Klebonas dekanas Jonas Varaneckas 2016 m. Artūro Šostako nuotrauka

www.voruta.lt

Nuoširdžiai sveikiname Trakų dekanato dekaną, Trakų Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos kleboną, Trakų rajono garbės pilietį Joną Varanecką jo kunigystės 30-mečio proga.

Esame Jums dėkingi už atgaivintą Trakų Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos šlovę, tradicijas ir jų puoselėjimą, už suburtą bendruomenę, už beatodairišką tarnystę Dievui ir žmonėms.

Neškite žmonėms meilę ir paguodą, viltį ir džiaugsmą. Linkime Jums didelės Dievo palaimos.

Trakų rajono savivaldybė ir Vorutos redakcija

The post Sveikiname Trakų dekanato dekaną kleboną Joną Varanecką kunigystės 30-mečio proga appeared first on Voruta.

Gervėčių Šv. Trejybės bažnyčia. Vytauto Žemaičio nuotr.

Irena Zaleckienė, www.voruta.lt

Leonas Nastiukas (1955 – 2017)  gimė Sibire. Grįžo į  Lietuvą visa šeima po Stalino mirties. Mokėsi Vilniaus  3- oje  vidurinėje mokykloje.  1977 m. tarnavo kariuomenėje. 1982 m. baigė kunigų seminariją ir priėmė diakono šventinimus. Seminarijoje buvo kruopštus, sąžiningas, darbštus, restauruodavo šventus paveikslus.

         Nuo 1991 metų buvo paskirtas į  Gervėčių Šv. Trejybės bažnyčią. Čia Jam teko sutikti šimtąsias bažnyčios metines. Bažnyčia buvo pastatyta rėmėjų:  tikinčiųjų katalikų ir mūsų nuostabiųjų Miko ir Kipro Petrauskų lėšomis.

        Kipras ir Mikas Petrauskai vargonavo, dainavo ir rėmė bažnyčios statybą (čia man pasakojo mano tėtis ir turėjo jų atvirukus)

         Atvykęs į Gervėčių bažnyčią kunigas Leonas Nastiukas surado apleistą aplinką. Visai netoli buvo dvaras, bet šalimais esantis parkas – apleistas. Jaunas, energingas, kūrybingas, darbštus kunigas  ėmėsi darbų – išrovė labai senas pušis, visus krūmus išvalė apleistus dvaro pastato likučius.

         Pats augino gėles, labai gerai ir gražiai mokėjo tvarkyti aplinką. Jis turtingiems verslininkams padėdavo sutvarkyti aplinką, bet už darbą pinigų neimdavo – sumokėdavo spygliuočiais augalais arba egzotiniais krūmais. Tai todėl kaip gražiai sutvarkė aplinką ir prisodino kiek daug augalijos.

Gervėčių Šv. Trejybės bažnyčia. Vytauto Žemaičio nuotr.

         Kai nuvykau į Gervėčius, pirmiausiai nustebau, kad tiek daug gėlių, tujų, nuostabių rožių, egzotinių krūmų. Padarytas parkas, daug suoliukų, grindinys, statulos, net lauko tualetas apželdintas tujomis, prie takelio žydi gėlės.  Būtinai turėjau užeiti į bažnyčią, tai galvoju, kaip reikės įeiti.

         Bažnyčia buvo neužrakinta, prie sienos iš abiejų pusių pakabintos lentelės: lietuvių ir baltarusių kalba – kad bažnyčia saugoma Baltarusijos Respublikos įstatymais.  O bažnyčioje nuo durų iki altoriaus ištiesti takai ir kabo gražūs sietynai. Pagalvojau, jeigu išloščiau milijoną, tai Trakų Šv. Marijos Apsilankymo bazilikai nupirkčiau septynis sietynus, kad  šviesa ilgus šimtmečius šviestų mūsų nuostabioje bažnyčioje.

         Palikta ant staliuko  užrašų knyga, kur  tik įėjus į vidų  gali užsisakyti mišias už savo tėvus, senelius, prosenelius arba parašyti padėką už tuos visus stebuklingus darbus.

         Aš turėjau beveik milijoną baltarusiškų „zaičikų“, tai visai negailėjau aukoti.

          Kai atėjau į Galčiūnų kaimą, pradėjau klausinėti, kas kaip gražiai puošia bažnyčią ir tvarko aplinką, taip aš sužinojau apie a.a. kunigo Leono Nastiuko darbus.

        Aš baigiau baltarusišką mokyklą. Mūsų tėvai buvo išprašę lietuvių mokytojo  į visas apylinkės  mokyklas. Mokytojas atvyko iš Vilniaus – energingas Bernardas Šaknys. Bet mokytojas labai trumpai tedirbo – matyt Baltarusijos Švietimo skyriaus administracijai nepatiko, kad mūsų tėvai lietuvį mokytoją vežiodavo iš vienos mokyklos į kitą, o gal visai jau norėjo nutautinti lietuvius, net pasai nebuvo išduodami.

      Daug gražių darbų kunigas  Leonas Nastiukas  paliko Gervėčiuose. Kasmet atvykdavo su mokiniais ir suaugusiais į Vilnių, kur susitikdavo lietuvių bendruomenės iš daugelio pasaulio šalių.

        Mūsų krašto žmonės ilgai ir su didele meile bei pagarba visad prisimins  a. a. kunigą Leoną Nastiuką  už Jo nuostabius  darbus, paliktus  Gervėčiuose, jau beveik nykstančiame buvusiame  lietuvybės Gervėčių  krašte.

             Ramybės ir Dievo globos Tau mūsų Ganytojauǃ

The post Parašysiu apie nuostabų Gervėčių kunigą a.a. Leoną Nastiuką appeared first on Voruta.

Autorės nuotraukos

Neringa Tuškevičienė, Kernavė, www.krastozinios.lt

Kernavės Švč. M. Marijos bažnyčioje šį sekmadienį buvo švenčiamos kelios šventės:  Švč. M. Marijos Škaplierinės atlaidai bei Vyskupo Juozo Matulaičio viešnagė. Mišių metu prisimintas ir pagerbtas ilgametis Kernavės klebonas, Širvintų krašto garbės pilietis, Vilniaus arkivyskupijos ganytojas, Prelatas Česlovas Krivaitis, kurio nuopelnus ir darbus, atliktus čia, Kernavėje, ir visoje Lietuvoje sunku būtų ir suskaičiuoti.

Taip pat mišiose dalyvavo Juozas ir Sigutė Šukaičiai, kurie prieš 50 metų priėmė Santuokos sakramentą ir šiandien atėjo padėkoti Dievui už penkiasdešimties metų santuokos gyvenimo kelią, du sūnus ir tris anūkus.

Klebonas kunigas Marius Talutis paprašė Jo Ekscelenciją Vyskupą vadovauti Šventų Mišių aukai. Sesuo Irena dovanojo gražią savo giedamą psalmę. Jai pritarė ne tik giesmininkės, bet ir visa bažnyčia.

Jo Ekscelencija Vyskupas Juozas Matulaitis į iškilmes pakviestas ne atsitiktinai. Jis asmeniškai pažinojo Kernavės kleboną, Prelatą Česlovą Krivaitį, kurio minima 100 metų gimimo sukaktis, ir daugiausiai gali apie Jį papasakoti.

Prelatas Česlovas Krivaitis gimė 1921 m. liepos 18 dieną, Žebertonių kaime (Elektrėnų sav.). Palaidotas Kernavės šventoriaus kriptoje.

Prelatas buvo genialus organizatorius, diplomatas, meno žinovas, eruditas. Nuo 1979 m. iki 2004 m. Jis Kernavei atidavė visą savo talentą, prakaitą ir širdį. Jo dėka bažnyčią puošia nepaprasto grožio ąžuolinis altorius, kurį jis paaukojo Kernavės bažnyčiai pardavęs mirusios mamytės namą Vievyje. Šalia altoriaus atsirado nuostabūs ąžuoliniai bažnyčios suolai, presbiterijos kėdes, altoriaus grotelės, klausyklos. Jo pastangų dėka pastatyti nauji vargonai, įrengta 15 Kalvarijos stočių iš Lietuvos laukų akmenėlių, pastatyti didingi šventoriaus vartai. Prelato išminties dėka buvo susigrąžinti parapijos pastatai ir įkurta parapijos salė bei sutvarkyta senoji klebonija. Ypatingų pastangų jam kainavo Kernavės parapijos administracinio pastato-klebonijos statyba, baseino Lietuva įrengimas. Jo dėka Kernavę puošia paminklai „Mozė“, „Vytautas Didysis“, „Geležinis vilkas“ bei kryžius „Jūs mano rankos“ bei Kernavės alėja ir kunigaikščių vardus turinčios Kernavės gatvės. O kur dar bažnyčios vidaus ir išorės remontai, bažnyčios apšiltinimas bei apšvietimas. Prelato Česlovo dėka į Kernavę atvyko ir jam talkino bei po jo mirties darbus tęsia Kristaus Karaliaus seserų diakonių kongregacija.

Kernavės parapijoje saugomi tūkstančiai lankytojų įrašų, kuriuose dėkojama Prelatui už Kernavės garsinimą ir išpuošimą.

Graži šventinė procesija nusidriekė aplink Kernavės bažnyčią, lyg bylotų išėjusiam klebonui, kad Jo darbai vertinami, branginami ir tęsiami. Po Šventų Mišių klebono Mariaus kvietimu visi susirinko prie Prelato Česlovo Krivaičio kapo. Čia buvo meldžiamasi, giedamos giesmės, Lietuvos himnas.

Tuo metu kunigas Marius pastebėjo pro šalį einantį Lietuvos archeologą, Vilniaus universiteto profesorių Aleksiejų Luchtaną ir pakvietė jį prisijungti bei pasidalinti savo prisiminimais apie Prelatą Česlovą Krivaitį.

Pirmasis susitikimas įvyko profesoriui Aleksiejui atvykus apsižiūrėti, kur bus vykdomi tyrimai. Nuo pirmų akimirkų bendravimas buvo sudėtingas. Dėstytojai suprato, kad bendrauti su bažnyčia jiems nederėtų. Tad pas kleboną nusiuntė jauną archeologą Aleksiejų. Pasak jo, visas Kernavės atgimimas prasidėjo būtent nuo tuometinio klebono Česlovo Krivaičio. Buvo įsteigta Taryba, kuri rūpinosi Kernave. Monsinjoras nuolat dalyvaudavo posėdžiuose ir kaskart ateidavo su naujomis iniciatyvomis. Jis buvo tikra Kernavės siela. Profesorius teigia, kad su Prelatu teko bendrauti kelis dešimtmečius ir jis visada galvojo tik apie Kernavę, jos gražinimą, lietuvybę.

Daug metų su Prelatu dirbo ir dabar Jo darbus tęsia sesutė Irena. Ji prisimena, kaip ką tik atvykęs kunigas, pirmąjį rudenį pasirūpino, jog Kernavės bažnyčioje būtų įvestas šildymas. Lietuvoje tai buvo pirma bažnyčia, turinti šildymą. „Pirmos Kalėdos jau buvo šiltos,“ – prisimena sesuo Irena. „O paskui Jis ėmė viską daryti bažnyčiai. Įvedė požemines įrangas: elektrą, vandenį, katilinę pastatė. Vėliau ėjo kiti darbai. Kartu statė tvorą aplink bažnyčią ir kartu vežė po vieną pagamintą staciją. Kelios sesutės ir akmenis vežė, ir juos skaldė. 1987 metais buvo pagamintos visos stacijos. Buvo švenčiamas 600 metų Krikšto jubiliejus ir pašventintos visos stacijos. Iškilmėse dalyvavo daug svečių, kunigų, nes kunigai labai rėmė šiuos Prelato darbus.“

Sesuo Irena prisimena, kad jai teko daryti aukojančių parapijiečių sąrašus. Prelatas nuolat per Šventas Mišias dėkodavo kiekvienam paaukojusiam. (O koks jis buvo  žmogus? Kaip bendraudavo su kitais?- autorė) „Jis labai mokėjo bendrauti. Prelatas buvo tikras pavyzdys, kurio mes ir dabar nepamirštam. Jau taip atsakingai viską darydavo – jokio skubėjimo. Visus pakalbindavo, turistus priimdavo. Jei eina į mišias, visada su sutana, su baltais marškinukais, su koloratke, visada išlindę balti manketai, batai juodi, nublizginti, kojinės juodos. Buvo toks kunigas, kokio dabar nėra. (Ir akiai, ir dūšiai? – autorė) Taip. Būtent taip.

Kai nueini pasakyt, jog atėjo interesantai, jis pirmiausiai apsirengia sutaną, dedasi kryžių, dedasi žiedą… Žmogų visada priimdavo labai pagarbiai, mandagiai. Prelatas buvo be galo jautrus žmonėms ir jie tiesiog lipdavo prie Jo.,“ – prisiminimais dalijasi sesuo Irena ir priduria, kad vienuolės kaskart eidamos į bažnyčią prie kapo sukalba poterius.

Kernavėje ir apylinkėse visų gerbiama sesuo Irena tvirtina, kad Kernavės klebonas kunigas Marius nuolat klausinėja apie Prelatą ir ima iš jo pavyzdį.

The post Kernaviškiai iškilmingai paminėjo Prelato Česlovo Krivaičio gimimo 100-ąsias metines appeared first on Voruta.

Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotr.

Irena Petraitienė, www.bernardinai.lt

Kitąmet bus 50 metų, kai 1972 m. rugpjūčio mėnesį už vaikų katekizavimą metus kalėjęs iš Pravieniškių lagerio išėjo kunigas Juozas Zdebskis (1929–1952–1986).

Prasminga šį faktą prisiminti vien todėl, jog kun. Zdebskio byla, apie kurią Lietuvos katalikai rašė Memorandume Jungtinėms Tautoms, paskelbė „Amerikos balso“ ir kitos Vakarų šalių radijo stotys, buvo bene pirmas toks viešas iššūkis dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimo ir pirmas drąsus tikinčiųjų pasipriešinimas. O kalėjime rašytas, aktualumo iki šiol nepraradęs kun. Zdebskio dienoraštis, 1996 m. išleistas atskira knyga „Gyvenimas mąstymuose: kunigas tarp vagių“, paliudija, jog kalinio dalią kun. Juozas priima ne kaip nesėkmę ar nelaimę, bet kaip neatskiriamą kunigo tarnystės dalį ir kryžių.

„Apvaizdos veikime pralaimėjimai tampa laimėjimais“

„Aš eisiu į teismą paprastas, tylus, santūriai laikydamasis. Teprisimena man tylus, romus Jėzaus vaizdas, kai jis į teismą ėjo. Tegul Dievas saugo, kad teisėjai nepastebėtų manyje neapykantos…. Ir kad aš pajėgčiau prieš juos atsistoti kaip Apaštalai tada prieš Aukščiausią žydų teismą, kai drįso pasakyti: „Dievo reikia labiau klausyti kaip žmonių“. Juk tai malonė ne man vienam, bet mano draugams, tautai. Juk tam palaimino Ekscelencija Vincentas (tremtyje esantis vyskupas Sladkevičius). Juk už tai meldžiasi mano matomi ir nematomi draugai….“ 1971 m. rudenį laukdamas teismo dienos, kun. J. Zdebskis šitaip rašė dienoraštyje. Ar buvo galima kunigui, atliekančiam savo pareigą katekizuoti vaikus, išvengti baudžiamosios bylos? Leidinyje „Mylėti artimą“ (liudijimuose apie kunigą Juozą Zdebskį pagal dokumentinio filmo videomedžiagą) jo bendražygis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ kalbėjo: „Iš tikrųjų tuo metu labai nedaug kunigų drįso viešai mokyti vaikus, nes visi aiškiai žinojo: už vaikų mokymą – metai lagerio. Man atrodo, jis net specialiai darė. Man susidarė įspūdis, kad jis neturėjo baimės jausmo, nebijojo nei lagerio, nei ko kito. Tikriausiai bijojo, bet to visai nerodė. Manau, jis labai ramiai mokė ir galbūt net tam tikra prasme norėjo, jeigu reikės kentėti, kad visi matytų, jog čia toks svarbus reikalas, dėl kurio galima ir pakentėti. Vieną kartą,1964 m., jį nuteisė, pirma laiko paleido, paskui jis vėl mokė, 1971 m. Prienuose vėl komisija užtiko jį, surašė aktą, vėl buvo teisiamas ir vėl gavo metus lagerio Pravieniškėse.“

Iš KGB pasiklausymų kun. J. Zdebskio bute Prienuose matyti, kad jau 1971 m. pas jį iš Simo atvažiuodavęs kun. S. Tamkevičius ir juodu kalbėdavęsi apie „gazietos“ (laikraščio) reikalus: tardavosi, ką skelbti, ką ne, kaip surinkti informaciją, kaip surasti vairuotoją, kuris vežiotų, kur reikia… Ir atsitiko taip, kad 1972 m. kovo 19-ąją, per Juozines, išėjusi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ prasideda kun. Juozo Zdebskio bylos dėl vaikų katekizavimo išsamiu aprašymu.1971 m. liepos 16 d. vaikai kartu su savo motinomis susirinko į Prienų bažnyčią katekizacijai. Kun. J. Zdebskiui beaiškinant ir beklausinėjant vaikus, į bažnyčią įsiveržė būrys pareigūnų: fotografavo, klausinėjo, surašė aktą. Bažnyčioje kilo triukšmas. Pasipiktinę pareigūnų savivale prieniškiai tėvai kreipėsi Į SSRS CK Kontrolės komisiją, prašydami nutraukti tikinčiųjų persekiojimą. Rugpjūčio 26 d. kun. J. Zdebskį areštavus, žmonės ėjo į prokuratūrą, reikalaudami kunigą paleisti: „Jei areštavote kunigą, tai pirma mus areštuokite, nes mes vedėme savo vaikus pas kunigą.“ Sekmadienį buvo galima matyti minią žmonių, laukiančių eilės pasirašyti po skundu sovietinėms įstaigoms: SSRS generaliniam prokurorui, Komunistų partijos Centro komitetui, SSRS Aukščiausiajai ir Ministrų Tarybai: „Kun. J. Zdebskis yra kaltinamas vaikų ruošimu pirmajai išpažinčiai. Jeigu jis nusikalto, atlikdamas tiesiogines kunigiškas pareigas, tai kodėl SSRS Konstitucija garantuoja sąžinės ir kulto laisvę. Mes manome, kad šiuo areštu šiurkščiai sulaužyti tarybinės valstybės įstatymai.“

Kun. Juozas Zdebskis. genocid.lt  nuotr.

