. Garuckas, A. Merkys, B. Laurinavičius, K. Pukėnas, S. Valiukėnas ir P. Sviontekas 1975 m. balandžio 28 d. kreipėsi į TSKP CK generalinį sekretorių, TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą, TSRS generalinį prokurorą, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumą, LTSR prokurorą ir visų vyskupijų kurijas dėl nuteistų už religinės literatūros spausdinimą Pauliaus Petronio, Petro Plumpos, Jono Stašaičio ir Virgilijaus Jaugelio. Pareiškime pabrėžiama, kad TSRS ir LTSR konstitucijos garantavo religijos ir spaudos laisvę, tačiau Lietuvos valdžia neleido katalikams spausdinti religinės literatūros. LTSR Aukščiausiojo teismo prašoma panaikinti 1974 m. gruodžio 24 d. nuosprendį nuteistiesiems.

1975 m. rugsėjo 30 d. arkivyskupijos valdytojui Č. Krivaičiui K. Pukėnas parašė, kad nuo spalio 1 d. atsisako Bažnyčios teismo viceoficiolo pareigų: važiuojant iš Nemenčinės autobusai būna perpildyti, juose sunku išstovėti, o parapijai žadėtas pagalbininkas vikaras nepaskirtas.

Vikaro adjutoriaus ar bent vikaro kooperatoriaus Nemenčinės parapijai K. Pukėnas prašė 1978 m. spalio 23 d. Mat šlubavo 73 metų kunigo sveikata, jis dažnokai sirguliuodavo. Tiesa, buvo priekaištų ir K. Pukėnui dėl jo būdo, pavyzdžiui, dirbant arkivyskupijos tribunole ir kt. Tai matyti iš jo byloje Vilniaus kurijoje esančių dokumentų.

1981 m. lapkričio 24 d. vakarą Vilniuje buvo mirtinai sužalotas Adutiškio klebonas, Lietuvos visuomeninės Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius. Anot „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ Nr. 50, per jo laidotuves Adutiškyje lapkričio 27 d. vienas iš pamokslininkų buvo kun. K. Pukėnas, kurį su velioniu jau senokai siejo artima pažintis (pavyzdžiui, K. Pukėnas su kitais kunigais dalyvavo B. Laurinavičiaus, anuomet Švenčionėlių klebono, motinos laidotuvėse 1962 m. sausį). Papasakojęs apie velionio kunigo kuklų gyvenimą ir kt., pamokslininkas baigdamas kalbėjo: Mes pažadam eiti tavo pramintais takais, kad būtų laimingi visi Lietuvos tikintieji, visi lietuviai. Knygos „Objektas „Intrigantas“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ (Vilnius, 2002) p. 344 velionio giminaitė Jadvyga Laurinavičiūtė–Pranskienė pateikė kitą ištrauką iš Pukėno pamokslo: Pylė ateizmo šiukšles ant Tavęs, bet Tu nepalūžai, ėjai Dievo keliu išdidžiai. Sugniuždė Tavo veidą, bet nesugniuždė Tavo sielos ir nuveiktų darbų.

Šv. Mišių pamokslą kun. K. Pukėnas sakė per B. Laurinavičiaus palaikų perlaidojimą Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje 1988 m. lapkričio 26 d. Tą pamokslą knygoje apie kun. Laurinavičių cituoja perlaidojimo dalyvis kun. Algimantas Keina (p. 489):

Ši diena yra savotiška, – kalbėjo kun. K. Pukėnas, – iš vienos pusės liūdna – stovi karstas mūsų mylimo draugo, Švenčionėlių ir Adutiškio klebono, iš kitos pusės, – džiugi diena, nes grįžo į savo vietą. Buvo ištremtas ir grįžo. Šiandien, prisimindami amžinatilsį kunigą Bronių, sakome – jis taip pat aukojosi kitiems.

Jis norėjo, kad šeimos būtų šventos, gausios, blaivios. Jis matė pražūtingus girtavimo padarinius.

Jis kvietė tikinčiuosius sąmoningai tikėti, mylėti savo kraštą, matyti vargstančius savo brolius.

Užtariant Motinai Marijai tegul jis išprašo mūsų šeimoms, jaunuomenei ryžto ne tik iškelti vėliavas, bet ir būti laisviems širdyse nuo visokio blogio.

Arkivyskupijos valdytojui kun. A. Gutauskui 1983 m. vasario 14 d. rašytame laiške K. Pukėnas pasiskundė, kad griūdamas ant ledo labai susimušė koją. Negalėjo nueiti į bažnyčią ar nuvažiuoti pas ligonį. Prašė vikaro adjutoriaus arba skirti parapijai kitą kleboną, o jį palikti altarista: naujam klebonui ateityje dar galėtų padėti.

1987–1988 m. vyko Nemenčinės bažnyčios remontas. Dėl pablogėjusios sveikatos K. Pukėnas 1988 m. birželio 10 d. pirmą kartą pasiprašė atleidžiamas iš Nemenčinės klebono pareigų. Bažnyčios komitetas dėl remonto ir jam skirtų lėšų panaudojimo 1989 m. balandžio 2 d. pasiskundė arkivyskupijai. Kai kurie parapijiečiai panašius skundus arkivyskupijai rašė 1990 m. balandį–gegužę, nors kitas Nemenčinės kunigas Ričardas Jakutis dėl remontui panaudotų lėšų jokių priekaištų neturėjo. Galbūt dėl tų skundų K. Pukėnas 1989 m. sausio 8 d. dar kartą prašė atleisti jį iš Nemenčinės klebono pareigų ir skirti parapijai kitą administratorių; prašymą motyvavo senyvu amžiumi.

Eitminiškių šventoriuje pastatytas architekto Napalio Kitkausko suprojektuotas paminklas pusdevintų metų čia dirbusiam aktyviam lietuvybės skleidėjui ir lenkų Armijos krajovos partizanų 1943 m. per Velykas žiauriai nukankintam kunigui Ambraziejui Jakavoniui. Kunigo kūnas nerastas. Paminklą 1988 m. balandžio 24 d. pašventino Nemenčinės klebonas K. Pukėnas. A. Patackas minėtoje savo knygoje rašo: Kun. K. Pukėno liudijimu, tiktai 1939 m., Vilniaus krašto dalį prijungus prie Lietuvos, Eitminiškėse buvo įvestos lietuviškos pamaldos. Į jas susirinkdavo vietiniai lietuviai mokytojai ir dar keletas senų žmonių (p. 31). Toliau: Kun. K. Pukėno liudijimu, Eitminiškių parapijos vietiniai senyvo amžiaus gyventojai žino, kur žudikai padėjo kun. Jakavonio lavoną, bet klausiami atsako: „nie viem“ (nežinau). Slepia. Bijo pasakyti (p. 36). Kunigas Jakavonis Lietuvą, lietuvius mylėjo, bet neapykantos lenkams nejautė. Jis lenkų neskriaudė, bet ir lietuvių skriausti neleido, – teigia kun. Pukėnas (p. 43). Tik knygos autorius nenurodė, iš kur tokių žinių pasisėmęs: ar girdėjęs iš paties kunigo K. Pukėno ir gal net jo pasakojimą užrašęs, ar apie tai tik paskaitęs kokiame leidinyje.

1990 m. birželio 7 d. K. Pukėnas dėl kanoniško amžiaus (85 metų) ir pablogėjusios sveikatos vėl pasiprašė atleisti jį iš Nemenčinės klebono ir Kalvarijų dekano pareigų. Arkiv. J. Steponavičiaus birželio 11 d. raštu atleistas, tačiau paliktas Nemenčinės parapijos garbės klebonu. Jam padėkota už darbą. Bažnyčią ir jos inventorių reikėjo perduoti naujam Nemenčinės parapijos administratoriui kun. R. Jakučiui, dalyvaujant Kalvarijų dekanui kun. J. Baltušiui ir bažnyčios komiteto nariams.

K. Pukėnas nevengė pastabų dėl kai kurių arkivyskupijos vadovybės ar kitų Bažnyčios pareigūnų veiksmų. Pavyzdžiui, arkivyskupui J. Steponavičiui adresuotame rašte, arkivyskupijoje gautame 1990 m. rugpjūčio 17 d., tarp kita ko, priekaištavo dėl žurnalo „Katalikų pasaulis“ pabranginimo – tai nepadėjo ideologinėje kovoje. Pareiškime arkivyskupui metropolitui A. J. Bačkiui 1995 m. gegužės 16 d. piktinosi leidimu svetimšaliui kunigui šv. Mišias laikyti Nemenčinės miestelio stadione. Rašte A. J. Bačkiui rugpjūčio 6 d. išreiškė nuomonę, kad Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią reikėtų atiduoti Lietuvos kariuomenės reikalams.

Vysk. J. Tunaitis 1990 m. rugsėjo 10 d. prašė Vilniaus rajono savivaldybės Socialinio aprūpinimo skyriaus skirti K. Pukėnui pensiją: etatinėse pareigose jis išdirbęs daugiau kaip 8 metus, o kalėjime ir lageriuose – 11,5 metų.

K. Pukėno kunigystės 60 metų sukaktis ir 30 metų kunigavimas Nemenčinėje pagerbtas 1992 m. birželio 27 d.

K. Pukėnas, Nemenčinės garbės klebonas, teologijos magistras, socialinių mokslų licenciatas, monsinjoras, mirė 1997 m. balandžio 19 d. – tuo metu buvęs seniausias kunigas visoje Vilniaus arkivyskupijoje. Palaidotas Nemenčinės šventoriuje. Laidotuvių pamaldoms vadovavo Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Koncelebracijoje dalyvavo Rusijos europinės dalies apaštališkasis administratorius arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius, Vilniaus vyskupas augziliaras Juozas Tunaitis ir didelis būrys kunigų. Velionio bendramokslis monsinjoras Juzefas Obrembskis prie kapo duobės sakė, kad tai buvo kunigas, kurio žodžiuose nebuvo dviprasmybių. Ten pat kalbėjęs Nemenčinės miesto meras Mečislavas Borusevičius perskaitė miesto tarybos nutarimą velionio vardu pavadinti vieną miestelio gatvių.