Rugpjūčio 30 d. prie Prienų milicijos būstinės žmonėms laukiant, kada bus išvežamas kunigas Juozas, saugumiečiai bandė juos išvaikyti : „Ko čia stovite? Ar stebuklą norite išvysti?“ – „Daugiau kaip stebuklą“, –atsakė visi vienu balsu. Areštavus kun. J. Zdebskį, akcijos dėl jo išvadavimo prasidėjo ir kitose vietovėse, Kaune – Karmelitų, Prisikėlimo, Petrašiūnų ir Vilijampolės bažnyčiose. KGB savo agentams buvo davusi užduotį nustatyti, kas renka parašus, taip pat aiškintis žmonių nuotaikas. Gana nemaloniai KGB nuteikė susitikimų buto savininko „Jono“ pranešimas, kad rugsėjo 27 d. „Amerikos balsas“ kalbėjo apie kun. J. Zdebskio areštą ir tęsiamą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir dvasininkijos persekiojimą. KGB daug pastangų dėjo, kad neutralizuotų šią žmonių kovą. Ko gero, jiems tai buvo pirmas atvejis, sukėlęs tokią triukšmingą tikinčiųjų reakciją. „Matyt, buvai geras kunigas, kad žmonės taip kovoja“, – jam yra sakęs tardytojas. Dienoraštyje gi įrašyta: „… Sėdėjau milicijos pogrindy ir stengiausi suprasti Viešpaties planus. Tada buvo viskas neaišku. Juk važiavau rekolekcijų klierikams vesti, rodos, visa buvo taip reikalinga, ir štai – kaip kardo smūgiu viskas nukirsta. Dabar, po trijų mėnesių, jau nenorėčiau, kad to nebūtų buvę. Jau ir savo protu kai ką pajėgiu suprasti: šioje istorijoje, kaip ir visuose Viešpaties planuose, viskas turi savo vietą, viskas reikalinga. Apvaizdos veikime pralaimėjimai mums tampa laimėjimais, taip kaip ir Viešpaties kančioje – didžiausias, atrodytų, pralaimėjimas buvo kaip tik Jo didžiausias laimėjimas. Jo ir mūsų. Taip būna su kiekvienu mūsų skausmu. Bet kad ateitų Velykų rytas po kančios, turi būti išgyventa Didžiojo penktadienio tamsa.“(1971 11 26)

„Turiu pasakyti tiesą pasauliui“

„Galvoju ir niekaip negaliu suprasti savo aplinkos (kalėjimo) draugų. Jie neturi prie ko prisiglausti. O gal jie kaip tik tokie yra, kad neturi prie ko prisiglausti? Jie nejaučia meilės, be abejo, ir nemyli, ir kas lieka? Vargana pastanga pačiam save pabrėžti, pačiam save aukštinti, savo jėgą įrodyti. Čia ir sukasi visa jų elgsena, visos kalbos… Suniekinti kitą ir pabrėžti save –  šitai jutau ir savo teismo metu.“

„Kronikoje“ rašyta, jog lapkričio 11 d. išvakarėse kaip žaibas Prienų parapiją perskriejo žinia: „Rytoj Kaune teisiamas kun. Juozas.“ Nuo ankstyvo ryto žmonės užpildė teismo rūmų laiptinę iki trečio aukšto ir kiemą. Daugelis rankose laikė gėles. Aplinkui zujo milicininkai. Artėjant teismo valandai, jie „pradėjo daryti tvarką“ – jėga stumti žmones laukan. Teismo koridoriuje buvo suimtas kun. J. Zdebskio motiną atlydėjęs kunigas ir nuvežtas tardymui į saugumo būstinę. „Pirmas pažįstamas, kurį sutikau, buvo kun. Sigitas. Nors ir buvau lydimas būrio milicininkų, padavėm vienas kitam ranką. Jo veidas kažkoks įsiaudrinęs, įraudęs. „Dieve, padėk tau“, – pratarė ir skubiai dingo. Supratau, kad jis ne savo valia išeina. 

Lauke prie teismo rūmų iki 500–600 išaugusią žmonių minią milicininkams buvo duotas įsakymas išvaikyti. Kun. Antano Zakaryzos laiške bičiuliams kunigams rašoma, kad teismo dieną susirinkusi tikinčiųjų minia skandavo: „Duokite Bažnyčiai laisvę. Gėda komunistams.“ KGB ir milicija susidorojo su žmonėmis: juos mušė, vaikė. Daugelį suėmę išvežė į užmiestį, kitus po 3-4 valandų paleido, grasino kariuomenę iškviesią Žmones vijo net iš artimiausių parduotuvių. „Vykite iš čia davatkas“, – sušuko vienas milicininkas. Laiškas baigiamas: „Vienu žodžiu, kun. Zdebskis nukentėjo, bet garbingai. Jo atsakymai buvo puikūs, o komunistai labai susidirbo“. 

Po to, kai buvo apklaustas kaltinamasis, prasidėjo katekizavime dalyvavusių vaikų liudijimai. „LKB kronikoje“ rašoma, jog vaikai teisme sakė, jog kunigas mokė nedaužyti langų, nekraustyti kišenių, nesimušti, nevogti, klausyti mokytojų, tėvelių.“ Nedrąsesni vaikai verkė ir tylėjo. Prieš kiekvieną vaiką kun. Zdebskis atsistodavo, o teisėjas vis primindavo: „Sėdėkite jūs.“

„Tikiuosi, bus leista kalbėti. Pasakyti tai, dėl ko siekiau šito teismo…. Šv. Mergele, Tu budėk, kad aš nepamirščiau, jog mano pirmavaizdis, kaip turiu teisme jaustis, – tai Jėzus prieš Pilotą… Vyskupo Matulionio jau nebėra žemėje. Iš šio taško žvelgiant, ką reiškia dabar jo praleistos kalėjime dešimtys metų, jei jis randa sielas, kurios jam dėkoja…“, – ruošiantis teismui rašyta dienoraštyje.

Savo kalbai teisme kun. J. Zdebskis ruošėsi nuo pirmųjų arešto dienų. Į KGB rankas pateko geltoname mokykliniame sąsiuvinyje kalbos teisme juodraštis. Ant sąsiuvinio viršelio užrašyta: „K. Sigitui arba Alfai – Igliauka. Sese, parašyk pora žodžių, ar galėsi perduoti. Jei ne, laikyk pas save.“ Kalbą, matyt, perrašinėjo kelis kartus, yra kitokio teksto fotokopijos, iš viso yra 38 dviejų puslapių ir 10 vieno puslapių fotokopijų. Po teismo, lapkričio 16 d. per pasimatymą su motina Lukiškių kalėjime perdavė sąsiuvinėlį, parengtą savo kalbą teisme, bet jos visos dėl teisėjo nuolatinio pertraukinėjimo neturėjo galimybės pasakyti. Po kelių dienų šios kalbos mašinraštis Vlado Lapienio (o vėliau – ir daugelio kitų) pastangomis buvo perduotas į Vakarus.

„Pagaliau leido kalbėti ir man. Pasakiau pagrindinius savo elgsenos motyvus – Kristaus įsakymas, CIC (Romos Katalikų Bažnyčios kodeksas), tėvų valia. Bet tuoj teisėjas pertraukė, ėmė klausinėti. Kai tik paminėjau vyskupą Sladkevičių, tuoj vėl nutraukė. Labai nenorėjau įeiti į atvirą barnį su teismu, pasirodyti kuo nors nemandagus. Jie, rodos, laukė, tykojo“, – rašyta dienoraštyje.

Paskutinis kun. J. Zdebskio žodis teisme buvo išspausdintas pirmajame „LKB kronikos“ numeryje. Be kita ko, sakoma: „Pagrindinį atsakymą, kodėl vaikus mokiau tikėjimo tiesų, duoda Kristaus reikalavimas: „Eikite ir mokykite… laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19). Mokyt – ne savo išminties, ne kurio nors siūlomo gyvenimo būdo, bet tokio gyvenimo, kokio reikalauja Kristus, ypač pabrėžiant jo didžiausią reikalavimą: nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gyvenimo meno mokytojais, nė vienas šitaip reikalauti nedrįso. Net komunistų partija. Šį Kristaus reikalavimą pakartojo Romos Katalikų Bažnyčia savo, kaip juridinio asmens, kodekse trimis paragrafais“ (CIC 129, 130, 131). Toliau kunigas Juozas įrodinėjo, jog ateistai patys laužo įstatymus, pateikė konkrečius pavyzdžius, kalbėjo apie dabarties jauno žmogaus psichologines ir dvasines problemas:

„Jūs man už grotų parodėte tūkstančius jaunuolių. Nė vienas jų nepažįsta Dievo tokio, kurį reikia mylėti, kuris mus myli. Jiems niekas apie tokį Dievą nekalbėjo, niekas jų nemokė rasti savo laimę, darant gera kiekvienam žmogui, netgi priešui. Gerai žinau, jei mes, kunigai, apie tai nekalbėsime, – akmenys pradės šaukti, o Dievas pareikalaus iš mūsų jų likimo… Tačiau jei mūsų, kunigų, šiandien neteis teismai, tai mus teis tauta!“…

„Ar neužmiršiu, kad ne aš esu veikėjas…“

„Viešpatie, ar Tu ateisi tarp šitų vargšų, į šiuos baisius namus Švenčiausiojo Sakramento paslapty?.. Juk Tavo gailestingumas neišmatuojamas. Tavo nusižeminimas. Prieš ką? – Prieš mūsų nevertumą. O didis Dieve, prieš ką mes dar galim nenusižeminti? Bet jei Tu ateisi čia, juk žinai, kad pats savaime aš neturiu tokio pasitikėjimo Tavimi šitų vargšų akivaizdoje. Kaip tai praktiškai galėtų įvykti, aš net neįsivaizduoju“, – rašyta dienoraštyje, labai ilgintis šv. Mišių, trokštant jas slapta kameroje aukoti. Jau rugsėjo viduryje „kontrabandos“ keliu nusiųstame laiške prašė jį aprūpinti Mišių medžiaga. Tik lapkričio 1d. nušvito viltis su siuntiniu gauti visą Mišioms reikalingą medžiagą, deja, buvo aptikta ir grąžinta užrašų knygutė su ranka perrašytu šv. Mišių tekstu. Mišių ilgesys ir prašymas malonės jas aukoti glaudžiai siejosi su kun. Juozo pamaldumu į Mergelę Mariją ir nuo seminarijos laikų jo mylimiausia šventąją Kūdikėlio Jėzaus Terese: „Šv. Teresėje, ar Tu gerai eini savo pareigas? Juk Tu moki pranešti…Man trūksta tik teksto šv. Mišioms. Tu suveiksi. Aš tai žinau ir prašau, maldauju, kad tvirtai žinočiau. kad visa žinočiau, kas man Jo planuose žinoti reikia… Mano gerieji nematomieji Draugai. Ir kurie skaistykloje laukiat. Mes kažkuo panašūs dabar. Tegul dar labiau suspindi Viešpaties garbė, jei Jis teiktųsi į šią skausmo ir liūdesio šventovę ateiti. Taip dar kartą pasikartotų Betliejaus nusižeminimas. Visa protingoji Jo kūrinija būtų priversta stebėtis. Ateik Meilės Dieve, į šias vargingas širdis“. (1971 m. spalio 25 d.)

Ir pagaliau, ilgai lauktas svarbus įvykis – šv. Mišios. Altorius – spintelė prie lovos. Kielikas – nulūžęs šaukštas. Korporalas – popieriaus lapas. (Dabar kun. J. Zdebskio kalėjime laikytų šv. Mišių reikmenys yra Kauno arkivyskupijos muziejaus „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ ekspozicijoje.) Kun. J. Zdebskis ir kalėjime būdamas laikėsi išugdyto principo: nė dienos be mąstomosios maldos. Dienoraštyje jis užrašinėjo mąstymų ir rekolekcijų mintis, kurios vėliau ir sudarė jo vadovaujamų rekolekcijų pagrindą. Mąstyme apie kunigo buvimo kalėjime prasmę, jis rašo: „Iš tikrųjų kunigui būti tarp šitų žmonių visiškai ne pralaimėjimas. Juk tai kaip tik žmonės, į kuriuos nei žodžiu, nei knyga prakalbėti jau neįmanoma. Bene vienintelė priemonė, kuri jiems gali priminti sielą, Amžininybę, tai atsidurti kunigui tarp jų – keikiančių – ir kalbėti pačiu savo gyvenimu, elgsena, ramumu.“

1972 m. sausio 3 d. kun. J. Zdebskis iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo buvo perkeltas į Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų koloniją. Iš Pravieniškių laikotarpio liko 32 ploni sąsiuvinėliai dienoraščio – mąstymų, psichologinių pastabų, rekolekcijų minčių. O archyvuose liko kolonijos administracijos pranešimai KGB Kauno m. skyriaus viršininkui: „J. Zdebskis charakterizuojamas kaip fanatiškai tikintis žmogus, buvimą kalėjime laiko dievo užduotimi. Jis yra uždaro būdo, su kaliniais į kontaktą nesileidžia, sakydamas, kad jo nedomina jų reikalai. Kartu su PDK operatyviniu skyriumi suorganizuotas Zdebskio tyrimas, panaudojant agentūrą ir patikėtinius. Jo susirašinėjimą kontroliuoja cenzorius, aiškinamasi ryšiai.“ Kunigas Juozas žinojo, kad yra KGB akiratyje, kiekvienąkart, kai buvo šaukimas į „vachtą“ (apsaugos postą), pagalvodavo, ar tik ne KGB?..“ Kovo 4 d., kai atvyko nepaprastai brangūs svečiai, buvo, pasak jo, tarsi malonus vėjo pūstelėjimas karštą, tvankią vasaros dieną. „Marytė ir Antanas Grinkevičius) siekė ranką pabučiuoti atsisveikindami… Prie visų žmonių… kalinio uniforma.“ Tą dieną, kunigas Juozas, praturtėjęs ne tik dvasia, bet ir Marytės dovanotu rožančiumi iš minčių nepaleido kun. Sigito pasakymo: „Tavo pradėtas darbas eina toliau.“ (Žinant, jog 1972 m. kovo mėn. išėjo pirmas „LKB kronikos“ numeris, galima spėti, ką jo bendražygis kun. Tamkevičius norėjo pranešti.) Dienoraštyje įrašyta: „Draugai darbovietėse, o man leista aukoti. – Keista, mane išrinkai kontempliatyviajai daliai…Darbai vyksta ir be manęs. Ir jei vėl bus leista man, ar neužmiršiu, kad ne aš esu veikėjas, kad Dievo meilės dovanos įvykti gali bet kokiu būdu, bet ką parenkant. Štai ką reiškia Sigito pasakymas: „Tavo pradėtas darbas…“

O dar po mėnesio laiške į lagerį bičiulis kun. Juozui papasakojęs, jog gavo aukšto lygio perspėjimą už skundų organizavimą, žinių perdavimą į užsienį, laišką baigia ryžtingu tonu: „Su Dievu. Saugok sveikatą, nes tuojau reiks ne televizoriaus detales krapštinėti, bet rimtai dirbti.“ Dienoraštyje tuo tarpu įrašyta: „Man rodos, tokie nuostabūs buvo Kryžiaus kelio mąstymai šią naktį darbe. Ir kas davė impulsą? – Be abejo Sigito laiškas. Nuostabiai paguodė viena laiško eilutė: „Šiandien Lietuvos bažnyčiose buvo skaitomas kreipimasis… Šiandien daug žmonių pasninkavo ir atgailos dvasia meldėsi.“ Taigi pereitą sekmadienį buvo rinkimas parašų, verčiąs nusižeminti, veda į atgailą. Štai kaip mane Apvaizda padarė bent iš dalies įrankiu apsispręsti, prakalbėti į sąžines daugelio konfratrų, o ir šiaip tikinčiųjų. Kaip aš pasijusčiau, jei ne palaiminimas, jei ne klusnumas Tavo, Viešpatie, valiai?“

„Siekti džiaugsmo per auką“

Pirmajame 1972 m. „LKB kronikos“ numeryje pranešta, jog Prienų tikintieji nuvyko į Pravieniškių lagerį pasitikti į laisvę išeinančio Prienų vikaro kun. J. Zdebskio. Tačiau šis jau buvo paleistas. Mat lagerio vadovybei buvo duotas įsakymas kun. J. Zdebskį paleisti iš vakaro, norint sukliudyti „politinę demonstraciją“. Valdžios pareigūnai nuogąstavo, ką reikės daryti, jei kunigo pasitikti atvyks daug žmonių.

Parapijiečiai iškilmingai kun. J. Zdebskį sutiko sekmadienį. Kunigui po šv. Mišių grįžtant į zakristiją, vaikučiai barstė gėles. Šventoriuje vaikai ir suaugusieji sveikino buvusį kalinį. Gėlių buvo tiek daug, kad jos netilpo į kunigo rankas, tada žmonės jas klojo ant žemės. 

KGB agentūrinėje informacijoje, kurią perdavė šaltinis „Daktaras“, pranešama, kad rugpjūčio pabaigoje kunigas J. Zdebskis, grįžęs iš įkalinimo, aplankė Kauno vyskupijos kuriją ir kalbėjosi su vyskupu. Kurijoje lankėsi norėdamas išsiaiškinti savo tolesnę padėtį. Vyskupas jam pasakė, kad jis turi vykti į Prienus ir kol kas eiti vikaro pareigas, kad viskas priklausys nuo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Per pokalbį vyskupas prašė susilaikyti nuo neapgalvotų veiksmų ir elgtis ramiai. Savo ruožtu kunigas J. Zdebskis paprašė vyskupo melstis jį, kad jis taip ir elgtųsi.

Toje pačioje agentūrinėje informacijoje pateikta užduotis: „išsiaiškinti tolesnius Zdebskio sumanymus ir ketinimus; priemonės: spręsti klausimą, kad Zdebskis būtų perkeltas į Telšių vyskupiją, kur parinkti vietą ir sudaryti sąlygas jo tyrimui“ Ir pagaliau: „ Iškilmingas Zdebskio sutikimas buvo surengtas Igliaukoje pas Svarinską. Jame dalyvavo apie 15 kunigų ir kelios vienuolės.“

Šiam susitikimui, savo bendražygių ir bendraminčių rekolekcijoms kun. Juozas intensyviai ruošėsi prieš išeidamas iš lagerio, paskutinį nelaisvės mėnesį : „Mąstyme po šv. Komunijos svaigau nuo didybės pasiūlymo vesti saviesiems rekolekcijas. Mokytojau, ar visi Tavo didieji pavedimai neproporcingi mūsų jėgoms? Ir juo didesnis bejėgiškumo jausmas, juo labiau – pagal Tavo, Šv. Teresėle, teoriją – galima tikėtis – privalome tikėtis, kad gailestingoji Meilė visa padarys. Kitas reikalas būtų, jei reiktų rekolekcijas vesti apsileidusiems kunigams – tada būtų aišku, apie ką kalbėti, bet dabar… „Šitokiems“ pagrindinė kryptis turi būti – pažadinti nusižeminimą. Paskui Malonė visa padarys.“ (1972 m. liepos 24 d.)

The post Kunigo Juozo Zdebskio byla. LKB kronika appeared first on Voruta.

Visvaldas Kulbokas Vatikano radijuje 

www.vaticannews.va

Birželio 15 d. popiežius Pranciškus Visvaldą Kulboką, Vatikano diplomatinėje tarnyboje dirbantį Telšių vyskupijos kunigą, paskyrė apaštališkuoju nuncijumi Ukrainoje; Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin rugpjūčio 14 d. Vilniuje jam suteiks vyskupo šventimus. Su paskirtuoju vyskupu kalbamės apie jo ligšiolinį darbą ir apie jo laukiančią nelengvą tarnystę.

Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje dirbantis kunigas gali tikėtis, kad anksčiau ar vėliau sulauks paskyrimo nuncijumi ir konsekravimo vyskupu, tačiau pats paskyrimo momentas vis tiek yra kažkuo ypatingas. Kaip buvo jūsų atveju? Ar labai nustebote, kai sužinojote apie paskyrimą? 

Dirbdamas Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje galėjau numatyti, kad anksčiau ar vėliau tai gali įvykti. Nors netikėtumas buvo. Paskyrimą gavau gana anksti. Dar buvo galima galvoti, kad kokį trejetą metų būsiu tiesiog kunigas. O tai palieka daugiau jaunatviškos laisvės, mažiau atsakomybės. Bet, kai sužinojau tą žinią, žinoma, priėmiau ją pozityviai, nes tai yra labai daug, vyskupystė – kunigystės pilnatvė. Nesakyčiau, kad priėmiau žinią su nerimu. Priėmiau ją su supratimu, kad tai atsakomybė, dar daugiau naštos ant pečių. Tačiau, kaip minėjau, diplomatinėje tarnyboje mes einame šituo keliu, tad labai didelės staigmenos nebuvo.

Gimėte Klaipėdoje, studijavote Telšiuose ir Romoje, paskui buvote priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą. Papasakokite apie savo gyvenimo kelią iki paskyrimo vyskupu.

Mano mama – labai tikinti. Tėtis buvo ne katalikas, o sentikis, gimęs Lietuvoje. Tėvai mane pakrikštijo Panevėžyje pas gimines, bet mažas būdamas netgi žodžio „Dievas“ neminėdavau. O kai atėjo 1987 metai, prasidėjo Sąjūdis, mama mane paskatino pasirengti Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui. Tada prasidėjo mano kelias Bažnyčioje. Pašaukimą į kunigus pajutau netikėtai, besimokydamas paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, paskatintas pažįstamų žmonių. Jie man pamėtėjo mintį pamąstyti apie kunigystę. Kadangi apie tai užsiminė ne vienas žmogus, pradėjau galvoti: „Gal tikrai turiu apie tai pamąstyti?” Pasirinkau kunigystės kelią. Studijavau Lietuvoje, po to buvau vyskupo pasiųstas su keletu kolegų studijuoti į Romą. Paskui ketinau greičiausiai darbuotis Lietuvos seminarijose, dėstytojauti, kadangi gavau neblogą teologinį pasirengimą. Galvojau keletą metų galbūt padėstyti Romoje kartu su mano buvusiu profesoriumi, būti jo padėjėju, dėstyti moralinę teologiją Šventojo Kryžiaus universitete.

Bet vis dėlto buvote pakviestas stoti į Vatikano diplomatus rengiančią akademiją.

Kai mane pasikvietė diplomatinės tarnybos akademijos prezidentas (buvęs apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Justo Mullor Garcia), galvojau, kad tiesiog nueisiu su juo pasisveikinti. Kadangi jis yra dirbęs Lietuvoje, bus miela jį pamatyti. Tada gavau netikėtą pasiūlymą: „Kviečiu tave į diplomatinę akademiją“. Buvo šokas. Turėjau rimtai pamąstyti, kur aš darbuosiuosi, – Lietuvoje, savo vyskupijoje, ar jau visą gyvenimą užsienyje? Bet, kai pasitariau su tuometiniu ir su buvusiu dvasios vadovais, su man brangiais žmonėmis, su kardinolu A. Bačkiu, su savo vyskupu, su mama ir su draugais, galiausiai nusprendžiau, kad tikriausiai tai mano vieta. Joje jaučiuosi labai gerai.

2004 m. pradėjau dirbti nunciatūroje Libane, vėliau kitose nunciatūrose – Nyderlanduose, Rusijoje, paskui Vatikano valstybės sekretore, galiausiai – Kenijoje. Šis darbas man iš tiesų įdomus, labai įdomus.

Buvote paskirtas nuncijumi Ukrainoje, nes Šventojo Sosto santykiai su Ukraina buvo ir ligšiolinio jūsų darbo sritis. 

Kai beveik 8 metus dirbau Vatikano valstybės sekretoriate, vienas iš pagrindinių mano darbo barų buvo santykiai su Ukraina. Nuo 2012 m. iki 2020 m. pradžios tai buvo mano pagrindinė darbotvarkė – visi klausimai, susiję ir su politine, ir su bažnytine situacija, kuri yra labai labai labai turtinga, bet labai labai sudėtinga. Patys viršininkai man sakė: „Mes pasirinkome tave paskirti nuncijumi, žinodami, kad pažįsti situaciją Ukrainoje“.

Tačiau neužtenka pasirengimo, žinių, reikia ir daugybės kitų dalykų – išminties, kūrybingumo, drąsos, tikslių žodžių. Bet pagrindus – pasirengimą, žinias –  aš turiu.

Šventasis Tėvas Jus siunčia į gana sudėtingą situaciją – Ukrainoje, jos rytinėje dalyje, vyksta karas…

Po paskyrimo Šventojo Tėvo dar nemačiau. Tikiuosi su juo susitikti prieš išvykdamas į Ukrainą, galbūt tuoj po šventimų, kuriuos priimsiu rugpjūčio 14 dieną. Tačiau dirbęs Vatikane žinau, ko Šventasis Tėvas nori. Be abejonės, jo lūkesčiai – tai visų pirma taika, taika ne bet kuria kaina, bet teisinga taika. Bažnyčia gali prie to prisidėti. Ji turi stengtis siekti taikos. Politinių įrankių mes daug neturime, bet turime dėti pastangas. Tad, be abejo, Šventasis Tėvas siunčia mane dėti pastangas vardan taikos, kiek tai įmanoma, ir taip pat dėl Bažnyčios vienybės, vidinės vienybės ir gerų santykių su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis, kad šie santykiai būtų kiek galima broliškesni. Tai du pagrindiniai dalykai.

Ar jau yra tekę lankytis Ukrainoje? 

Ukrainoje esu buvęs prieš keletą metų – 2016-ųjų birželį, kai lydėjau kardinolą Pietro Paroliną, Valstybės sekretorių (kuris mane turėtų įšventinti vyskupu). Mane nustebino, kokia tai graži šalis. Tad iš tiesų vykstu tarnauti į Ukrainą su entuziazmu.

Kas iki šiol pasakyta – tai vienas aspektas. Tačiau yra ir kitas aspektas, apie kurį kalbu savo draugams. Taip, gavau paskyrimą būti nuncijumi, esu paskirtas vyskupu, išoriškai gali atrodyti, kad tai kažką keičia. Tačiau iš tiesų ir toliau esame tie patys žmonės, tie patys draugai, tie patys kunigai ar draugai pasauliečiai. Pareigos kažką pakeičia, užduoda kažkokią užduotį, tačiau mano troškimas – kad jos kiek galima mažiau pakeistų santykį. Tai mano asmeninė svajonė ir troškimas. O pagrindinis dalykas – visuomet vieni kitų prašome maldų. Ir aš prašau maldų – tiek prieš šventimus, tiek vėliau, darbe, kuris, žinau, Ukrainoje bus labai labai sunkus, kadangi reikės daug drąsos ir išminties, kūrybingumo ir tikslių žodžių. O tam reikia ir labai daug Šventosios Dvasios.

The post Nuncijus Ukrainoje Visvaldas Kulbokas: prašau maldos, nes manęs laukia sunkus darbas appeared first on Voruta.

Goda Čepulytė, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos 3 g klasės mokinė, www.voruta.lt

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“.  Rašinys „Ne plunksna Mielagėnų krašto istoriją rašantis“. Mokytoja Nijolė Berdikšlienė. Didžiasalis, 2020 m.

Domiuosi savo krašto istorija. Joje daug krauju permirkusių, apie kančią ir netektis primenančių puslapių. Su klasės draugais kurdami filmus apie kruvinus karo ir pokario įvykius, aplankėme daugelį vietų, kalbinome ne vieną žmogų. Visi lyg susitarę sakė, kad be Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono Marijono Savicko pastangų ir darbo daugelio istorinės šio krašto atminties ženklų nė nebūtų. Nors kilęs nuo Anykščių, bet puikiai pažįsta šį kraštą, rūpinasi jo istorinės atminties įamžinimu, kultūra, socialiniais reikalais. Parūpo susipažinti su šiuo įdomiu žmogumi, kad galėčiau ir kitiems papasakoti.

Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos  klebonas Marijonas Savickas

Vakare nuvykus į Mielagėnus, žvilgsnį patraukia apšviesta bažnyčia, primenanti Vilniaus katedrą. Netoliese ir klebonija, kurios durys visuomet visiems atviros. Prie jų nėra durų skambučio, bet apie lankytojus įspėja gausus būrys augintinių – šuniukų. Jų čia apie dešimtį ne šiaip sau – daugumą jų atsivežė į globos namus gyventi persikėlę gyventi seneliai. Jeigu suteiki pastogę žmogui, negi nepasirūpinsi jam labai brangiu augintiniu?! Net ir nepažįstantiems kunigo Marijono Savicko tai daug ką pasako apie jį kaip žmogų.

Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia                

Taigi, galbūt šis pokalbis su Marijonu Savicku atskleis daugiau:

„Jau sovietmečiu kryžių statymas buvo kaip protesto ženklas. Kryžių kalne žmonės iš visos Lietuvos statė kryžius. O kai atėjo atgimimas, galima buvo statyti kryžius konkretiems žmonėms ar įvykiams atminti. Pažymėti tragedijų vietas.

Esu pokary gimęs ir kai pradėjau suvokti ir prisiminti, tie visi dalykai buvo dar labai švieži kaime: daug kas (ir tėvai) pasakojo apie partizanus  ir visas tas netektis. Tuo labiau, kad vos ne kiekviena šeima buvo susijusi su pasipriešinimu, partizaniniu judėjimu: vienų šeimos nariai, kitų giminės ar pažįstami. Mano tėviškė trijų rajonų sandūroje: Ukmergės, Anykščių ir Panevėžio. Tai ten apie partizanus buvo pasakojama labai gražiai. Ir vadino juos ne kaip įprasta sovietmečiu banditais, o miškiniais, žaliukais ir panašiai. Su pagarba minėti ir pristatyti kaip tėvynės gynėjai, tiesiog kaip karžygiai. O vaikams tai buvo irgi įdomu, nes jie domisi karyba ir visu kitu, kas susiję su ginklais. Iš namų jau išsinešiau pagarbų prisiminimą apie partizanus, kadangi pasakojo ir tėvai, kad jeigu ir užeidavo (mūsų šeima buvo nemaža), tai jeigu ką ir paimdavo, duonos ar kito maisto, neimdavo per daug. O paskui, kai jau baigiau vidurinę, kur tik susirinkdavo vyrai, visus tuos dalykus prisimindavo ir pasakodavo. Paaugliai kai buvom, buvo žinomi bunkeriai. Tai ten kasinėjom ir ginklų ieškojom, bet radom tik nedidelį lenktinį peiliuką. Daugiau nieko neradom, bet tas kažkaip viliojo.

Dar besimokydamas mokykloje turėjau susiūtą „Kario“ laikraščio rinkinį, kuriame buvo rašoma apie 1918–1920 m. kovas su bermontininkais. Ten buvo rašoma apie lakūną leitenantą Juozą Kumpį, generolą Silvestrą Žukauską, Juozapavičių, žuvusį ant Alytaus tilto. Kadangi tas laikraštis buvo iliustruotas ir nuotraukom, tai aš jį vis skaitydavau. Bet paskui kažkur jis dingo tas sąsiuvinis susiūtas, gal tėvai kur paslėpė.

Tuo labiau, kad ir giminėj buvo partizanų: ir iš tėvo pusės, ir iš motinos. Brolis buvo išėjęs į partizanus. Paskui jis legalizavosi, buvo šaulys. Iš tėvo pusės pusbroliai yra žuvę. Taip kad vos ne kiekviena šeima buvo susijusi su partizanais, ir jiems buvo jaučiama pagarba.

Prisimenu, jau paauglys buvau, grįžo kaimynas iš Sibiro. Jo sūnus buvo partizanas ir žuvo. Tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Kai jis grįžo, aš prisimenu, kad visi kaimo vyrai suėjo jo sutikti. Buvo jaučiama pagarba.

Dar labai įsirėžė atminty prisiminimas iš vaikystės. Kai su mama nueidavom į kapines, matydavau prie kapo raudančią nepažįstamą moterį. Mama papasakojo, kad iš vienos šeimos penki sūnūs buvo išėję partizanauti. Jauniausias buvo gal tik septyniolikos, kai išėjo. Visi žuvo. Tiktai kruvinos jų nosinės buvo palaidotos simboliniame kape, tik dalis jų kraujo… Kur užkasti kūnai, niekas nežinojo.

Nežiūrint peršamos, primetamos nuomonės, kad čia banditai, vis tiek buvo pagarba, kuri taip ir liko. Paskui išėjau mokytis į seminariją. Mano pirmosios mišios buvo tėviškėje, tai klebonas suorganizavo, kad pastatytų atminimo kryžių. Kaip tik birželio 19 dieną buvo rinkimai, o mes rinkimų išvakarėse, apie 12 valandą nakties, bažnyčios šventoriuj statėm kryžių, kurį padarė giminaitis. Jaunimas tuo metu šoko prie buvusios klebonijos esančioje šokių aikštelėje, o mes tuo metu naktį statėm kryžių. Paskui komunistai susirinko su pjūklu, norėjo nupjauti, bet juos kažkas paprotino, kad bažnyčios šventoriuj jie neturi teisės pjaut. Tai buvo pirmas pastatytas kryžius.