K. Pukėną pažinojęs kun. Vaclovas Aliulis pasakoja: Sovietiniai lageriai nepalaužė jo gyvenimo džiaugsmo. Nemenčinėje mokamai derino parapijiečių – lietuvių ir lenkų – poreikius. Buvo įdomu ir nesunku su juo bendrauti, jautėme jo atlaidumą žmonių silpnybėms. Kunigų vaišėms vadovaudavo kasdienišku kunigišku sąmoju, neliesdamas opių priespaudos sąlygomis temų (V. Aliulis. Vieno žąsiaganio istorija. Vilnius, 2007, p. 89).

Kazimiero Pukėno atminimą – kunigo 100–metį – Nemenčinės parapijiečiai iškilmingai pagerbė 2005 m. birželio 26 d.

Voruta. – 2009, gruod. 19, nr. 24 (690), p. 8.

Voruta. – 2010, saus. 9, nr. 1 (691), p. 8.
Voruta. – 2010, saus. 23, nr. 2 (692), p. 8.

The post Trakų prefektas kun. Kazimieras Pukėnas appeared first on Voruta.

www.vaticannews.va

Šeštadienio, gegužės 22-osios, rytą Popiežiaus namų prefektas ir popiežiaus emerito Benedikto XVI sekretorius arkivyskupas Georgas Gänsweinas Romoje suteikė kunigystės šventimus dvidešimt septyniems „Opus Dei“ prelatūros nariams. Vienas naujų kunigų – lietuvis Vytautas Jonas Saladis. Jis yra pirmasis lietuvis „Opus Dei“ prelatūros kunigas.

Naująjį kunigą pakalbinome šventimų dienos išvakarėse.

Papasakokite apie save, apie savo kelią į „Opus Dei“, į kunigystę.

 „Gimiau Kaune 1990 m., iš karto po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, penkių vaikų šeimoje. Mano mama – gydytoja, tėtis – miškų tyrinėjimu užsiimantis mokslininkas. Religinga šeima dėjo pastangas užtikrinti vaikų krikščionišką ugdymą. Keturi iš mūsų mokėmės Jėzuitų gimnazijoje. Mano mama taip pat dalyvavo jėzuitų organizuojamuose maldos ir ugdymo užsiėmimuose. Su „Opus Dei“ susipažinau mokyklos pabaigoje, vienuoliktoje klasėje, kai man buvo septyniolika metų. „Opus Dei“ centras buvo šalia mano namų. Pradėjau dalyvauti jų veikloje. Po poros metų persikėliau į Vilnių, mokiausi teisės fakultete,  taip pat išlaikiau ryšį su „Opus Dei“, dalyvavau jų ugdymo užsiėmimuose. Pirmojo kurso pabaigoje pasiprašiau priimamas į „Opus Dei“ kaip narys. Įstojau kaip paprastas pasaulietis. „Opus Dei“ nariai dirba profesinį darbą.“

Ar tiesa, kad prieš pradėdamas rengtis kunigystei, jau buvote pradėjęs profesinę karjerą?

„Kadangi buvau pradėjęs teisės studijas ir jas tęsiau, antrojo kurso pradžioje mane pasikvietė dirbti advokatų kontora. Tarp advokatų tai įprasta praktika, kad kartas nuo karto pasikviečia studentus dirbti kaip padėjėjus.“

Po to studijos Romoje…

„Baigiau teisės studijas būdamas 23 metų. Kai man buvo 25, sulaukiau pasiūlymo atvykti į Romą studijuoti teologiją ir kanonų teisę, žinodamas ir apie galimybę tapti kunigu. Viską apmąsčiau Dievo akivaizdoje, meldžiausi ir priėmiau pašaukimą. „Opus Dei“ steigėjas labai norėjo pabrėžti, kad kunigystė nėra žmogaus pašaukimo vainikavimas. Kunigystė – tai pašaukimas pašaukimo kelyje. Esame įšventinti kunigais tam, kad tarnautume. Būtent dėl to ir priimame kunigystės šventimus.“

Kokie Jūsų planai artimiausiai ateičiai? Ar jau žinote, kokiai tarnystei būsite skiriamas?

„Planai ateityje? Labai sunku pasakyti. Greičiausiai grįšiu į Lietuvą, bet ne iš karto. Ateinančiais metais baigsiu mokslus, man liko dar vieneri metai kanonų teisės studijų. O po to sugrįšiu į Lietuvą.“

Ačiū.

The post Vytautas J. Saladis – pirmasis lietuvis „Opus Dei“ kunigas appeared first on Voruta.