Paskui bedirbant, ir Smalvose kai buvau, irgi pastatėm kryžius, ir į Kryžių kalną nuvežėm kryžių. Taip atėjom iki šių dienų ir toliau tas tradicijas tęsiam.“

Bažnytinės vyresnybės perkeltas kunigauti iš Smalvų į Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapiją, pradėjo remontuoti bažnyčią. Kartu su talkininkaujančiais parapijos vyrais, prakaitą liejo ir pats, atkasinėdamas pamatus, nešiodamas akmenis. Atokvėpio valandėlėmis kalbėjosi įvairiomis temomis, taip pat ir apie šio krašto praeitį. Žmonės pasitikėjo klebonu, todėl papasakodavo ir apie tai, apie ką 1984–1986 metais dar nedrįso garsiai kalbėti: apie pokarį, partizaninį judėjimą, du šioje parapijoje sudegintus kaimus ir nužudytus jų gyventojus. Gal jau tuomet klebono galvoje kirbėjo mintis, kad apie tragišką praeitį žmonės turėtų žinoti, bet už tai būtų grėsę represijos.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, situacija pasikeitė. Kunigas Marijonas tarytum atgyja: bendraminčių ir nukentėjusiųjų padedamas imasi ne plunksna, o darbais rašyti pokario istoriją, įamžinti žuvusiųjų atminimą.

1991 m. liepos 13 d. Mielagėnų kapinių broliškame kape buvo perlaidoti 1948 m. prie Darynės (Švenčionių r.) žuvusių keturių šio krašto partizanų palaikai, pastatytas kryžius – koplytstulpis su raižiniu: „Kilnu ir garbinga už tėvynę mirti“.

1999 m. rugsėjo 8 d. pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro projektą pastatytas paminklas – šeši betoniniai Gediminaičių stulpai (tiek vyrų buvo sušaudyta 1945 m. vasario 15 d. šiame kaime). Klebonas su tada dar tėviškėje gyvenusiu vieninteliu  tragedijos liudininku Leonu Šiaudiniu sugalvojo, kad šioje vietoje turėtų būti ir katalikiškas kryžius. Jų iniciatyva Jociūnų tragedijos vieta dabar atrodo taip:

Kryžiai Jaciūnų kaimo tragedijai atminti

2005 m. klebono M. Savicko iniciatyva Lenkijoje išlietas varinis varpas, užrašas ant kurio primena: „Iš tremties negrįžusiems, kovose kritusiems, sudegintų Jaciūnų ir Radučio kaimų kankiniams atminti […]“. Ir primena skaudžią krašto istoriją šis varpas kasdieniu savo skambėjimu.

2006 m. rugsėjo 10 d. pašventinamas paminklas Radučio kaimo tragedijai (1944 m. gruodžio 17 d.) atminti. Kaip mums kuriant filmą „Kruvinasis adventas“ apie šio kaimo tragediją pasakojo tuomet vienintelis likęs gyvas šios kraupios nakties liudininkas Edmundas Černiauskas (mirė 2019-07-22), ir idėjomis, ir organizavimu, ir technika daug prisidėjo klebonas Marijonas Savickas. Beje, 2019 m. gruodžio 15 d. Mielagėnuose aukotos šv. Mišios, aplankyti žuvusiųjų kapai, minint Radučio tragedijos 75-ąsias metines. Organizuojant minėjimą prisidėjo ir jame dalyvavo ir mūsų gimnazijos mokiniai.

75-ųjų Radučio metinių minėjimo šv. Mišios Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje

75-ųjų Radučio metinių minėjimas Radučio-Miečionių kapinėse

Paminklinė lenta ir kryžius Radučio kaimo tragedijai atminti

„Paskui bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė rašė projektą. Buvo gauta lėšų atminimo plokštėms ir Ceikiniuose. Daug padėjo Albinas Cibulskas iš Tumelėnų, kuris priklausė mokykloje veikusiai patriotinei organizacijai ir buvo ištremtas. Paskui susiradom Vinco Žaliaduonio vaikus ir taip atsirado tas paminklas, kurio statybą parėmė ir vaikai“, – pasakoja klebonas.

Mielagėnų miestelio centre, kur kelias išsišakoja į visas keturias pasaulio šalis, parimo ir „Rūpintojėlis“. Parimo jis toje vietoje, kur 1943 m. buvo nušautas eigulys Pranas Stankevičius, o kad rūpintojėliui nebūtų liūdna vienam, kunigas kartu su bendruomenės pirmininke Vale Švarciene sumanė, kad reikia toje vietoje įkurti skverą ir surinkus duomenis apie Mielagėnų krašto partizanus, tremtinius, žuvusius Jociūnų ir Radučio kaimo gyventojus įamžinti paminklinėse lentose.

„Rūpintojėlis“

Daug vargo ir darbo buvo, bet klebono iniciatyvumo ir aktyvių bendruomenės žmonių dėka šis skveras tapo miestelio traukos centru per valstybines šventes, turi kur atminimo žvakutę uždegti ir žuvusiųjų artimieji (ne visų jų kapai žinomi).

Mielagėnų bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė ir Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Marijonas Savickas

Paminklinė lenta žuvusiems Mielagėnų krašto partizanams

Paminklinė lenta Mielagėnų krašto aukoms atminti

Paminklinė lenta, skirta Mielagėnų krašto pokario tremtiniams

Nepamiršo klebonas ir 1831, 1863, ir 1919–1920 m. sukilimų dalyvių – įamžintas ir jų atminimas. Pastatyti ir pašventinti kryžiai pokario aukoms atminti. Gilūtų ir Kėriškės kaimuose, gretimoje Ceikinių parapijoje įamžintas partizanų vado Vinco Žaliaduonio-Roko atminimas… Kaip teigia klebonas, jeigu dievulis dar ką nors primins, teks ir vėl imtis darbo.

„Buvo Vytautas Žukas čia iš Odesinos kaimo. Buvęs tremtinys, labai rūpinosi partizanų atminimo įamžinimu. Jis davė impulsą, pastūmėjo. Jį išgelbėjo vienas iš partizanų, atidavęs savo gimimo liudijimą. Tremties jis neišvengė, kadangi turėjo nemažai žemės, bet liko gyvas. Jis Žuraviškėse žuvusiųjų ieškojo, prie Darynės žuvusiųjų palaikus surinko ir perlaidojo Mielagėnų kapinėse. Kadangi tarp žmonių partizanų prisiminimas buvo gyvas, tai taip ir prasidėjo.

Dabar gailiuosi, kad nerinkau ir neužrašinėjau medžiagos. Nelabai žmonės sovietmečiu ir norėjo užrašinėti, nes už tokius dalykus buvo galima nukentėti. O dabar jau nebėra ko paklausti. Prisimeni pagrindinius dalykus, o detalizuoti jau nebegali. Nors daugumos partizanų ir nukentėjusiųjų atminimas yra pagerbtas. Žinoma, ne viskas dar padaryta. Viskas vyksta lyg ir savaime.

Kėriškėje pastatytas kryžius. Ten buvo senas, dabar pastatytas naujas. Iš to kaimo buvo nemažai partizanų, iš vienos šeimos gal 4 žuvę. Daug iš Kėriškės kaimo kilusių partizanų yra žuvę Antanų girioje. Buvo išduoti Kūčių ar Naujųjų metų naktį. Taip pat iš Gilūtų kaimo žuvusiems buvo toks projektėlis. Kryžiaus pastatymą kaimas suorganizavo.

Dabar atminimo įamžinimas yra lyg ir sustojęs. Gal dėl to, kad partizanų šeimos buvo ištremtos, išblaškytos. Lietuvoje buvo likę daugiau stribų ir jų rėmėjų šeimų. Tai ir nėra ko norėt, kad stribų vaikai ar anūkai statytų paminklus partizanams, kuriuos jų tėvai žudė ir šaudė.

O entuziastų, patyrusių tas kančias ir baisumus, mažėja su kiekvienais metais. Mūsų kartos žmonės stengiasi palikti kažkokius atminimo ženklus apie tuos, kurie kovojo už Lietuvos laisvę.

Varpas Ceikiniuose pirmiausia buvo sukurtas 1831 m. sukilėliams. Apie Anuprą Labutį pirmą kartą išgirdau besimokydamas seminarijoje. Paskui taip lėmė likimas, kad paskyrė mane į Švenčionis, kur Anupras Labutis palaidotas. Galiausiai patekau į Ceikinius, kur jisai dirbo ir iš kur išėjo į mūšį, turėdamas 33 metus. Tada nutariau, kad reikia kažkokį atminimą palikt, kad skambėtų ir primintų trisdešimt pirmųjų metų sukilėlius. Istorijos ir tiesos niekas negali nei paslėpt, nei suklastot, ką rodo ir 1863 m. sukilimo vadų perlaidojimas. Ar kas galėjo tikėtis, kad juos kada nors kas ras? Taigi tie visi korikai, kaip sakoma, kurie juos slėpė, tikėjosi, kad niekas jų neberas. O reikėjo, kad nupjautų Gedimino kalno medžius, kad pradėtų tas kalnas slinkt ir jų palaikus, kaip sakoma, iškeltų. Buvo surasti ir pagerbti…

Mūsų tautos istorija garbinga. Nežiūrint skaudžių pralaimėjimų, mūsų tauta laimėjo. Laimėjo ir tie, kurie atidavė savo gyvybes. Juk visi jauni ėjo. Ėjo tie kaimo berneliai, palikę arklą ir plūgą, paėmė ginklą ir kovojo. Visa Lietuvos žemė šventa, ir jie savo buvimu, savo auka pašventino Lietuvos žemę.

Vieni žmonės labai palaikė tuos darbus, kiti, kaip sakoma, šnypštė iš krūmų, kad čia grėbikai, šio krašto terminais kalbant. Ceikiniuose, kai statėm paminklą Vincui Žaliaduoniui ir visiems to krašto partizanams, tai sakė, kad per pašventinimą griebs mikrofonus iš mūsų rankų… Bet nieko nebuvo daroma. Dar atsivežėm patranką, kad apsigintumėm… (juokiasi). Niekas nepuolė. Ir sakė, kad apipils išmatomis – tokie gandai ateidavo iki mano ausų, bet niekas nedrįso. O vieniems tai pasakiau, kad pagerbiami yra ne banditai, o kariai savanoriai, rezistentai. O už tokius grasinimus yra atitinkamas straipsnis. Tai ir nutilo, daugiau nebegirdėjau – bent jau man nedrįso sakyt. Taigi pradžioje buvo pasipriešinimo, bet daugiau buvo tų, kuriuos tie skaudūs įvykiai, tos tremtys tiesiogiai lietė ir kurie buvo suinteresuoti, kad liktų atminimas. Atminimas tų, kurie nieko nesitikėdami, nieko nelaukdami ėjo į tą pasipriešinimą. Savanoriams tai buvo žadama 10 hektarų žemės, o čia niekas nieko nebežadėjo. Taigi to palaikymo užteko, kad atsirastų ir kryžiai, ir paminklai.

Kapinėse yra perlaidoti Darynėje žuvusieji. Bent jau tose atminimo lentose yra įvardinti visi šio krašto, kurie žuvo.

Palaidojimo, tiksliau užkasimo, vietos ne visos yra žinomos. Žuraviškėj, kai buvo sudegintas partizanų rėmėjų namas, tai žmonės žinojo, kur maždaug buvo užkasti žuvusieji, bet nieko nesurado. Arba Alfredo Girdziušo tėvas yra užkastas mokyklos stadione. Mekišius Stanislovas buvo nuo savo namo kampo atsimatavęs žingsniais ir žinojo kur, bet jis mirė ir su juo pasibaigė žinojimas…

Buvo kalbama, kad daug lietuvių karių buvo nužudyta ir užkasta Krikonių kapinėse. Kai kasė vieną duobę, buvo rasta daug kaukolių. Manau, kad jos galėjo būti tų karių, bet ne viskas ištiriama, taip ir lieka iki galo neišaiškinta. Bet tai turėtų daryti valstybė, o ne vien entuziastai ir savanoriai. Svarbiausia, kad visoje Lietuvoje su partizanais susijusios vietos yra pažymėtos“,–džiaugiasi pašnekovas.

„Esu labai ramus žmogus. Anykštėnai yra ramūs žmonės. Bet gyvenimas parūpina veiklos. Jau visi darbai buvo lyg ir baigti, sakiau, kad ramiai pagyvensiu. Ėmė ir sudegė Ceikinių bažnyčia. Didžiulė nelaimė, darbo sočiai… Bet ačiū dievui… Daug kas klausia, kaip čia atstatėt bažnyčią. Sakau, kad pirma turi sudegt, o paskui dar neleistų atstatyt, neduotų verkt. Tai tada labai suvienijo parapiją tas Vyskupų Tarybos sprendimas neatstatinėt bažnyčios, o pastatyt tiktai kryžių. Taip nuostabiai per kokias dvi dienas surinko pusantro tūkstančio parašų žmonės ir 20 tūkstančių eurų – ne šiaip sau. Tai buvo „pirmosios apsukos“ statybai. O aš pasinaudojau sovietmečio patirtimi, kad reikia „pastatyti valdžią  prieš įvykusį faktą“. Vyskupui priėmus vieną nepopuliarų sprendimą žmonių atžvilgiu… Reikia suprasti tai, kad jis atvažiavęs iš Čikagos. Čikagoj uždarė Šv. Jurgio parapiją. Aš užvažiavau pas savo bendramokslius Klaipėdoj į Juozapo bažnyčią naujai statomą. Ir ten sukrauti konteineriai iš Šv. Jurgio parapijos: atvežtos statulos, vargonai, paveikslai. Jie galbūt žiūri kitaip į tai, o mes esam parapijiniai patriotai. Sakė, kad nuvažiuos vieni į Ignaliną, kiti į Švenčionis, treti į Mielagėnus…

Aš, pavyzdžiui, tėviškės bažnyčioj turiu savo vietą prie priekinio stulpo, iš kur matydavau altorių ir sakyklą. Kitoj bažnyčioj tu jautiesi kaip ne savo namuose. Bažnyčia tikinčiajam, tam kuris lanko, tai yra kaip namai. Ir staiga tie namai sudega, ir esi kaip benamis. Nuvažiavęs kitur jausiesi svetimas. O čia gi nuo amžių vieni kitus pažįsta. Tai ir yra ta parapijos bendruomenė, kurią sieja bendri tikslai, rūpestis ta bažnyčia. O tada ta parapija yra tarsi išblaškoma. Kadangi buvo toks žmonių palaikymas, nutariau, kad nežiūrint leidimo, reikia pradėt statyt. Kai apdengėm zakristiją, tai būtų reikėję Vyskupui priimti antrą nepopuliarų sprendimą – kas pastatyta – išardyt. Nes taip panašiai sovietmečiu Smalvose, Zarasų rajone, padarėm. Bedarydami remontą radom buvusio prieangio koloną. Pagal ją architektas Algimantas Laucius padarė projektą. Pagal jį vienam kaime surinkom vieną aukštą iš aštuonių kolonų. Kitą aukštą iš tiek pat kolonų surinkom kitame kaime. Stogą dar trečioje vietoje. Kadangi tarp klebonijos ir bažnyčios gyveno felčerė rusė, kuri nuolat skųsdavo rajono valdžiai, o ši jau imdavosi priemonių, darbus teko tęsti naktimis. Būdavo, apie dvyliktą valandą nakties einu pas tokį žmogų. Jis pasikinko arklį, važiuojam atsivežti kolonų. Maždaug iki trečios valandos parvežam kokį porą vežimų, sukraunam bažnyčioj ir apdengiam kiliminiu taku. Žmonės dar ir sėdėjo ant tų kolonų mišių metu. Paskui išliejom pamatus. Penktadienį vakare pastatėm pirmąsias kolonas. Šeštadienį ir sekmadienį (ir mišių metu vyrai dirbo) apdengė stogą skarda ir nudažė. Ir tik po savaitės susigriebė rajono valdžia, kad naujas statinys be leidimo atsirado. Atlėkė, skuto dažus, žiūrėjo, ar nauja mediena, bet taip ir liko…

Po to ypatingų bylų prokuroras buvo pasikvietęs. Sakė, kad turiu išardyt tą priestatą, nes gresia vieneri metai kalėjimo arba 300 rublių bauda. Pasakiau jam, kad sėdi žmonės kalėjime, pasėdėsiu ir aš. Jeigu Dievas neapleis, tai kiaulės nesuės. Na, bet taip ir liko: niekas nebedrįso ardyt, nors buvo, berods, 1981 ar 1982 m. Tai tą patirtį pritaikėm Ceikiniuose. Ir, ačiū Dievui, bažnyčia stovi, ir žmonės džiaugiasi, ir žmonėms reikalinga. Specialiai skaičiavau, kiek žmonių ateina. Pavyzdžiui, per Motinos dieną 150 žmonių ėjo komunijos. Tai ką, ar nereikia tos bažnyčios? Arkivyskupas sakė, kad po 20 metų nieko čia nebebus. Tai aš sakiau, kad po 20 metų spręs tie, kurie gyvens. O bažnyčios reikia šiandien, čia ir dabar. Aš nieko pats nedarau, tik ką Viešpats parūpina…“,– juokauja klebonas.

Rūpi klebonui ir socialiniai šio krašto reikalai: „Taip atsirado ir senelių globos namai. Paskui atidavė pieninę buvusią. Taip ir buvęs seniūnijos pastatas miestelio centre tapo globos namų dalimi, kad nestovėtų išdaužytais langais ir negąsdintų žmonių… Tai ir ateity, jeigu kas nors bus, tai Viešpats parūpins ir žmonės, o man belieka tik prisidėt. Dirbu tai, ką tuo metu reikia daryt.“

Rūpi klebonui ir kultūros vertybių išsaugojimas: „Man dar rūpėjo vis Paliesiaus dvaras. Kai atsikėliau į Mielagėnus, buvo dar rūsiai neužgriuvę, sienų daugiau likę, veranda… Vieną konsolę aš dar išgelbėjau ir vėliau atidaviau. Tai dabar to naujo pastato konsolės padarytos pagal tą pavyzdį. Džiaugiuosi, kad atsirado žmonės, kurie sutvarkė aplinką, pastatus. Gal ir daugiau atstatys?“

Klausantis klebono pasakojimo atrodo, kad turint tiek daug sielovadinio darbo (Mielagėnų ir Ceikinių bažnyčiose, Gilūtų ir Rubelnikų koplyčiose), tvarkant bažnyčios ir miestelio aplinką, rekonstruojant senus pastatus, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, labai norėtųsi poilsio, ramybės. Bet atskleidžia dar vieną savo pomėgį – senų krištolinių šviestuvų restauravimą. Nusiperka sendaikčių parduotuvėse senų šviestuvų ir iš dviejų ar trijų suveria vieną, dažnai net formą pakeisdamas. Tas darbas jam toks mielas, kad dažną vakarą, jei turi detalių, kaip pats sako, prasiknebinėja iki vidurnakčio. Du tokie, suverti iš daugelio krištolinių karoliukų, kabo klebonijoje.

Šio žmogaus viduje gyvena dvi priešingybės, kurios puikiai viena kitą papildo: jautrumas, rūpinimasis silpnesniais, stokojančiais ir dvasios bei valios stiprybė, gebėjimas ginti savo nuostatas ir įsitikinimus. Daugelyje situacijų jis elgiasi kaip rezistentas, nepaklusdamas net valdžios (ir pasaulietinės, ir bažnytinės) netinkamiems, jo manymu, sprendimams. Marijonas Savickas sutelkia ne tik tikinčiuosius, bet ir visą bendruomenę, visuomet stengiasi padėti, inicijuoja ar prisideda prie kilnių idėjų įgyvendinimo, jis – tarsi grandis, be kurios darbai vyktų ne taip darniai ir sklandžiai. Jo širdis yra atvira visiems. Pabendravus daugiau pasirodo ir kaip kovotojas. Tiesa, ne tas, kuris tiesiogiai dalyvavo kruvinose kovose už Lietuvą, jos laisvę, bet toks, kuris kovoja už mūsų krašto ar šalies istorijos, kultūros išsaugojimą, puoselėjimą, prisidėjo bei prisideda prie to, kad skaudūs praeities įvykiai skatintų būti budriems, norint išvengti skaudžių istorinių įvykių pasikartojimo.

ŠALTINIAI

• http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=651
• http://paliesius.blogspot.com/2012/10/naujausi-ivykiai.html
• http://mielagenai.blogspot.com/2012/10/20120930-mielagenai-memorialiniu.html
• https://www.mignalina.lt/2015/02/12/kai-sove-i-teva-jis-mane-laike-uz-rankos/
• https://didziasalis.lm.lt/page/3/
• http://paliesius.blogspot.com/2014/11/raducio-kaimo-cerniausku-seimos.html
• https://didziasalis.lm.lt/page/4/

Nuotraukos iš Alfredo Girdziušo, Ramunės Kapliukienės, Edvino Baranausko, Nijolės Berdikšlienės archyvų.

The post Kunigas Marijonas ne plunksna, o darbais rašo pokario istoriją appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Šiemet sukanka 40 metų, kai Vilniuje buvo nužudytas kun. Bronius Laurinavičius. Kviečiame lapkričio 25 dieną (ketvirtadienį) 18 val. į šios sukakties minėjimą.

Jis vyks kunigo žūties vietoje, Vilniuje kun. Br. Laurinavičiaus aikštėje, prie Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžos. Atsineškime ir uždekime po atminimo žvakę.

The post Sukanka 40 metų, kai Vilniuje buvo nužudytas kun. Bronius Laurinavičius appeared first on Voruta.

D. Stakišaičio nuotr.

Kun. Nerijus Pipiras, Vilnius, www.voruta.lt

Kalba, pasakyta kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūties vietoje, minint keturiasdešimtąsias žūties metines, 2021 – 11-25

Lapkritis. Prieš keturiasdešimt metų taip pat buvo lapkritis. Su savo dargana, tamsa ir šalnomis. Čia pat, šioje sankryžoje, buvo ir jis. Kunigas Bronius Laurinavičius. Kai kam – tik nuolat kvaršinantis galvą objektas „Intrigantas“, o visai Lietuvai – Ganytojas, žmogaus teisių gynėjas. Šią valandą šį didį kunigą norisi prisiminti keletu žodžių, užrašytų lyg ir tarp eilučių, Kristaus šviesą ir tiesą liudijantis dabartiniams, jau spėjusiems su Laisve apsiprasti, žmonėms…

Trylikametis Bronius Laurinavičius, išgirdęs savo tėviškės varpų skambėjimą, ryžosi tapti kunigu – nešti Gerąją Naujieną visiems. Šį tikslą Bronius pasiekė ir įgyvendino. Kad ir kur bebūtų, jis rūpinosi ne vien tik bažnyčių, kaip pastatų, statybomis, remontais, bet ir Gyvosios Bažnyčios statyba, kuri tikrai pareikalauja daug daugiau jėgų ir išmonės. Jo klebonijos durys buvo atviros visiems, trokštantiems Viešpaties artumo, šviesos, šilumos. Nepraeiti pro kenčiantį, išsiilgusį tiesos, palaiminti vaiką, būti arčiau visų – toks kunigo Broniaus veiklos moto. Tai ir varomojo jėga, paskatinusi jį nebijoti ne tik valdiškų kabinetų durų, bet ir mirties. O juk eita su Kristumi. Ne vien per kryžkeles ir sankryžas, bet ir iki pasaulio pakraščių bei paribių. Dėl kiekvieno.

Vartydamas kunigo Broniaus raštus, adresuotus įvairioms institucijoms, tarsi iš naujo suprantu tą reikiamybę gyventi evangelija be sienų. Tiesiog taip, kaip kunigas Bronius. Paprastai ir be kompromisų, ne tik statant bažnyčią kaip pastatą, bet ir tampant gyvosios šventovės pamatu.

Stovime šioje vietoje, kur prieš keturiasdešimt metų tarsi ir baigėsi kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas. Tik kryžkelė, tik sankryža. Tik tamsa. Tačiau Tiesa, kurią kunigas Bronius liudijo ne vien žodžiu, ar ji gali pasibaigti? Atsakyti į šį klausimą norisi paties Broniaus vieno iš kraštiečių mintimi, jog šis kunigas uždegė širdį. Taigi, asmenybė, pati deganti ir uždeganti širdis kitiems, nežūsta. Kaip ir jos neštoji tiesa neturi pabaigos. Šioje vietoje tąkart buvo neatpažįstamai sudarkytas kunigo Broniaus veidas. Tačiau nepaisant to, kad tiesos veidas dažnai būna sudarkytas ar iškraipytas, ji niekuomet nepraranda savo tapatybės ir stuburo.

Ir mus šiandien daug kas gali išjuokti, tačiau tai nereiškia, kad reikia gįžti atgal, pasiduoti. Kunigas Bronius tą naktį ėjo pirmyn, jau rodydamas šviesą mums. Stovėdami šiandien čia, šioje vietoje, liudijame, kad kunigo Broniaus ir kitų mūsų tėvynės sūnų ir dukterų pėdsakų nepasiglemžė ir niekada nepasiglemš tamsa, nes jie įspausti ne tik ant lapkričio lietumi permirkusio šaligatvio, bet ateities širdyse. Tiesa negali pranykti ir pasibaigti, nepaisant to, kad ją iškreipti ir net pasisavinti gali bandyti bet kas.

Šiandieną stovime kryžkelėje. Gal kai kam atrodo skausmingas šis sustojimas. Visgi mes stovim čia šią valandą, kaip yra sakęs kunigas Stasys Yla, nes „trokštam teisybės visiems, bet ypač savai tautai. Tu leidai, Viešpatie, – rašė jis,  patirti jai tiek skaudžios neteisybės! Tu jai kryžiaus kelius leidai praeiti, kelius, kuriuos suruošė jai žmonių neteisingumas. Bet kaip tamsoj labiau sušvinta šviesos žiburys, taip neteisybėje brangi mums pasidarė Tavoji teisybė. Ir ilgimės mes jos šiandien labiau gal nei kas kitas. Tik duok mums Viešpatie, kad šis mūsų tautos ilgesys būtų tyras – be neapykantos kam nors, be jokio keršto jausmo. Duok, kad jis neštų mums palaiminimą, kurį žada Kalno pamokslas – nekaltai kenčiančiųjų palaiminimą. Duok, kad kančia, kurią mums parengė kitų neteisingumas, apvalytų mūsų sąžines ir herojinę dvasią mumyse išugdytų“.

Stovime čia, šią valandą, nes žinome, kad kaip sako čekų patarlė, negalima sudeginti ugnies, paskandinti vandens, užpūsti vėjo ir sunaikinti tiesos.

Manau, kad kunigas Bronius Laurinavičius tą įrodė visu savo gyvenimu. Jo prisiminimas šią valandą svarbus ir ne vien atminimo prasme. Būdami čia, turime ryžtis ir patys bekompromisei tiesai, kurios sunaikinti, pavergti ar pasiglemžti negalėtų net ir pačiais madingiausiais drabužiais padabinta tamsa. Tad tegul nors ir numanomi daugeliui, Tėviškės varpai vėl pažadina ir mus, kaip kad Bronių Laurinavičių įkvėpė didingiems žingsniams.

The post Kunigas Bronius Laurinavičius: Tiesos skambesio vedamas appeared first on Voruta.

Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas, Šėta, www.voruta.lt

Per sovietinę okupaciją Lietuvoje vyko arši ateistinė kova prieš tikėjimą, religiją ir tikinčiuosius. Buldozeriais buvo griaunami kryžiai Kryžių Kalne, buvo uždaromos bažnyčios ir koplyčios, nuo Vilniaus katedros išversta Šv. Elenos statula su kryžiumi, susprogdintas Trijų Kryžių paminklas ant Kreivojo kalno,  naikinamos šventos vietos, buvo plėšiami kryželiai nuo mokinių kaklų. Apie tą netolimą praeitį galima pasiskaityti Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikoje.

Prasidėjus Atgimimui, pirmiausiai Vilniuje 1989 m. buvo atstatyti Trys Kryžiai.  Iškovojus Nepriklausomybę, imta visoje Lietuvoje atstatinėjami nugriauti kryžiai ir paminklai, statomi nauji, skirti svarbiems atmintiniems istoriniams ir religiniams įvykiams pažymėti.

Ir ne tuščiai okupantai pirmiausiai griovė kryžius ir atgavus nepriklausomybę pirmiausiai buvo atstatomi kryžiai. Nes kryžius yra Tikėjimo, Vilties, Meilės, pergalės prieš blogį simbolis.

Apie kryžių ne vienas poetas sukūrė eilių, pvz. Jurgis Baltrušaitis „Apynys“
Apynėli, žaliaplauki,
Apynėli, mano broli,
Vos tik saulės susilauki,
Augi, žindi žemės molį…

Ir, užpynęs savo daigą,
Tu kimbi, rezgies į tvorą
Ir vyniojies apie smaigą,
Vis į aukštį, vis į orą…

Saugok, Dieve, tavo tįsį:
Žemės kartys – ramsčiai trupūs,
Tu su jais kartu pašlysi,
Ypač audrai įsisupus…

Jei aukščiau tu nori kopti,
Imk nelūžtamą ramentą
Ir, pakeitęs diego kryptį,
Kopk sode į kryžių šventą…

Kas juo remias, nesukrūšta. –
Stiprios jam nukaltos vinys,
Ir nuo amžių jis nedūžta
Ne todėl, kad geležinis…

Kryžius žemės sodą valdo
Atsiremk į petį stangų,
Ilgink savo žalią valdą –
Ir pakilsi tu į dangų…

2008 m. Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės) UNESCO įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Normainių – 2  km. Šėtos parapijoje, Jonavos r., Žeimių seniūnijoje nuo LDK laikų stovi unikalus, nepakartojamas baroko šedevras – koplytstulpis  Baro konfederacijai 1768-1772 atminti (Kultūros vertybių registro unikalus objekto kodas 26179). Paminklas skirtas žuvusiems už laisvę, tėvynę ir tikėjimą.

Kai buvo švenčiamas Baro konfederacijos 200 m. jubiliejus, komunistinė valdžia, nepaisant ideologinio priešiškumo feodalinei santvarkai, Baro Konfederatams skirtą paminklą Normainių -2 km. restauravo. 1975 m. iš jo su Kultūros ministerijos žinia, buvo išimtas kryžius ir Šv. Jono skulptūra restauracijai su pažadu grąžinti ir iki šiol nesugrąžinti.

Šėta. Baro Konfederatai https://www.youtube.com/watch?v=UaNkva9C8U0  Vladas Rakutis Baro konfederatai https://www.youtube.com/watch?v=APJdLUxZkuU

Šiuo metu istorinis – jubiliejinis paminklas yra apleistas ir apiplėštas. Prie pagrindinio kelio nėra net rodyklės. Istorinė atmintis akivaizdžiai trinama.

Bronislovas Genzelis: „Be istorijos ir istorinės atminties negali egzistuoti valstybė“. Čingizas Aitmatovas (1928-2008), romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ kėlė tautos išlikimo problemą, pabrėždamas istorinio ryšio su praeitimi bei tautinės savimonės išsaugojimo svarbą (alegorinis pasakojimas apie mankurtą).

Žmonės jau prieš kelis dešimtmečius prašė Jonavos Savivaldybę (patys nieko negali daryti, nes paminklas valstybės saugomas, priklauso savivaldybei), kad vieta būtų sutvarkyta,  ir nuo 2016 m. kad į Baro konfederatų paminklą būtų atstatytas bent kryžius ir Šv. Jono statulėlė.  2021 m. buvo surinktas 561 parašas Jonavos r. merui Mindaugui Sinkevičiui, bet žmonės net atsakymo negavo. Jei palygintume Vilniaus ir Šėtos gyventojų skaičių, tai santykinai Vilniuje parašų skaičius sudarytų 400 000. Tokį skaičių galima įrašyti net į Lietuvos Gineso rekordų knygą.

2021 m. į Jonavos merą M. Sinkevčių kreipėsi Ukmergės r. Siesikų miestelio gyventojai su kolektyviniu laišku ir dvejais lapais parašų, prašydami šiame koplytstulpyje atstatyti kryžių ir Šv. Jono statulėlę. Deja, žmonių prašymai su daugeliu parašų nejaudina Jonavos valdininkų.  Egzistuoja ne tik regioninė atskirtis, bet ir rajoninė atskirtis tarp rajono centro ir jos provincijos.

KPD prie Kultūros ministerijos informavo, jog Jonavos rajono savivaldybė šiam paminklui sutvarkyti galėtų pasinaudoti galimybe gauti  valstybės finansavimą tiek koplytėlės tvarkybos darbams, pateikiant paraišką departamentui, tiek koplytėlėje buvusių skulptūrų atstatymui, pateikiant supaprastintos sudėties tvarkybos darbų projekto paraišką Kultūros vertybių departamento Kauno skyriui.

250 metų jubiliejus  – puiki proga atstatyti kryžių ir Šv. Jono statulėlę į koplytstulpį, kuris yra mažosios architektūros paminklas, UNESCO pripažintas istorinis, nacionalinis, etnografinis Žmonijos kultūros paveldas, Jonavos savivaldybės  pasididžiavimas, krašto tapatybės simbolis, liaudies meno vertybė.

Gyventojai 47 metus  laukia, kol kryžius bus sugrąžintas į koplytstulpį. Ir kiek ilgai dar teks laukti?

Istorija su nuotraukomis yra  pateikiama puslapyje http://provita.medianewsonline.com/pv/s/b.htm

The post Gyventojai 47 metus laukia, kol kryžius bus sugrąžintas į koplytstulpį appeared first on Voruta.

Popiežius Pranciškus ir mons. Rolandas Makrickas

www.vaticannews.va

Vienoje pirmadienio ryto privačių audiencijų Šventasis Tėvas priėmė lietuvį monsinjorą Rolandą Makricką.

Rolandas Makrickas, Panevėžio vyskupijos kunigas, prieš du dešimtmečius pradėjo darbą Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje, dirbo nunciatūrose Gruzijoje, Švedijoje, JAV ir Gabone. Nuo 2019 m. buvo Vatikano valstybės sekretoriato administracijos skyriaus vadovas, o prieš pusantro mėnesio buvo paskirtas Romos Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos nepaprastuoju komisaru.

Sausio 31 d., Rolandui Makrickui sukako 50 metų.

Rolandas Makrickas

Makrickas Rolandas 1973 01 31 Biržai, Lietuvos katalikų kunigas, diplomatas. Dr. (Bažnyčios istorija, 2004). Monsinjoras (2017).

Išsilavinimas ir veikla

1990 įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Nuo 1991 studijavo filosofiją ir teologiją Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje ir Grigaliaus universitete, pastarajame dar ir 2001–06 Bažnyčios istoriją ir bažnytinę teisę, 2003–06 – Popiežiškoje bažnytinėje akademijoje. 1996 įšventintas kunigu.

1996–2001 – Vilniaus arkikatedros bazilikos rezidentas. 1996–2001 Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas ir Krikščionybės 2000 jubiliejaus komiteto atsakingasis sekretorius. 2006–09 dirbo Apaštalinėje nunciatūroje Tbilisyje, Vatikano atstovybėje Gruzijai, Armėnijai ir Azerbaidžanui, 2009–13 – Apaštalinėje nunciatūroje Stokholme, Vatikano atstovybėje Švedijai, Suomijai, Danijai, Islandijai ir Norvegijai, 2013–17 – Apaštalinėje nunciatūroje Vašingtone, Vatikano atstovybėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, aptarnavo Vašintono lietuvių Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčią. 2017–19 chargé d’affaires Apaštalinėje nunciatūroje Gabone ir patarėjas Apaštalinėje nunciatūroje Kongo Respublikoje (Brazavilis). Nuo 2019 – Šventojo Sosto valstybės sekretorius Vatikane.

Rašytinis palikimas

Parašė Bažnyčios istorijos veikalą Šventasis Sostas ir Lietuva: Lietuvos valstybės atsikūrimas pagal Apaštalinės nunciatūros Miunchene, Bavarijoje, dokumentus (1915–1919) / Santa Sede e Lituania: Rinascita dello Stato lituano nei documenti dell’archivio della Nunziatura Apostolica di Monaco di Baviera (1915–1919) (2006).

www.vle.lt inform.

The post Popiežius priėmė mons. Rolandą Makricką appeared first on Voruta.

Kunigas Algimantas Keina (1937 – 2013)

Laimutė Cibulskienė, Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė, www.voruta.lt

Varėnos viešojoje bibliotekoje ( I aukšte) veikia spaudinių paroda, skirta kunigo Algimanto Keinos 85-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodoje – straipsnių iš periodinės spaudos kopijos apie kun. A. Keinos  gyvenimą ir veiklą.

Šiais metais kunigui Algimantui Keinai, aktyviam antisovietinio pasipriešinimo judėjimo organizatoriui ir dalyviui, blaivybės puoselėtojui, būtų suėję 85-eri metai. Laikas bėga greitai – jau devyneri metai, kai kunigas Amžinybėje.

Kunigas A. Keina gimė 1937 metų vasario 21 dieną Moliakalnio kaime (Daugėliškio valsčiuje, Ignalinos rajone). 1955 m. A. Keina baigė Ignalinos vidurinę mokyklą. 1962 metais jis baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Naująją Vilnią. Dirbo įvairiose Lietuvos parapijose.

Kai kun. Sigitas Tamkevičius pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, Algimantas Keina tapo vienu iš „Kronikos“ autorių, žinių pateikėju ir platintoju

1967–1991 m. A. Keina tarnavo Valkininkų (Varėnos r.) Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonu. Čia jis ne tik nuoširdžiai bendravo su vietos žmonėmis, gydė jų dvasines žaizdas, bet ir sunkiomis sovietinės okupacijos sąlygomis sugebėjo suremontuoti bei restauruoti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, rengė vaikus Pirmajai Komunijai, rūpinosi jų katekizacija. „Netrukus mano tarnystės keliai nusidriekė į Valkininkus. Daug šviesių ir gražių akimirkų per 23 tarnystės metus prabėgo šiame nuostabiame Dzūkijos kampelyje. Čia sutikau daugybę uolių, giliai tikinčių parapijiečių.

Drauge su jais pavyko iš esmės suremontuoti akmeninės bažnyčios vidų. Gerokai apleistos grindys ir sienos per keliolika metų buvo apklotos naujomis lentomis, sutvarkytas stogas, įvesta elektros instaliacija. Ypač džiaugiausi, kad kartu pasisekė restauruoti ir medines šventųjų statulas“, – kalbėjo viename savo interviu kunigas A. Keina (XXI amžius, 2012, geg. 4, p. 3). Tarnaudamas Valkininkuose, A. Keina dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje (1980–1983 m.). Kai kun. Sigitas Tamkevičius pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, Algimantas Keina tapo vienu iš „Kronikos“ autorių, žinių pateikėju ir platintoju. Jau pirmajame „LKB kronikos“ numeryje plačiai aprašomas Valkininkų klebono A. Keinos persekiojimas.

1970 m. jam buvo skirta 50 rublių bauda „už Įstatymų apie religinius kultus pažeidimą“. Kituose LKB kronikos numeriuose skelbiamos Valkininkų apylinkių naujienos, kurios daugiausia susijusios su kunigu A. Keina ir jo veikla. Rašoma, kad kunigas savo veikla trukdo mokinių ateistinį auklėjimą, leidžia nepilnamečiams patarnauti Šv. Mišiose ir kt. „Valkininkuose buvau labiausiai persekiojamas. Nebuvo tos savaitės, kad manęs nekviestų į saugumą, į rajoną ar pas religijos reikalų įgaliotinį. Ne sykį bandė verbuoti, žadėjo gerą parapiją ir netgi parūpinti aukštesnes pareigas. Sulaukdavau gąsdinimų, kad įkišią į kalėjimą.

Lemtingomis Lietuvai 1991 m. sausio 11–13 dienomis jis budėjo Lietuvos Respublikos Seime ir Vyriausybėje

Tardymo protokolo niekada nepasirašydavau. Parapijiečiai stodavo ginti mane kaip kleboną. Sykį jų grupė įsiveržė mane tardant. Išėjo į priekį kailiniuotas vyras ir išrėžė: „Tai ką, grįžo Stalino laikai“? Netrukus buvau laisvas. Mano namuose darydavo kratas. Tačiau tai manęs neišgąsdino. Įsitraukiau į Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto veiklą, prisidėjau platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. [1]

Kunigo A. Keinos veikla  ir jo persekiojimas Valkininkuose  apibūdintas Adomo Taraskevičiaus publikacijoje „Varėnos kraštas Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ akiratyje. [2]

Betarnaudamas Valkininkuose, sulaukė Atgimimo. Drauge su savo bendraminčiais aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Dalyvavo 1988 m. rugpjūčio 25 d.  Sąjūdžio mitinge Varėnoje. Nuo Atgimimo pradžios tapo svarbiu Lietuvos Bažnyčios gyvenimo metraštininku, sukaupė turtingą filmuotos medžiagos archyvą.   2008 m. rugpjūčio 25 d. kun. A. Keina buvo atvykęs į Varėną ir dalyvavo Varėnos Sąjūdžio 20-mečio paminėjime. 1991–1994 m. A. Keina buvo Vilniaus Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas.

Lemtingomis Lietuvai 1991 m. sausio 11–13 dienomis jis budėjo Lietuvos Respublikos Seime ir Vyriausybėje. Vėliau kunigavo Kaune, Anykščių ir Panevėžio rajonų bažnyčiose. 2008–2013 m., iki gyvenimo pabaigos, A. Keina rezidavo Vilniaus Šv. Onos bei Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijose.
Kun. A. Keina apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties, 2014 m.).

Mirė 2013 m. sausio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Naujojo Daugėliškio (Ignalinos r.) bažnyčios šventoriuje.

Šaltiniai

[1] Nuo Moliakalnio iki Uliūnų: [poklabis su kun. A. Keina] // XXI amžius.- 2007, vas. 23, p. 6

[2] Taraskevičius, Adomas Varėnos kraštas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ akiratyje // Merkio kraštas.- 2011, lapkr. 22, p. 3

The post Antisovietinio pasipriešinimo judėjimo organizatoriui ir dalyviui kun. Algimantui Keinai – 85 appeared first on Voruta.

Arvydas Gelžinis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas, www.voruta.lt

Kazimieras Vasiliauskas gimė 1922 m. balandžio 9 d. Biržų aps. Vabalninko vlsč. Kateliškių k. ūkininkų Juozo Vasiliausko ir Valės Baniulytės šeimoje. Mokėsi Čypėnų pradžios mokykloje ir Biržų gimnazijoje, kur įsitraukė į Ateitininkų organizacijos veiklą, buvo aktyvus literatūrinio ratelio narys.

1940 m. tapo gimnazijos Ateitininkų organizacijos vadovu. 1941 m. baigęs Biržų gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1942 m. buvo perkeltas į Vilniaus kunigų seminariją, kurią 1943 m. naciams uždarius studijavo pogrindžio sąlygomis. 1945 m. seminaristams vėl teko grįžti į Kauno seminariją. 1946 m. birželio 16 d. tuometinis Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius arkivyskupas Mečislovas Reinys jį įšventino kunigu.

1946 m. rugsėjo 30 d. K. Vasiliauskas buvo paskirtas vikaro pareigoms į Kalesninkus (Šalčininkų r.), kitais metais – į Švenčionis. Čia pas jį ateidavo išpažinties partizanai. 1948 m. liepos 16 d. kun. K. Vasiliauskas perėmė Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios vikaro pareigas, aktyviai dalyvavo pogrindžio savišvietos organizacijos – Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegijos veikloje. Pateko į KGB akiratį, buvo tardomas, raginamas išduoti žinomus partizanus ir pogrindžio veikėjus. Nesutikus bendradarbiauti, pateko į KGB nemalonę. 1948 m. antrąją Kalėdų dieną tėvas jėzuitas Karolis Garuckas pakvietė kun. K. Vasiliauską sakyti pamokslą Šv. Jonų bažnyčioje. Greitai po šio pamokslo apie šv. Steponą, kaip herojų, žuvusį už tiesą, apie lietuvius, žūstančius už Tėvynę ir tikėjimą, kunigas K. Vasiliauskas perkeltas į atokią Rimšės parapiją (Zarasų r.). Tačiau ir čia KGB užfiksuoti K. Vasiliausko pamokslai liudija, kad jis nepalūžo, toliau citavo uždraustus poetus, kalbėjo apie kovotojų už Tėvynės laisvę herojiškumą ir pan.

1957 m. spalio 17 d. vėl buvo suimtas ir išsiųstas į Vorkutos lagerį (Komijos ASSR), kur sutiko taip pat sugrąžintą A. M. Dobrovolskį. Pasirodo, kad amnestija negaliojo ypač pavojingiems nusikaltėliams, t. y. katalikų dvasininkams.

1949 m. spalio 6 d. Rimšės bažnyčioje buvo suimtas, kalintas Vilniuje. Po tardymų apkaltintas antisovietine agitacija, ryšiais su partizanais ir „kaip ypač pavojingas nusikaltėlis“ nuteistas dešimčiai metų lagerio. Kalėjo Intos lageryje Komijos ASSR. Dirbo anglių šachtoje, tačiau slapta nuo prižiūrėtojų aukojo Šv. Mišias, klausė išpažinčių, palaikė ir stiprino likimo draugų dvasią. Šiame lageryje susitiko bendraminčius kunigus Algirdą Mykolą Dobrovolskį ir Alfonsą Svarinską. Visi jie nevengė sunkaus darbo, nepaisydami tautybės ir religijos visada dalijosi gautais siuntiniais, stengėsi tiek fiziškai, tiek dvasiškai padėti likimo broliams. 1957 m. komisija prie SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo paleido K. Vasiliauską, ir jis grįžo į Lietuvą, bet neilgam. 1957 m. spalio 17 d. vėl buvo suimtas ir išsiųstas į Vorkutos lagerį (Komijos ASSR), kur sutiko taip pat sugrąžintą A. M. Dobrovolskį. Pasirodo, kad amnestija negaliojo ypač pavojingiems nusikaltėliams, t. y. katalikų dvasininkams.

1958 m. antrą kartą paleistam iš lagerio sovietinė valdžia uždraudė gyventi ir dirbti Lietuvoje, todėl dešimt metų, iki 1968 m., gyveno Latvijoje, Daugpilyje. Negalėdamas legaliai eiti kunigo pareigų, kun. K. Vasiliauskas išbandė daug įvairių veiklų: baigė vairuotojų kursus, vėliau dirbo kroviku, elektriku, viename kolūkyje buhalteriu. 1968 m. birželio 28 d. LSSR Ministrų Tarybos sprendimu kun. K. Vasiliauskui pagaliau leista gyventi Lietuvoje.

Sugrįžęs į Lietuvą, 1968 m. spalio 2 d. buvo paskirtas Varėnos parapijos klebonu, nuo 1975 m. – Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios vikaru. Palaikė ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, Lietuvos Helsinkio grupės nariais. Jo namuose buvo apsistoję į Sergejaus Kovaliovo teismą Vilniuje 1975 m. atvykę artimieji, vienas jų žymus disidentas Andrejus Sacharovas. Nepaisant nuolatinės KGB „globos“ ir intensyvaus pastoracinio darbo, įsitraukė į judėjimą už tikinčiųjų teises, bendradarbiavo su pogrindinės spaudos platintojais, pats padarydavo nedidelį uždraustų knygų (daugiausia religijos filosofų kūrinių, užsienyje išleistos poezijos) kopijų tiražą ir platindavo savo pažįstamų rate.

Anot poeto Justino Marcinkevičiaus, paskirtas pirmuoju atkurtos Arkikatedros klebonu, jis buvo „iš Dangaus atsiųstas žmogus į tą mūsų tuo metu pykčio, neapykantos ir keršto pripildytą kraštą“.

Pasirašė keletą protestų ir kreipimųsi į TSKP CK vadovus: 1971 m. ir 1972 m. – vyskupams Vincentui Sladkevičiui ir Julijonui Steponavičiui apginti, taip pat dėl religinės literatūros draudimo panaikinimo, 1977 m. protestą prieš tikinčiųjų teisių apribojimą ir valdžios kišimąsi į Bažnyčios vidinę tvarką ir pan. 1981 m. lapkričio 27 d. pasakė pamokslą prie neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio kun. Broniaus Laurinavičiaus kapo, 1983 m. pasirašė Vilniaus arkivyskupijos dvasininkų pareiškimą TSKP generaliniam sekretoriui ir LKP CK pirmajam sekretoriui prieš dvasininkų persekiojimą dėl jų atliekamų pareigų, prieš A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštą, tikinčiųjų, ypač jaunimo, teisių pažeidinėjimą.

1989 m. arkivyskupas Julijonas Steponavičius pakvietė kunigą K. Vasiliauską tarnauti tikintiesiems sugrąžintos Vilniaus arkikatedros klebonu. Anot poeto Justino Marcinkevičiaus, paskirtas pirmuoju atkurtos Arkikatedros klebonu, jis buvo „iš Dangaus atsiųstas žmogus į tą mūsų tuo metu pykčio, neapykantos ir keršto pripildytą kraštą“. Kaip teigė pats kun. K. Vasiliauskas, „visą gyvenimą tvirtai tikėjau, kad tikėjimo pagrindinė užduotis – padėti žmogui būti laimingam“. Dažnai cituodavo rašytojo Fiodoro Dostojevskio mintį, kad „pasaulis nevertas nekalto vaiko ašaros“.

1989 m. vasario 1 d. popiežius Jonas Paulius II kun. K. Vasiliauskui suteikė monsinjoro – popiežiaus kapeliono – garbės vardą. 1993 m. arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis mons. K. Vasiliauską paskyrė atkurtos Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi, šias pareigas ėjo iki 1995 m. Savo paties prašymu 1997 m. mons. K. Vasiliauskas buvo atleistas iš Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono pareigų ir paskirtas emeritu prie Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios.

Nepriklausomoje Lietuvoje aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, padėdamas benamiams ir kaliniams grįžti į normalų gyvenimą. Už toleranciją ir gailestingumą 1995 m. tapo „Santarvės“ fondo premijos laureatu. 1994 m. vasario 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2000 m. vasario 11 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu monsinjorui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. 2000 m. birželio 30 d. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Mirė kun. K. Vasiliauskas 2001 m. spalio 14 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

2010 m. lapkričio 4 d. Vilniuje, šalia Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios įrengtame skverelyje (arch. Tauras Budzys), mons. K. Vasiliauskui buvo atidengta skulptūra ir atminimo lenta (skulpt. Jonas Gencevičius). 2011 m. vasario 19 d. mons. K. Vasiliauskui suteiktas Biržų rajono garbės piliečio vardas (po mirties). Apie kun. K. Vasiliauską sukurti dokumentiniai televizijos filmai: „Monsinjoras“ (1997, režisierė Vanda Vainoraitė), „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ (2007, režisierius Saulius Vosylius). 2015 m. išleista mons. K. Vasiliausko biografija „Gyvenimas, koks jis buvo“ (autorė Ramunė Sakalauskaitė). 2022-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.

The post Sukanka 100 metų, kai gimė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas appeared first on Voruta.

Ramunės Sakalauskaitės knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro K. Vasiliausko biografija“ viršelis

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

        Lietuvos Respublikos Seimas kasmet jau pagal nusistovėjusią tradiciją priima nutarimus, skelbiančius pažymėti įžymias  Valstybės įvykių ir ypač nusipelniusių Lietuvai   žmonių minėjimo metus. Šie metai  tarp kitų,    paskelbti ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais. Šių metų balandžio 9 dienos kalendoriaus lapelis  pažymėjo   šio iškilaus žmogaus gimimo šimtadienį.  Jį  vieni,  kaip lietuvių literatūros tyrinėtoja profesorė Viktorija Daujotytė,  vadino „vaikščiojančia  meile“, kiti  – „mylinčių širdžių monsinjoru“…

       Su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku susipažinau  1989 metais, kada jis,  grįžusio iš tremties garbingojo Vilniaus  arkivyskupo Julijono Steponavičiaus,    buvo  paskirtas sostinės    Katedros klebonu.  Nuvykome su Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto studentų būriu  į atšventintą Katedrą, apsigaubusią  daugiau kaip šešerių  šimtų metų Lietuvos istorijos gaubtu.  Norėjome ranka ir savo širdimi  prisiliesti  prie gyvosios mūsų krašto istorijos šventovės sienų, slepiančių įvairius  Lietuvos istorijos tarpsnius, mačiusius  mūsų tautos dvasinės kultūros virsmą, Valstybės klestėjimą ir nuosmukį, bruktos  polonizacijos, rusifikacijos  ir sovietizacijos  ideologijos  pragaištingas pasekmes, mūsų tautinės savimonės  naikinimo žymes. Su Lietuvos nepriklausomybės patekėjusia  aušra ji  pagaliau tapo ir  mūsų prisikėlusios tautos  tikėjimo dvasiniu centru.

1959 metais paleistam  iš „bausmės“ vietos, kurį laiką neleista gyventi Lietuvoje. Apsigyvenęs Latvijoje,  dirbo kroviko, elektriko, kiek vėliau –  buhalterio darbus.

        Sutiko mus      sutana ir baltu plačiarankoviu  liturginiu drabužiu (kamža)   apsirengęs  vaižgantiškos  išvaizdos  švytinčio veido vidutinio ūgio kunigas.  Kai kas iš pradžių, pirmą kartą iš arti sutikę katalikų bažnyčios  dvasininką,   jautėsi  lyg nedrąsiai, bet    kunigo     šiltas  žodis ir  jo spindintis   paprastumas   išdildė  bet kokį nedrąsumą.  Pakviesti į zakristiją  su atidumu klausėmės Monsinjoro pasakojimo apie Katedrą, joje palaidotus garbius žmones, apie šventojo Kazimiero asmenybę, čia vyskupavusį  palaimintąjį Jurgį  Matulaitį,  priminė  sovietų represijas patyrusius Vilniaus vyskupus Mečislovą Reinį ir Julijoną Steponavičių.

       Kartu  nuėjome į Šventojo Kazimiero koplyčią, pasimeldėme prie jo karsto,  grįžusio iš Vilniaus  Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Katedrą.   Paskui nusileidome į požemius, kur  įrengtame mauzoliejuje pamatėme karstus su  karaliaus Aleksandro Jogailaičio ir  Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos bei Barboros Radvilaitės palaikais,    menišką urną, kurioje palaidota mirusio Merkinėje karaliaus  Vladislovo  IV Vazos širdis.  Deja, visi jų palaikus puošę   brangūs papuošalai  godžių okupantų  buvo išvežti iš Lietuvos.

       Centrinė mauzoliejaus vieta palikta tuščia. Šioje  vietoje turėjo būti, pasak Monsinjoro, Vytauto Didžiojo karstas, bet   lenkų okupacijos metais jo surastus palaikus  kažkur nudanginę  čia šeimininkavę  okupantai,  kurie nenorėjo, kad Vytautas akcentuotų laisvos Lietuvos su sostine Vilniuje simbolį.    Monsinjoras  vylėsi, kad Vytauto Didžiojo palaikai bus  surasti, priešingu atveju mauzoliejaus  garbingiausioje vietoje bus pastatytas simbolinis Vytauto Didžiojo karstas.

          Požemyje  pakalbėjome ir apie garbingojo  Katedros tyrinėtojo, didelio Lietuvos patrioto  Napalio Kitkausko nuveiktus didžius  darbus,  jo Katedros lobių suradimą ir dėtas  pastangas juos išsaugoti nuo Maskvos grobuoniškų rankų.

          Grįžus į zakristiją, Monsinjoras   papasakojo ir savo asmeninio gyvenimo kai kuriuos epizodus.  Jis sovietinės okupacijos metais aktyviai  dalyvavo  ginant  tikinčiųjų  pilietines teises, būdamas vikaru Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje priklausė  slaptai savišvietos draugijai, pasivadinusiai Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegija, palaikė ryšį su partizaniniu judėjimu.  Mėgo padeklamuoti Vytauto Mačernio , Bernardo Brazdžionio, Jurgio Baltrušaičio  poezijos posmus. Ypač sovietinei valdžiai užkliuvo Vinco Mykolaičio- Putino eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ (Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu). Už šią veiklą jis 1949 metais buvo suimtas, apkaltintas antisovietizmu ir kaip „pavojingas nusikaltėlis“  nuteistas  10 metų lagerio. Intos, Vorkutos, Komijos lageriuose dirbo įvairius fizinius darbus, kasė anglį, vykdydamas savo kunigišką misiją –  slapta aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, dalinosi savo turimais dvasiniais turtais su kitais kaliniais.  Ir visa tai darė su didžiausia meile.  Sakė, kad  tremtyje sutikęs „gražiausius žmones, sukalbėjęs gražiausias maldas, visada jutęs Dievo artumą…“

Jo  bute  buvo apsistojęs iš Maskvos atvykęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas  per disidento, LKB Kronikos platintojo  Sergejaus  Kovaliovo teismo procesą, vykusį 1975 m. Vilniuje.

         1959 metais paleistam  iš „bausmės“ vietos, kurį laiką neleista gyventi Lietuvoje. Apsigyvenęs Latvijoje,  dirbo kroviko, elektriko, kiek vėliau –  buhalterio darbus. 1969 metais grįžęs į Lietuvą, iš pradžių kunigavo Varėnoje, o nuo 1975 metų Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Palaikė ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, su garsiąja  Lietuvos Helsinkio grupe, kurios siekis buvo registruoti ir viešinti sovietinių okupantų Lietuvoje daromus žmogaus teisių pažeidimus.  Jo  bute  buvo apsistojęs iš Maskvos atvykęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas  per disidento, LKB Kronikos platintojo  Sergejaus  Kovaliovo teismo procesą, vykusį 1975 m. Vilniuje.

        Monsinjoras šypsodamas papasakojo ir vieną įdomų nutikimą  jo bute, kada vėlų vakarą  per jo kambario balkoną norėjo įsibrauti neprašytas „svečias“. Buto šeimininkas milicijos nekvietė, o  atidaręs  duris,  jį pats pakvietė vidun, pavaišino, kalbėjosi su juo iki pat paryčių, paskui,  gražiai išleisdamas,  davė  jam pinigų, šiltą drabužį, padėjo surasti savo netikėtam „svečiui“  prasmingą, dorą darbą. Šis pasakojimas man priminė rašytojo Viktoro Hugo romano „Vargdieniai“ epizodą, susijusį su Žano Valžano paveikslu. Monsinjorui nebuvo blogų žmonių, buvo tik nelaimingieji, kuriems jis pagal savo išgales stengėsi padėti  žengti   iš   nusikalstamo  šunkelio  į doro gyvenimo tiesų kelią.

          Vėliau,  atvykus su vienu ar kitu mokyklinio jaunimo būriu į Katedrą, jis man patikėdamas raktus, paprašydavo pačiam savarankiškai pravesti  ekskursiją  po šią šventovę.  Jausdamas didelę atsakomybę  tą ir padarydavau.  Kartais pokalbius su mūsų jaunimu, turėdamas daug  Bažnyčios ir Katedros  istorijos žinių,  pravesdavo  jos  Garbės zakristijonas, žinomas sovietinių metų disidentas, buvęs politinis kalinys, minėtos Helsinkio Lietuvoje  grupės narys  Viktoras Petkus.

          Daug kartų su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku susitikdavau  ir pavieniui, asmeniškai.  Paklausius kaip sekasi, jis dažnai  besišypsodamas atsakydavo: „Stengiamės šventai, bet neišeina…“  Visada jausdavau iš jo didelį gerumą, paprastumą,  rašytojo Vaižganto  spinduliuojančią dvasią.  Jis ir tamsoje įžvelgdavo šviesos blyksnių spindulius.  Paskelbtais  Švč. M. Marijos metais  kilusį  Lietuvos atgimimo sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės  atgavimą  –  laikė  kaip  Dievo rankos padarytą  stebuklą.

         Jis ypač vertino mūsų tautos dvasinės kultūros vertybes.  Šios vertybės įvairiomis formomis turėtų atsispindėti ir per šventes. Jos turėtų būti ne skrandžio, o širdies puota, kurioje turėtume pajusti  gerąją bendravimo dvasią, gyvąją Atmintį, mūsų tautos papročių,  kalbos,  dainų  ir giesmių grožį, turėtume patirti šviesių emocijų  bei   akimirkų.

         Tai   lyg  priminimas ir mūsų įvairiems šventiniams suėjimams,  šventinėms puotoms.  Pakilkime su prisikėlusio Kristaus dvasia prie Gėrio šaltinio, prie Lietuvos širdies, prisilieskime prie  mūsų tautos dvasinės kultūros gelmės.

         Gera prisiminti, kad šis iškilus kunigas Katedros šventovėje 1992 metais pakrikštijo ir mano vaikaitį  Algimantą, pasirinkusį  savo gyvenime gydytojo kelią.

         Monsinjoras  K. Vasiliauskas Katedroje darbavosi beveik  dešimt metų. Paskutines savo gyvenimo dienas praleido lietuviškas tradicijas turinčioje Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

       Į Viešpaties namų buveinę  Monsinjoras  išėjo 2001 m. spalio 14 d.,  eidamas 79-tuosius savo  gyvenimo metus, anot liudininkų,  ištaręs:  „Sudie, einu ilsėtis…“

       Palaidojo Monsinjorą Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje.  Prie jo kapo poetas Justinas Marcinkevičius  kalbėjo: „Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas  buvo tarsi Dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio ir neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsitiesti, nušvisti, susitelkti  žmogaus ir Tėvynės kūrimui“  (Kazimieras Vasiliauskas. Mylinčių širdžių monsinjoras – Bernardinai.lt).

       Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Santarvės fondo premija. Jam 2000 metais buvo suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, o po jo mirties Garbės piliečio vardą suteikė ir Biržų rajono savivaldybė.  Vilniuje, greta Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios  architekto Tauro Budzio suformuotame skverelyje 2010 metais atidengtas ir pašventintas monsinjorui K. Vasiliauskui skirtas  skulptoriaus Jono Gencevičiaus sukurtas paminklas.  Išleista žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės  knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“.  Lietuvos paštas visai neseniai išleido dailininkės Aušrelės Ratkevičienės sukurtą pašto ženklą, skirtą   Monsinjoro 100-osioms gimimo metinėms pažymėti.

The post Zigmas Tamakauskas. Žmogus ir tamsoje regėjęs šviesą appeared first on Voruta.

Marytės Ažubalienės, kunigo dukterėčios nuotraukos

Ramunė Čebručenko, www.voruta.lt

Konstantinas Gajauskas gimė 1912 m. sausio 25 d. Švenčionėlių parapijoje, Dotenėnų (Dotinėnų) kaime,  Pranciškos ir Antano Gajauskų šeimoje. Jo tėvų  šeimoje augo trys vaikai: brolis Juozas, Konstantinas ir sesuo Bernarda, kuri už Konstantiną buvo jaunesnė septyneriais metais.

Paūgėjęs Konstantinas pradėjo lankyti Dotenėnų pradžios mokyklą. Netikėta nelaimė atkeliavo į Gajauskų šeimą, susirgusi šiltine mirė motina, seseriai buvo tik pusė metų. Labai sunku buvo Konstantino tėvui Antanui, reikėjo prižiūrėti didelį namų ūkį, maitinti augančius vaikus ir mažąją dukrą. Tėvas vedė antrą kartą, su  antrąja žmona Apolonija susilaukė sūnaus Kaziuko.  Konstantino broliai Juozas ir Kazys, kaip dažnai būdavo sovietų valdymo laikotarpiu, buvo Miškiniai.

Konstantinas, baigęs pradžios mokyklą, mokslus tęsė  Švenčionių gimnazijoje. Kiekvieną dieną 4 km eidavo pėsčiomis į Švenčionėlius, o sulaukęs traukinuką, sėsdavo į jį ir važiuodavo į Švenčionis, o po pamokų vėl traukinuku grįždavo į namus. Nuo mažens tėvas vaikus pratino prie darbų, kurie niekada nesibaigdavo. Jaunimas kūrė savo planus, po darbų sugalvodavo ir naudingos veiklos. 1930 m., su Šv. Kazimiero draugijos skyriaus nariais, Reškutėnuose prie Žaugėdos  upelio pastatė paminklą LDK  kunigaikščiui Vytautui.

Konstantinas Gajauskas 1932 m. baigė Švenčionių gimnaziją ir įstojo mokytis į Vilniaus kunigų seminariją.   1938 m. birželio 11 d. buvo įšventintas  kunigu ir paskirtas į  Voystamo parapiją (Baltarusijoje) vikaru. Po metų  kunigas Konstantinas Gajauskas buvo perkeltas į Eišiškes,  kur be ganytojiško  darbo dirbo ir mokyklos kapelionu. 1940 m. spalio 7 d. kunigas Konstantinas Gajauskas buvo perkeltas į Kaltanėnus, kur jo laukė parapijos įkūrimas Reškutėnuose.

1940-1942 m. Konstantinas Gajauskas Reškutėnų parapijos administratorius. Tik apsipratęs ir artimiau susipažinęs su parapijiečiais, 1942 m. rugsėjo 3 d. kunigas  išvažiavo į Vidžių parapiją Baltarusijoje. Deja, parapijoje kunigas tarnavo labai trumpai, po kelių mėnesių Konstantinas Gajauskas buvo perkeltas į Švenčionių parapiją.

Kunigas Konstantinas Gajauskas grįžo į Švenčionis po 10-ties mokyklos baigimo metų. Visada malonu grįžti į vietas, kur yra žinomas kiekvienas takas, kur gyvena buvę mokslo draugai.  Švenčionių gimnazijoje jis dirbo mokyklų kapelionu. Labai gražiai apie jį kalbėjo jaunimas, jis buvo jiems tikras pavyzdys.

Kunigo šeimą vėl užpuola nesėkmės. 1944 m. mirė tėvas. Brolis Kazys buvo partizanų būrio vadas, bet slapčia tėvo laidotuvėse dalyvavo. 1945 m. birželio 20 d. Kaščiukų miške buvo nužudytas Konstantino jaunesnysis brolis Kazys. Kunigas Konstantinas, atvažiavęs  arkliu,  paėmė brolio kūną ir niekam nežinant, tik dalyvaujant šeimos nariams, palaidojo Mėžionėlių kapinėse Švenčionėliuose. 1945 m. Konstantinas Gajauskas buvo perkeltas į Vilniaus Šv. Rapolo parapiją vikaru, ten sužinojo, kad   vyresnysis brolis Juozas su šeima ištremti į Sibirą.  Sesuo Bernadeta, kad nebūtų išvežta į Sibirą, du metus slapstėsi, apie metus Mėžionėlių kaime, vėliau Vilniuje. Konstantinas Gajauskas netrukus buvo paskirtas parapijos klebonu. Teko kunigui dirbti ir Vilniaus  Šv. Jėzaus Širdies parapijoje.

1949 m. Konstantinas Gajauskas buvo paskirtas Vilniaus   Šv. Teresės   parapijos  administratoriumi ir  Aušros  Vartų  koplyčios  rektoriumi. Koks savalaikis ir teisingas buvo vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875-1958)   pasirinkimas. Sovietmečiu, kada buvo nutarta nugriauti  Aušros  Vartų  koplyčią,   tik kunigo Konstantino Gajausko  sugebėjimu sunkiu laiku suburti Lietuvos tikinčiuosius,  jų didelėmis  pastangomis Aušros Vartų koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos stebuklingas paveikslas buvo išgelbėti ir išsaugoti. Tai didžiausi kunigo Konstantino Gajausko pasiekimai ir nuopelnai Lietuvai ir jos žmonėms, už tai mes jam turime būti labai dėkingi. 1949 m. Konstantinui Gajauskui suteiktas  dekano titulas. 1955-1981 m. jis Vilniaus arkivyskupijos ordinaro patarėjas. 1958-1971 m. Vilniaus arkivyskupijos Tribunolo  santuokos ryšio gynėjas.

Vilniaus dekanato dekanui Konstantinui Gajauskui teko ruošti  ir dalyvauti 1989 m. kovo 4 d.  Šv. Kazimiero palaikų iš Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus katedrą perkėlime. Tai labai retas dalykas, bet  kam  teko tai matyti,  reginys išliko visam gyvenimui. Kunigas Konstantinas Švenčionėlių bažnyčios statybai taip pat paaukojo didelę sumą pinigų.

Kiekvienas žmogus gyvenime turime artimą  draugą,  kuriuo pasitikime ir dalijamės įvairiausiais klausimais. Kunigo Konstantino Gajausko gyvenimo draugas buvo dominikonas, Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios rektorius Jonas Grigaitis,  Dominikonų ordino  Lietuvoje atkūrėjas.

1965 m. balandžio 10 d.  Konstantinas  Gajauskas atsisveikino su Vilniumi ir išvyko ilgiems metams į Druskininkus, kur buvo paskirtas Varėnos dekanato, Druskininkų parapijos klebonu. Žiūrėdamas į bažnyčios interjerą, taip norėjo jį kuo greičiau atnaujinti ir pakeisti, tam klebonas aukoti ir savo turimas santaupas. Bažnyčia keitėsi ir kaskart gražėjo. Duobėtos molio ir cemento grindys buvo pakeistos  parketu, pakeistas Didysis altorius, klausyklos, suolai, suskambo  nauji  vargonai, pagamintos įspūdingos „Kryžiaus kelio“ stacijos, įvairiomis   spalvomis     suspindo   vitražų    langai,  bažnyčia   pasipuošė    šventųjų  paveikslais, bažnyčios pasieniuose buvo sumontuotas šilumos tinklų vamzdynas, pastatyta Laiminančio Jėzaus skulptūra ir  daugybę kitų darbų.  Klebonas viską darė labai atsakingai ir stropiai.

Kunigas Konstantinas Gajauskas buvo gamtos žmogus, labai mėgo būti gamtoje, vasarą stengėsi nuvykti prie jūros , žiūrėti į ją ir klausytis jos ošimo. Kunigas mėgo keliones ir labai mylėjo gyvūnus. Jo grįžtančio visados  laukė katinas ir šuo. Konstantinas Gajauskas nuolatos palaikė ryšį su savo giminėmis. 1988 m., minint kunigystės 50-tį, jis užsakė pietų stalą „Bočių“ restorane  ir pakvietė visus savo giminaičius.

1992-2001 m. Konstantinas Gajauskas – Druskininkų parapijos emeritas. Klebonui  buvo   įteiktos   Druskininkų miesto  Garbės piliečio regalijos. Konstantinas Gajauskas mirė 2001 m. spalio 28 d. Druskininkuose, palaidotas Švenčionėliuose, Mėžionėlių kapinėse. Juodo granito paminkle iškalti žodžiai: „Kas tiki –  gyvens amžinai“.

Šaltiniai:

www. Konstantinas Gajauskas/Druskonis

 www.alkas.lt/ K. Miškinio-Vanago ir A. Grigonio – Paberžio partizanų būriai (jame rašoma apie kunigo K. Gajausko brolį Kazį).

„Druskininkų naujienos“/Antanas Ridikas – “Druskininkiečiai atsisveikino su kunigu Konstantinu Gajausku“/2001 11 08, Nr. 42

Nuotraukos: Marytės Ažubalienės, kunigo dukterėčios.

The post Konstantinas Gajauskas, atlaikęs puolimus ir išsaugojęs Aušros Vartų koplyčią appeared first on Voruta.

Kun. Antanas Gražulis

Arvydas Gelžinis, LGGRTC istorikas, www.voruta.lt

Lietuvos Respublikos Seimas 2022 metus yra paskelbęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metais. Kun. A. Gražulis 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, 2000 m. birželio 30 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2010 m. kovo 24 d. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

Antanas Gražulis gimė 1952 m. balandžio 28 d. Alytaus r. Mankūnų k. Monikos ir Antano Gražulių gausioje penkiolikos vaikų šeimoje. Trys šios šeimos sūnūs tapo kunigais. 1978 m. A. Gražulis baigė Kauno kunigų seminariją. 1979 m. įstojo į pogrindinį jėzuitų ordino noviciatą Bijutiškyje (Molėtų r.), po kelerių metų tapo jėzuitų vienuolijos nariu. 1978–1988 m. buvo vikaras Prienuose, Alytuje, 1988 m. – Sangrūdoje (Marijampolės r.). 1978 m., paskirtas vikaru į Prienus, iš karto pradėjo darbą su jaunimu ir šeimomis. Rengė sovietinės valdžios draudžiamus jaunimo susirinkimus, rekolekcijas, katechezės pamokas, tautinių ir religinių švenčių minėjimus. Jaunimo susitikimus ne kartą išvaikydavo sovietiniai pareigūnai. Dėl to kai kurie susitikimai buvo organizuojami Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Šioje veikloje dalyvavęs jaunimas vykdė ir aktyvią antisovietinę veiklą – Vasario 16-osios proga slapta iškeldavo trispalves, rinkdavo parašus po įvairiais protesto pareiškimais, talkino naktimis statant kryžius. Vėliau kunigaudamas Alytaus ir Sangrūdos parapijose kun. A. Gražulis taip pat organizavo katalikiško jaunimo religinį ir patriotinį švietimą.

Sovietinė valdžia prieš kun. A. Gražulį vykdė aktyvią šmeižto kampaniją, jį persekiojo ir baudė, LSSR KGB labai aktyviai jį sekė ir rinko įkalčius prieš jį.

Nuo 1978 m. kun. A. Gražulis rinko medžiagą pogrindinei spaudai, su kitais daugino ir platino „Aušrą“, „LKB kroniką“, „Tiesos kelią“ ir kitus pogrindinius periodinius leidinius bei religinę literatūrą. Nuo 1983 m. kun. Jonui Borutai SJ padėjo organizuoti „LKB Kronikos“ spausdinimą, aprūpindavo reikiama technine įranga – rašomosiomis mašinėlėmis, šriftu, nes tai dėl konspiracijos reikėdavo dažnai keisti. Rūpinosi parengtų perduoti į Vakarus „LKB Kronikos“ mikrofilmų slėpimu suvenyruose, kurie būdavo perduodami į Lietuvą atvykstantiems JAV lietuviams. Pogrindžio leidiniui „Aušra“ parūpindavo popieriaus. Didelį dėmesį skyrė religinei spaudai. Savo tėviškėje, tėvų sodyboje, įkūrė pogrindinę spaustuvę. Čia kun. A. Gražulio rūpesčiu pogrindžio sąlygomis 10 000 egz. tiražu išleistas tikybos vadovėlis – katekizmas „Tikybos pirmamokslis“. Kardinolo Sigito Tamkevičiaus teigimu, anuo metu tokie katekizmai buvo ne mažiau svarbūs už antisovietinę literatūrą, nes ugdė ateities Lietuvą.

Kunigai jėzuitai Jonas Boruta SJ (kairėje) ir Antanas Gražulis SJ (dešinėje), atvykę aplankyti kun. Sigito Tamkevičiaus SJ tremtyje. Tomsko sr. Krivošeino raj. Staro-Sainakovo k. 1988 m. birželio mėn. Iš svetainės lkbkronika.lt

1983 m. areštavus ir įkalinus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (toliau – TTGKK) narius kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, buvo sustabdyta vieša šio komiteto veikla. Tuomet kunigai J. Zdebskis ir A. Gražulis organizavo analogišką pogrindinį komitetą. Šio komiteto susirinkimuose be jų dalyvaudavo kunigai Gvidonas Dovidaitis, Petras Dumbliauskas Jonas Boruta ir Lionginas Kunevičius. Pogrindinio TTGKK nariai susirinkę aptardavo „LKB Kronikos“ ir „Aušros“ leidybos, jos perdavimo į Vakarus problemas. Taip pat buvo rengiami pareiškimai pogrindinio TTGKK vardu ir pasirašant slapyvardžiais siunčiami sovietų valdžiai. Su šiuo pogrindžio komitetu kun. A. Gražulis pasirašė keliolika pareiškimų dėl tikinčiųjų teisių pažeidimų, taip pat aktyviai dalyvavo disidentų teismuose, išreikšdamas jiems palaikymą.

Sovietinė valdžia prieš kun. A. Gražulį vykdė aktyvią šmeižto kampaniją, jį persekiojo ir baudė, LSSR KGB labai aktyviai jį sekė ir rinko įkalčius prieš jį. Iš pradžių jam buvo užvesta operatyvinio patikrinimo byla. 1980 m. KGB agentai pranešė, kad A. Gražulis savo namuose turi paskutinį „LKB Kronikos“ numerį. 1980 m. sausio 26 d. fiksuotas A. Gražulio apsilankymas Birštone pas Povilą Buzą, kur veikė nelegali spaustuvė. 1980 m. vasario 16 d. buvo iškrėsta kun. A. Gražulio mašina ir rasta 12 kg tipografinio šrifto. Po dviejų dienų buvo atlikta krata kunigo bute ir paimta 12 numerių pogrindžio leidinio „Tiesos kelias“ bei kita spausdinta ir rankraštinė medžiaga. KGB pareigūnai nustatė, kad kai kurie iš A. Gražulio konfiskuoti rankraščiai buvo publikuoti „LKB Kronikoje“ Nr. 41. Tolesnei kun. A. Gražulio pogrindžio veiklos operatyvinei dokumentacijai ir įrodymų paieškai buvo paskirti trys KGB agentai. 1980 m. gegužės 7–8 d. Prienų vikaras kun. A. Gražulis buvo tardomas Vilniaus KGB tardytojų.

Kun. A. Gražulio pavardė figūravo 1987 m. KGB iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl „LKB Kronikos“ leidybos ir platinimo. Ši byla, prasidėjus Sąjūdžiui, nutraukta 1988 m. birželio 29 d.

Už religinę ir tautinę veiklą kun. A. Gražulis buvo baudžiamas administracinėmis baudomis, 1983 m. vėl tardomas KGB rūmuose Vilniuje. 1983 m. rugsėjo 8 d. Prienų prokuratūroje oficialiai įspėtas dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės. KGB pareigūnai jam užvedė operatyvinio tyrimo bylą, suteikė slapyvardį Lunatik. KGB dokumentuose jis vadintas kunigu ekstremistu. Taip pat prieš jį buvo vykdoma aktyvi šmeižto kompanija. Tačiau nuo sovietinės valdžios persekiojimo kun. A. Gražulį labai aktyviai gynė Prienų tikintieji, kurie po protesto pareiškimais dėl savo parapijos kunigo persekiojimo surinkdavo maždaug po 1500 parašų.

Antanas Gražulis. 1982 m. Iš svetainės lkbkronika.lt

1987 m. Alytaus r. laikraštyje „Komunistinis rytojus“ išspausdintame straipsnyje kun. A. Gražulis kaltinamas tarybinių įstatymų pažeidinėjimu bei antitarybinių nuotaikų kurstymu. Protestuodami alytiškai parašė pareiškimą, kur pareikalavo, kad redaktorius atšauktų minėtą straipsnį, po pareiškimu pasirašė 1609 asmenys. Kun. A. Gražulio pavardė figūravo 1987 m. KGB iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl „LKB Kronikos“ leidybos ir platinimo. Ši byla, prasidėjus Sąjūdžiui, nutraukta 1988 m. birželio 29 d.

Nuo 1989 m. kun. A. Gražulis SJ buvo Lietuvos skautų dvasios tėvas, Vilniaus arkikatedros vikaras, Lietuvos kariuomenės pirmasis kapelionas, Vilniaus mokyklų tikybos mokytojas. Grąžinus Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią tikintiesiems, nuo 1991 m. buvo jos kunigas rezidentas. Aktyviai dalyvavo 1995 m. atkuriant Vilniaus jėzuitų gimnaziją, iki 2003 m. buvo šios gimnazijos direktorius. Nuo 2003 m. Čikagoje (JAV) buvo Šiaurės Amerikos jėzuitų Lietuvos ir Latvijos provincijos rezidencijos vyresnysis, jėzuitų bažnyčios prefektas, lituanistinės mokyklos kapelionas, Maironio mokyklos Lemonte (Ilinojaus valstija) mokytojas. Nuo 2017 m. Kulautuvos ir Paštuvos (Kauno raj.) parapijų klebonas.

The post ,,LKB Kronikos“ leidėjas ir platintojas – kunigas Antanas Gražulis šiandien mini jubiliejų appeared first on Voruta.

Velykų pamaldos Kyjive  (Mikhail Palinchak)

www.vaticannews.va

Kunigas Andriy Bodnaruk patarnauja šeimoms sostinėje ir kariams patikros punktuose.

Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai fondas toliau remia kunigus Ukrainoje, kurie tarnauja žmonėms karo alinamoje šalyje. Vienas jų – kunigas Andriy Bodnaruk, kuris patarnauja šeimoms sostinėje ir kariams patikros punktuose. Slėptuvėse nuo bombų jis švenčia liturgiją, organizuoja užsiėmimus vaikams, kad nukreiptų jų mintis nuo karo. Dėvėdamas neperšaunamą liemenę virš sutanos, jis lanko nusprendusius pasilikti Kyjive žmones – kaip kad  devyniasdešimtmetę aklą moterį, gyvenančią su dukra. Kun. Andriy neša jiems Komuniją, teikia dvasinę paramą, o taip pat ir pagalbos paketus. „Darau tą patį, ką ir anksčiau – tarnauju Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms. Likau šalia vargstančių žmonių, šalia tų, kurie kovoja su priešu, padedu tiems, kurie kenčia nuo streso ir nerimo. Taip pat koordinuojame pagalbą, kurią gauname iš projektų partnerių“, – sako jaunas graikų katalikų kunigas.

Pokalbiuose su žmonėmis dvasininkas bando kalbėti apie meilę. Šią meilę jis sako įžvelgiantis tarp Kyjivo gyventojų. „Mūsų žmonės nepanikuoja, tačiau jie turi didesnį poreikį tarnauti ir palaikyti vieni kitus. Matau jų atsidavimą. Daugelis iš jų turėjo geresnes priemones, gražesnį namą ir gyveno patogiai, dabar dažnai dėvi nudėvėtus rūbus, dieną naktį pasiryžę iškęsti šaltį, kad apsaugotų savo miestą ir kaimynus. Žmonės vieningi, ypač susibūrę apie Bažnyčią. Jie nesavanaudiški, prisiima atsakomybę vieni už kitus, yra atsidavę, žino, ką atstovauja.“ Kunigas Andriy prisipažįsta, kad baiminasi, kad jo jausmus galėjo paveikti karas, tačiau dėkoja Dievui, nes tyla ir malda padėjo rasti atsakymus į sunkesnius klausimus.

Jis bando perteikti tikintiesiems ir kariams, kad pyktyje nėra nieko švento, nieko gero, ir primena, kad Kristus atleido jį nužudžiusiems, „nes jie nežino, ką daro“, Dievo Motinai tyliai besimeldžiant. Kunigas primygtinai ragina nekeikti priešo, nenusileisti iki jų lygio. Pasak kunigo, jėgų kovoti suteikia tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu.

Kun. Andriy  nėra vienas, šimtai kunigų Kyjive atlieka šią pastoracinę ir socialinę tarnystę. Vienoje iš sostinės metro stočių, kuri šiuo metu veikia kaip slėptuvė nuo oro antskrydžių, ​​Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios kunigai reguliariai švenčia Dieviškąją liturgiją, klauso išpažinčių, jiems talkina vienuolės tiek sielovadoje, tiek giedodamos per pamaldas. Pasaulis vienijasi aplink Ukrainą, šios vienybės dėka savanoriai ir pasaulio bendruomenė siunčia paramą į okupuotus miestus, sako kun. Andriy, dėkojantis už pagalbą fondui „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“, kuri padeda jo bendruomenei ir šeimai.

Kaip ir daugelyje Rytų apeigų Bažnyčių, graikų katalikų kunigais gali būti įšventinti vedę vyrai.  Kun. Andriy turi žmoną ir vaikų. Jis pasakoja, kad jo šeima buvo priversta išvykti iš Kyjivo ir persikelti į Vakarų Ukrainą. Kunigo šeima turėjo viską palikti Kyjive ir pradėti viską nuo pradžių kitoje šalies dalyje. Karo sąlygomis tai sudėtinga, pinigai greitai baigėsi. „Tokia situacija kelia įtampą, neaišku, kiek tęsis, ir nors gauname paramą iš fondo, sulaukiame naujų iššūkių. Pavyzdžiui, neturiu automobilio, tad dažnai esu priklausomas nuo kitų pagalbos vykdant savo kunigišką tarnystę ir pristatant pagalbos siutinius. Viskas brangsta, ypač degalai, jų trūksta, nes esami rezervai skirti kariškiams ir ypatingiems atvejams. Degalinėse didžiulės eilės norint gauti kuro, kad galėtume vykdyti savo pastoracinę misiją“, – pasakoja dvasininkas.

Dvasininkas įsitikinęs, kad Dievas gelbsti žmones nuo blogio ir nevilties. „Anksčiau buvome įpratę skųstis, kad esame neturtingi. Dabar suprantame, kad jei atsibundame turėdami abi akis, kojas ir rankas, tai jau yra palaiminimas!“, pabrėžia jis. Pasak ukrainiečių dvasininko, dabar ypatingas metas įvertinti paprastų dalykų vertę. Be to, karas tai ir susitaikinimo metas. „Kai Kristus buvo nukryžiuotas, buvo kape, niekas nepastebėjo nieko skirtingo. Tačiau po audros, po mirties atėjo prisikėlimas. Tas metas, ir prisikėlimas, ateis.“

(DŽ/Aleteia)

The post Kyjivo kunigas, ant sutanos dėvintis neperšaunamą liemenę appeared first on Voruta.